Istorinės architektūros atstatymas ir restauravimas (I dalis) 3

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-09-05

Istorinių paminklų apsaugą prižiūrinti Venecijos chartija restauravimą apibrėžia kaip specifinę operaciją, kurios tikslas – išsaugoti ir atskleisti paminklo estetinę bei istorinę vertę; tai turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais[1]. Vis dėlto realybėje darbui kliudo daugybė problemų, pvz., korupcija, specializacijos stoka, absurdiškos interpretacijos.

Pastaraisiais dešimtmečiais restauratorių atlaidumas ypač stebina Ispanijoje, kur, siekiant pritraukti kuo daugiau turistų, nesibodima modernumu užgožti originalių detalių. Antai, 2002 m. Madrido statybų vykdytojas sugriovė miesto globėjo Šv. Izidoriaus namą. Ir nors architektas Ramonas Andrada teigė, jog pastatas buvęs avarinis, miesto valdžia teisinosi nedavusi leidimo jo griauti[2]. Tuo tarpu 1993 m. Valencijos regiono vyriausybė išleido 6 mln. dolerių Sagunto miesto amfiteatro pritaikymui šiuolaikinėms reikmėms, tačiau, pasipiktinus gyventojams, po ilgų Aukščiausiojo teismo debatų 2008 m. buvo priversta grąžinti statiniui senąjį veidą[3]. Naujausias istorinio paminklo „iškraipymas“ įvyko 2016 m. Kadiso priemestyje Viljamartine. Čia esanti maurų laikotarpio IX a. Matreros pilis (Castillo de Matrera) pelnė blogiausios pasaulyje restauracijos titulą. 2 m storio pilies bokšto siena, kurią stengtasi apsaugoti nuo tolimesnio irimo, po restauracijos primena keistos formos dėžę. Ispanijos paveldo ir konservavimo grupė Hispania Nostra neslėpė pasipiktinimo. Sutvirtinimas ir restauracija, kaip tai vadina architektai, iš tiesų apverktini ir šokiruoja gyventojus bei turistus. <...> Užseniečiai rašo mums nesuprantantys, kodėl šios paveldo „skerdynės“ vyksta toliau[4]. Tokie ekscesai įžiebė apkalbų bangą socialiname tinkle Twitter, kurio vienas narių pastebėjo: Gana aišku, jog restauracijos darbai Ispanijoje visada baigiasi blogiau nei yra pradžioje. Kiti vartotojai statinio būklę lygino su Borchoje nevykusiai pensininkės Cecilijos Giménez restauruota tapytojo Elijo Garsijos Martineso (Elías García Martínez, 1858–1934) freska „Kristus. Ecce Homo“ (Ecce Homo, 1930). Kaip teigė interneto vartotojas: Ką jie, velniai griebtų, padarė su Matreros pilimi? <...> Ir mes dar manėme, jog Ecce Homo atrodo blogai![5] Visgi architektas Karlosas Kevedo (Carlos Quevedo) teisinosi, esą statybų projektas vykęs kruopščiai, profesionaliai ir legaliai; vengta neoriginalios rekonstrukcijos, kurią draudžia teisė; be to, atitaisytas pradinis bokšto tūris, tekstūra ir atspalvis.

Žinoma, netinkamas požiūris į kultūrą akivaizdus ir Lietuvoje; ypač tai iliustruoja Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios XVIII a. sieninės tapybos žala. Freska, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Zigmantą Vazą (1566–1632), 2005 m. buvo pažeista, savavališkai įrengus priešgaisrinę signalizaciją ir nutiesus per ją laidus[6]. Be to, toji pati įmonė sudarkė ir į Aušros Vartų koplyčią vedančius laiptus. Tyrimo metu nustatyta, kad buvo sužaloti interjero autentiški elementai, t. y. grindų dangos keraminės plytelės, laiptų pakopų dangos, grindjuostės, demontuoti senoviniai mediniai porankiai ir kt. Visa tai sukėlė griežtą Kultūros paveldo departamento reakciją ir bet kokie ryšiai su darbus vykdžiusia kompanija buvo nutraukti, o departamento pirmininkė teigė, kad atėjo laikas išvalyti šią struktūrą nuo tarnautojų, kurie atėjo ne ginti kultūros paveldą ir viešąjį interesą, o siekti kitų tikslų[7]. Taigi trijų dalių cikle, orientuodamiesi į karališkųjų rezidencijų atstatymą Lietuvoje bei pasaulyje, nagrinėsime ne tik kokios problemos kyla atkuriant paveldą, bet ir aptarsime pozityvius pavyzdžius.

Architektūrinio paveldo būklė Azijoje

Kalbant apie architektūrinio paveldo būklę pasaulyje, itin mažai dėmesio skiriama Azijai, tačiau būtent čia pastaruoju metu vyksta grandioziniai projektai; ypač tai juntama Indijoje, Kinijoje ir Vietname. Žymus kolonijinės Indijos tyrinėtojas, britų rašytojas Viljamas Dalrimplas (William Dalrymple) knygoje „Paskutinis mogolas“ (The Last Mughal, 2006) vaizdžiai aprašo Raudonojo forto (Delyje) griūtį: Kai britai 1857 m. užėmė rūmus, sugriovė nuostabius haremo apartamentus ir vietoje jų įrengė kareivines, primenančias tas, kurios stovi Wormwood Scrubs (atvira aikštė Londone). Netgi tuomet šis niokojimas laikytas beprasmišku filistinišku aktu[8]. Šiuo metu Indijos vyriausybė planuoja Raudonojo forto atkūrimą. Transporto, turizmo ir kultūros komitetas siekia, kad Indijos valdovų rezidencija kartu su prieigomis būtų funkcionaliai išplėtota. Didžiausiame šalies dienraštyje The Hindu 2014 m. komitetas skundėsi: Gaila, kad nieko nebuvo daroma siekiant atkurti šį didį monumentą ir atlyginant tyčinį sugriovimą kolonijų metais. <...> Būtina skubiai imtis žingsnių siekiant užpildyti tuštumas, taip pat, tinkamai reguliuojant atsainių asmenų darbą, būtina kelti jų moralę[9]. Nepaisant to, Indijos archeologinių tyrimų grupės (Archaeological Survey of India (toliau – ASI)) konservavimo asistentas Raudonajame forte Milindas Angaitkaras patikslino, kad daugelis komplekso vietų virtę nuolaužomis, tad pastatai turi būti atstatyti, laikantis orginalių konstrukcijos įrodymų[10]. Milžiniškuose rūmų kiemuose šiuo metu atliekami archeologiniai tyrimai, amatininkai, laikydamiesi senųjų tradicijų, atkuria rūmų dekorą ir archyvuose ieško su paviljonais susijusios vaizdinės medžiagos. ASI vadovaujantis archeologas K. K. Muhammadas teigė, jog, kai pastatai galų gale bus paruošti, prasidės tikrasis atstatymas, kuris labiausiai priklausys nuo „esamų lėšų“[11]. Visgi esminė problema lieka drenažas. Susisiekus su Delio Jai Board (apmokėjimo sistema), pasiūlyta tobulinti komplekso drenažą, kurio kaina viršija 30 mln. rupijų, tačiau viską riboja finansai. Vis dėlto ASI direktorius Pravinas Srivastava ramino The Hindi skaitytojus, kad viskas daroma kilniam tikslui, t. y. siekiant grąžinti monumentui pradinę šlovę.

Vis tik istorinių pastatų restauracijos svarbą geriausiai pristato Uždraustojo miesto (Pekine) projektai. Didžiojo šuolio pirmyn (1959–1961) ir Kultūrinės revoliucijos laikotarpiais (1966–1976) Kinijoje sunaikinta begalė istorinių reliktų; taip elgtis skatino naujoji ideologija, teigusi, kad viskas, kas atsirado anksčiau, simbolizuoja senąjį, feodalinį mąstymą. Tad visuomenė ne tik niokojo artefaktus, bet nevengė plėšti muziejų, privačių kolekcijų. Deja, iki šiol nėra aišku, kiek kultūros vertybių žuvo arba buvo parduota juodojoje rinkoje Kultūrinės revoliucijos metu. Kinų istorikai lygina šį brutalumą su pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huangdi (260–210 m. pr. Kr.) vykdytu konfucinės kultūros naikinimu. Mao Dzedongas Čin Ši Huangdi laikė pavyzdžiu, nes kaip ir anas, pasižymėjo „demiurgine“ valia, troškimu pakeisti pasaulį[12]. Nepaisant to, 1967 m. gegužės 4 d. Kinijos komunistų partijos centrinis komitetas išleido įsaką „Keletas siūlymų dėl kultūrinių reliktų ir knygų apsaugos Kultūrinės revoliucijos metu“[13], tačiau paveldo tai vis vien neišsaugojo. Antai 1972 m. Pekine nukentėjo 18 kultūros vietų, įskaitant Dangaus šventyklą ir Mingų dinastijos kapus. Be to, iš 80 valstybės saugomų kultūrinių vietų sostinėje buvo sunaikinta 30, o 1958 m. iš 6 843 vietų 4 922 buvo sugriautos ar pažeistos[14]. Taip daugybė senųjų knygų, paveikslų bei kitų kultūros vertybių virto pelenais. Vandalizmo audra neaplenkė ir didžiausių pasaulyje Uždraustojo miesto rūmų. Kai 1949 m. Kinija buvo paskelbta Liaudies Respublika, imta galvoti, ką daryti su imperatoriaus rūmais; vieni norėjo kompleksą nugriauti ar rekonstruoti, t. y. paversti viešuoju parku, transporto persėdimo mazgu ar tiesiog „pasilinksminimų vieta“[15]. Laimei, taip nepasielgta, tačiau „Raudonieji sargai“ išmontavo imperatoriaus sostą Vidurinės Harmonijos salėje, nuplėšė pavadinimų lenteles nuo keleto pastatų ir sugriovė kai kuriuos mažesnius vartus. Neapykanta praeičiai kulminaciją pasiekė Kultūrinės revolicijos metais. 1966 m. Protėvių garbinimo salė paversta į revoliucijos skulptūrų ekspoziciją, kur nemažai senųjų artefaktų tiesiog dingo. Šį nežmonišką kultūros ardymą sustabdė pirmasis Kinijos premjeras Zhou Enlai (1898–1976), kurio atsiųstas armijos batalionas ėmėsi saugoti miestą.  

Šiandien rūmų muziejus turi sukaupęs daugiau nei milijoną eksponatų, tačiau nemažai patalpų vis dar uždarytos lankytojams. Rūmų atstatymas reikalauja ne tik pakankamai lėšų, bet ir sudėtingos darbo specifikos. Muziejaus direktorius Shan Jixiang teigė: Kiekvienas restauratorius bus mokomas metus. Laikas nėra prioritetas. Mes labiau suinteresuoti kokybe[16]. Galutinis rūmų atstatymo terminas numatytas 2020 m., kai bus švenčiamas Uždraustojo miesto 600-asis gimtadienis. Iki tol norima Uždraustojo miesto kompleksą visiškai atverti turistams. Ši restauracija yra veikiau mokslininiai nei konstrukciniai tyrimai, nes kol originalūs komponentai gali būti naudojami, jie nėra keičiami naujais. Be to, kadangi rūmai yra aukščiausio lygio apsaugos objektas, restauruoti juos leidžiama tik asmenims, turintiems mažiausiai 5 metų restauratoriaus darbo patirtį[17]. Pasak direktoriaus, muziejuje dirba kolonų, koklių, dažų ekspertai, kurie atkurdami interjero / eksterjero detales naudoja tik tradicinius metodus ir medžiagas. Jeigu koklis įskyla, jis pakeičiamas identišku, pagamintu lygiai tokia pačia technika, kaip prieš du ar keturis šimtus metų. Pažymėtina, jog atstatymu itin rūpinasi Kinijos vyriausybė, skirdama darbams didžiules pinigų sumas. Gaila, tačiau Pekine valdžia daug ką suniokojo, todėl dabar stengiasi bent ką išgelbėti[18]. Kita vertus, rūmai nėra vien valstybės rūpestis, nes prie atkūrimo, kolekcijų gausinimo aktyviai prisideda privačios šalies kompanijos (šiuo metu 14 privačių Kinijos kompanijų skiria lėšas išimtinai pastatų restauracijai). Beje, svarbu pridurti, kad Kinijoje vyrauja praktika (privačių kolekcininkų dėka), kai į sostinę ir Šanchajų iš pietinės dalies kaimų perkeliamos šventyklos ar tradicinės statybos namai. Tokio užmojo aplinkybes rūmų direktorius aiškina: Taip užtikrinama geresnė paveldo priežiūra. Kartais vietinė valdžia neturi pakankamai lėšų išgelbėti reliktus, todėl šie kolekcininkai išsaugo nors dalį tokių pastatų[19].

Bene išsamiausiai viešojoje erdvėje pristatytas (tinklalapyje Youtube yra keletas dokumentinių filmų) imperatoriaus Čianlongo (1711–1799) paviljono „Čianlongo sodas“ (1771–1776) atkūrimas Ramiojo ilgaamžiškumo rūmuose (Uždraustajame mieste). Šis imperatorius domėjosi tarpautinėmis naujovėmis, pvz., europietiška trompe l’oeil tapyba (realistiniai paveikslai, kuriantys optinę apgaulę). Viena paviljono patalpų dekoruota, kaip manoma, italų jėzuitų vienuolio Džiuzepės Kastilionės (Giuseppe Castiglione, 1688–1766) drobinėmis plokštėmis, vaizduojančiomis ramią sodo idilę bei nuo lubų svyrančias vynuogių kekes. Ilsėdamasis čia imperatorius jausdavosi it lauko pavėsinėje. Visgi karaliavimo pabaigoje valdovas įsakė po jo mirties nieko kambaryje nekeisti, todėl kambarys iki 1924 m. liko užrakintas. Itin prastos būklės kambario restauracija pradėta tik XXI a. pr. ir, anot šaltinių, kainavo 3 mln. dolerių. Ji atlikta kartu su nepelno siekiančiu Niujorke įsikūrusiu Pasaulio paminklų fondu (World Monuments Fund). Tai pirmasis Kinijos ir Vakarų ekspertų kultūrinis bendradarbiavimas. Visų pirma, paminklosaugininkai išvalė patalpą, po gabaliuką rinkdami kiekvieną ant grindų nukritusį popierėlį bei freskos atraižą. Kiekviena jų sudėta į plastikinį maišelį su etikete. Greitai, anot tyrėjų, sukaupta milžiniška 35 tūkst. maišelių krūva[20]. Tada pradėta ilgai trukusi interjero restauracija. Mūsų tikslas buvo rasti žmones, išmanančius senuosius amatus: bambukinį medžio dekoravimą, šilko tapybą, nefrito apdirbimą, popieriaus gamybą ir XVIII a. stiklo meno puošybą[21]. Visas interjero restauracijos procesas smulkiai detalizuotas kelete dokumentinių filmų. Galiausiai 2008 m. paviljonas atvertas visuomenei ir dabar laikomas viena gražiausių rūmų erdvių.

Rūpestis istorine architektūra Lietuvoje

Akibrokštas, tačiau, skaitant apie Kinijos rūpestį dėl istorinės architektūros, apima liūdesys, nes Lietuvoje ši sfera nustumta į pašalius. Mūsų valstybėje daugėja neprižiūrimų ir apgriuvusių dvarų, bažnyčių, kurių atstatymo planai išnyksta biurokratijos labirintuose. Be to, dar dažniau paveldo atstatymas patikimas diletantų fantazijai. Apskritai, bet kurioje Vakarų valstybėje istorinės architektūros klausimai būtų prioritetas, tačiau Lietuvoje tam dėmesio beveik neskiriama. Pastarįjį teiginį puikiai įrodo Lentvario dvaras, už kurio atstatymą Kultūros ministerija nenori prisiimti atsakomybės ir skatina ją perleisti privačiam sektoriui[22]. Deja, privatūs asmenys Lietuvoje, atvirkščiai, nei Vakaruose, kultūrinį objektą paverčia komercine vieta arba tiesiog apriboja priėjimą visuomenei. Sunkiai galima pasigirti privačiomis kompanijomis ar verslininkais, dosniai skiriančiais lėšų muziejų kolekcijų gausinimui (dalyvavimu pasaulio aukcionuose), skolinančių neribotam laikui savo kolekcijas galerijoms bei investuojančiais į architektūrinį paveldą. Apmaudu, bet kokybė mūsų šalyje dar nėra vertybė. Galbūt tai kultūrų skirtumai, o gal sudėtingos praeities įtaka, tačiau toks požiūris puikiai iliustruoja mūsų visuomenės savimonės lygį, kai valstybė tampa arena savanaudiškiems užmojams.

Kita vertus, Lietuvoje taip pat esama puikių senosios architektūros atsatymo pvyzdžių, pvz., Trakų salos pilis. Nors šiandien daugelis jaunimo bei atvykstančių turistų naiviai įsivaizduoja, kad pilis yra originali, tačiau ankstesnę jos būklę išduoda XIX–XX a. fotografijos. XVII a. viduryje 1655 m. kovų metu Trakų pilis buvo sugriauta ir jos vardas beveik išnyko istoriniuose šaltiniuose. Jos atgimimas išaušo romantizmo laikotarpiu, kai senovinės pilys ėmė žadinti menininkų fantaziją. Akibrokštas, tačiau viduramžiais visada labiau domėtasi Šiaurės Europoje. Įdomu, kad šioje erdvėje mūsų šalis neišsiskyrė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę menančius pilies griuvėsius regime tapytojų Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807), Vincento Smakausko (1797–1876), Mykolo Kuliešos (1799–1863), Napoleono Ordos (1807–1883) paveiksluose. Trakuose lankęsis garsus rusų dailininkas Nikolajus Rerichas (Николай Рерих, 1874–1947) taip pat padarė keletą architektūros paminklo etiudų[23]. Be to, pilimi domėjosi istorikai Teodoras Narbutas (1784–1864), Mykolas Balinskis (1794–1864), Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininkas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873), o savo poezijoje įamžino Vladislovas Sirokomlė (1823–1862).

Nepaisant to, romantizmo idėjos senajai architektūrai nemažai pakenkė. Kai negalėdavo gauti medžiagos, ankstyvieji gotikos gerbėjai buvo mielai pasirengę pasitelkti vaizduotę. Nė nereikėjo, kad tariami griuvėsiai, kuriuos jie pastatydavo natūralesniuose peizažinių parkų plotuose <...> būtų labai jau panašūs į tikrus. Iš tiesų, žinojimas, jog tai išmonė, galėjo kelti netgi didesnį susidomėjimą[24]. Tačiau retkarčiais fantazijos keldavo rimtas problemas tolimesniam antikos ar viduramžių paminklo gyvavimui. Šaltiniai mini, jog LDK didikė Izabelė Fleming-Čartoriska (1746–1835), statydama 1801–1809 m. angliško tipo Gotikos namą (lapidariumą) Pulavų dvare (Lenkija), jo sienas mūrijo iš senovinių bažnyčių, pilių, rūmų plytų. Kiekviena siena gavo net atitinkamo laikotarpio pavadinimą, pvz., Tado Kosciuškos, Jano Dlugošo, Stanislovo Žolkievskio, Kazimiero Didžiojo, Sido ir Ksimenos, Romos, Lietuvos. Būtent lietuviškos plytos atkeliavo iš Trakų ir Kęstučio Senųjų Trakų pilių[25]. Tuo tarpu XIX a. sudarytame Raudondvario bibliotekos rankraščių kataloge minima plyta iš Vytauto pilies Trakuose lango[26]. Rodos, tokie absurdiški poelgiai neturėjo stebinti, nes antikinio paveldo niokojimas Romoje fiksuotas jau ankstyvaisiais viduramžiais. Iš bendruomenės pastatų vogė marmurą, šviną ir žalvarį; tuščios veržlių skylės visame Koliziejuje iki šiol liudija apie šiuos vagiliavimus, trukusius nuo Antikos laikų iki Renesanso[27]. Vagystės suintensyvėjo dar labiau, kai Koliziejaus arkos paverstos gyvenamaisiais namais bei dirbtuvėmis (tai tęsėsi iki XII a. pab.). Panašiai nutiko ir su Trakų pilimi, kurios plytas savinosi ir paprasti vietos gyventojai. Archeologė Irena Ona Jučienė surado iškalbingą dokumentą, kuriame aprašoma, jog 1788 m. balandžio 7 d. Rezeknės (Latvija) iždininkas J. Odynecas Trakų pilies teismui pranešė apie vietinį gyventoją A. Bialagurskį, griovusį salos pilies sienas[28]. Amžininkai tikino, kad pilis labiau nukentėjo nuo saviškių nei priešų niokojimo, todėl, siekiant išvengti visiško istorinio monumento praradimo, imtasi paminklotvarkos ir paminklosaugos sankcijų.

Atidžiau pilis pradėta tyrinėti 1822 m. Nykstančiais mūrais ir netinkamu jų panaudojimu ypač piktinosi E. Tiškevičius, T. Kurcas, Vladislovas Zahorskis (1858–1927), Eduardas Volteris (1856–1941). Būtent jie iškėlė kultūros paminklų svarbą krašto gyvenime ir aiškino, kad juos reikia ne tik saugoti, bet ir propaguoti.

Vis dėlto, kaip viduramžių griuvėsiai reklamuoti Naujųjų laikų Europoje? Tyrinėjant atskirus pavyzdžius matyti, kad kai kurios pilys, bažnyčios panaudotos gana ekscentriškai. Kaip mini amžininkai, XVIII a. Britų imperijoje tapo madinga apgriuvusias pilis paversti moderniais būstais. Tai ne tik simbolizavo romantizmo dvasią, bet ir padėjo išsaugoti nykstančius griuvėsius. Kita vertus, škotų aristokratija pati noriai statėsi namus, primenančius viduramžių tvirtoves, pvz., Invererio pilis (Inveraray Castle, 1743), Kulzeno pilis (Culzean Castle 1777–1792), Vederburno pilis (Wedderburn Castle, 1771–1775). Žinomiausias viduramžių statinio pertvarkymo atvejis susijęs su Ladlou pilimi (Ludlow Castle, 1066–1085), kurią būsimasis karalius Džordžas II (George II, 16831760) ketino paversti asmenine rezidencija. Deja, planams sukliudė atstatymo kaina, t. y. 30 tūkst. svarų (55–440 mln. svarų šiandien)[29]. Nepaisant to, Ladlou miestas tapo turistų lankoma vieta. Tuo tarpu kito anglų architektūros paveldo griuvėsiai, anglosaksų laikus menanti benediktinų ordino Vitbio abatija (Whitby Abbey, 657–1538), tarnavo lyg orientyras jūreiviams bei įkvėpė rašytoją Bramą Stokerį (Abraham „Bram“ Stoker, 1847–1912) sukurti romaną „Drakula“ (Dracula, 1897)[30]. Vis dėlto, ar lietuviai ketino panašiai išnaudoti Trakų salos pilis, lieka neaišku.

Pastangų pradėti Trakų pilies konservavimo darbus imtasi XIX a. antrojoje pusėje. 1827 m. sudarant Vilniaus gubernijos senų pastatų albumą, salos pilies griuvėsiai buvo apmatuoti. Šie apmatavimo brėžiniai dabar saugomi Krokuvos nacionaliniame muziejuje[31]. 1888 m. inžinierius M. Prozoras sudarė pirmąją pilies apsaugos darbų sąmatą su aiškinamuoju raštu ir brėžinį. Šaltiniai pabrėžia, kad paminklo apsauga rūpinosi Sankt Peterburgo archeologijos komisija bei Lietuvių mokslo draugija. Vilniaus gubernatorius šia pilimi taip pat įpareigojo rūpintis Trakų apskrities dvarininkus, tačiau pastarieji išlaikė abejingumą. XIX–XX a. sandūroje Vilniaus archeologinė komisija vykdė donžono gelbėjimo darbus. Lenkų mokslo bičiulių draugijos Vilniuje narys archeologas Vandalinas Šukevičius (1852–1919) išsinuomojo pilį iš miesto dešimčiai metų ir čia vykdė apsaugos darbus. Tuo metu Trakų pilies būklė buvo itin bloga. V. Šukevičius rašė: Sunku patikėti, kad tie suaižėję, nykstantys, kas akimirką galintys visai subyrėti griuvėsiai palankiai liūdytų apie susirūpinimą jų būkle, apie mūsų šviesios praeities prisiminimą[32]. 1902 m. inžinierius Bronislovas Malevskis (1850–1914) parengė priešpilio pietrytinio bokšto sutvirtinimo projektą, kuris 1905 m. buvo įvykdytas. Tolimesnius darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu pilyje rasti archeologiniai artefaktai buvo negrįžtamai sunaikinti. Tyrimai atnaujinti 1929 m. Tuomet mokslininkai padarė geodezinę pilies nuotrauką, atliko kitus niveliacinus darbus.

Plataus masto pilies restauravimas ir konservavimas pradėtas sovietiniais metais. 1950 m. įsteigta mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė, kuri ėmėsi Trakų pilies tyrimo, resutaravimo ir konservavimo[33]. Po bemaž dešimtmečio baigti daugiau nei 150 metų trukę projektavimo tyrimai bei visiškai restauruoti centriniai rūmai. Baigus pirmos eilės konservavimo-restauravimo darbus, iškilo klausimas, kokio pobūdžio turėtų būti antros eilės darbai (fragmentinis restauravimas, mūrų uždengimas po fragmentinio restauravimo apsauginiais stogais ar visiškas pilies restauravimas)[34]. Iš pradžių siūlyta pilį restauruoti (ar rekonstruoti) fragmentiškai ant bokštų, kazematų uždedant apsauginius stogus (ar juos atstatyti). Galiausiai 1967–1968 m. buvo paruošti visos pilies restauravimo eskizai, vėliau pavadinti generaliniu pilies restauravimo projektu. Visgi pastarajame projekte nebuvo viskas detaliai išnagrinėta ir neduota jokių konkrečių pasiūlymų dėl darbų apimties. Taigi 1971 m. sudaryti pilies dalinio restauravimo-konservavimo pasiūlymai. Tyrėjai manė, kad ankstesniame projekte siūlytas galutinis terminas – 20 metų – nerealus. Pasiūlymuose svarstyta ar, esant nepakankamam restauravimo mokslo lygiui, nepatenkinamam restauravimo darbų atlikimui bei blogai medžiagų kokybei, tikslinga skubiai restauruoti[35].

Pradėjus restauracijos darbus, iškilo keletas esminių problemų. Visų pirma, kaip atrodė Trakų pilis? Pirmasis „tikrosios“ pilies atvaizdą 1892 m. sukūrė architektas Juozas Kamarauskas (1874–1946). Tarpukariu, 1938–1939 m., lenkų istorikas Marianas Morelovskis (1884–1963) pilį vaizdavo aukštais priešpilio bokštais ir neįtikėtinos išraiškos. Tiksliausi ikonografiniai darbai atlikti pokariu architekto Broniaus Krūminio (1928–2000). Antroji problema – patalpų funkcijos. Remiantis archeologiniais artefaktais, nustatyta, kur buvo reprezentacinė salė, moterų kambariai, Didžiojo kunigaikščio menė. Remiantis išlikusiais vakarinių kazematų elementais, patalpos sugrupuotos pagal jų paskirtį. Visos pirmo aukšto erdvės buvo skirtos ūkio reikmėms, tą liudija aptikta krosnis ir tai, kad čia nebuvo grindų. Nemažai problemų kėlė priešpilio tyrimai. 1962 m. architektūros duomenimis priešpilio sienos ir bokštas pastatyti tuo pačiu statybos laikotarpiu. Kiek vėliau iškilo vakariniai, o dar vėliau – rytiniai kazematai. Tačiau tarp šių statybų laiko tarpas buvo nedidelis. Todėl nuspręsta, kad visų priešpilio dalių parapetuose (išskyrus gal rytinių kazematų) šaudymo angos buvo vienodos[36]. Kita vertus, tyrėjus neramino šaudymo angų išorinis vaizdas. Aišku tik viena, jog anga turėjo būti taikoma ir tolimajam, ir artimajam šaudymui, t. y. turėjo būti į išorę nuskembta palangė[37]. Be to, sunkumų kėlė angokraščių iš bokšto vidaus projektavimas, parapetų matmenys, poparapetinio karnizo forma. Antai, šaudymo angos analizė buvo atliekama pagal piešinyje vaizduojamų plytų skaičių. Taigi pilies statybose ieškota analogijų su Medininkų, Lucko, Lydos ir Krėvos pilimis.

Bemaž tuo pat metu Latvijoje buvo atstatoma Bauskės pilis (XV–XVI a.). Dabar ten veikiančiame muziejuje galite susipažinti su lietuvių veikla Latvijoje. Pagrindiniai pilies tyrimai bei restauracija prasidėjo 1973 m. Darbus vykdė architektas Arigo Zandbergs (1925–2003), vėliau jį pakeitė architektai Andris Ceļmalis bei Valdis Liepa. Restauracija patikėta Mokslinės restauracijos dirbtuvių specialistams (įstaiga tuomet priklausė Latvijos TSR kultūros ministerijai). Bauskės pilies konservavimo procese naudota tik istoriškai tiksli kalkių skiedinio technologija. Be to, atstatant sienas panaudoti dolomitiniai akmenys, rieduliai bei didžiulės plytos, kad restauruotas plotas nesiskirtų nuo autentiško mūro. Viršutinė restauruojamos sienos dalis buvo dengta durpių bei molio sluoksniu užtikrinant apsaugą nuo kritulių. Galiausiai, sienos dengtos hidrofobine medžiaga[38]. Kruopštus Trakų ir Bauskės pilių atstatymo darbo eigos aprašymas atskleidžia, kaip autentiškai buvo atkuriami istoriniai paminklai.

Antrojoje straipsnio dalyje aptarsime konservavimo darbus ir tai, kokią reikšmę paveldo sferoje vaidina kultūriniai skirtumai.

_______________

[1]Tarptautinė paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija [interaktyvus], Venecija, 1964 m. Prieiga per internetą: http://paveldo-akademija.lt/wp-content/uploads/2012/02/Venecijos-chartija.pdf.

[2]Tremlett G., Developer tears down the home of Madrid’s saint [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  https://www.theguardian.com/world/2002/aug/20/spain.gilestremlett.

[3] Riding A., Sagunto Journal; Architects? They Could Be Thrown to the Lions [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://www.nytimes.com/1993/06/11/world/sagunto-journal-architects-they-could-be-thrown-to-the-lions.html.

[4] Jones S., 'What the hell have they done?' Spanish castle restoration mocked [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/world/2016/mar/09/matrera-castle-cadiz-spain-restoration-mocked.

[5]Ibid., Jones S., 'What the hell have they done?' Spanish castle restoration mocked.......

[6] Kušlys G., Apie valdovo portretą Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje: vertingas, bet išniekintas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-25-gintaras-kuslys-apie-valdovo-portreta-vilniaus-sv-jurgio-kankinio-baznycioje-vertingas-bet-isniekintas/70995.

[7] Grigaliūnaitė V., Dėl suniokotos bažnyčios – paveldosaugininko atleidimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/del-suniokotos-baznycios-paveldosaugininko-atleidimas-56-155036.

[8] Dalrymple W., The Last Mughal. The Fall of a Dynasty, Delhi 1857, London, 2009, 7 p.

[9]Tankha M., Government to restore Red Fort’s grandeur [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.thehindu.com/news/cities/Delhi/government-to-restore-red-forts-grandeur/article5717244.ece.

[10]Alawadhi N., Red Fort conservation work progressing swiftly [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.thehindu.com/todays-paper/tp-national/tp-newdelhi/red-fort-conservation-work-progressing-swiftly/article2507729.ece.

[11]Ibid., Alawadhi N., Red Fort conservation work progressing swiftly……

[12] Yan J., Gao G., Ye Kwok W. D., Turbulent decade: a history of the cultural revolution, USA, 1996, 73 p.

[13] Gao, Mobo, The Battle for China’s Past: Mao and the Cultural Revolution, London, 2008, 21 p.

[14] Wang J., Beijing Record: A Physical and Political History of Planning Modern Beijing, London, 2011, 446–447 p.

[15] Wang, Jun, Forbidden City reconstruction plans // Guangming Daily [interaktyvus], 2006 09 01. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.gmw.cn/02sz/2006-09/01/content_493893.htm. 

[16]China to restore emperor’s residence at Forbidden City [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.dnaindia.com/world/report-china-to-restore-emperor-s-residence-at-forbidden-city-2157557.

[17] Interview With A Forbidden City Restoration Expert [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://chinabuildingrestoration.com/building-restoration/interview-with-a-building-restoration-expert/.

[18]Ibid., Interview With A Forbidden City Restoration Expert.....

[19]Ibid., Interview With A Forbidden City Restoration Expert.....

[20] Glionna M. J., U.S. aids in Forbidden City restoration [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://articles.latimes.com/2008/nov/11/world/fg-forbidden11.

[21]Meier A., Conservators Work to Open the Forbidden City’s Secret Garden to the Public [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/277913/conservators-work-to-open-the-forbidden-citys-secret-garden-to-the-public/.

[22] Baronienė D., Lentvario dvaras pasmerktas sunykti [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/lentvario-dvaras-pasmerktas-sunykti/220309.

[23] Mikulionis S., Trakų salos pilis, Vilnius, 1987, 20 p.

[24] Vaughan W., Romantizmas ir menas, Vilnius, 2000, 101 p.

[25] Gynybinės architektūros paminklų mokslinės-projektinės dokumentacijos ruošimas // Lietuvos TSR kultūros ministerija. Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas. Paminklų konservavimo institutas, sud., Kaminskas R., Mikulionis S., Vilnius, 1986, 8 p.

[26] Frycz J., Restauracja i konervacja zabytkow architektury w Polsce w latach 1795-1918, Warsawa, 1975, 31 l.

[27] Krautheimer R., Roma. Miesto profilinis, Vilnius, 2003, 97–98 p.

[28] Gynybinės architektūros paminklų mokslinės-projektinės dokumentacijos ruošimas..........9–10 p.

[29] Whitehead D., Symbolism and Assimilation. In Shoesmith, Ron; Johnson, Andy. Ludlow Castle: Its History & Buildings, London, 2000, 107–108 p. 

[30]"Whitby Abbey"// English Heritage [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.english-heritage.org.uk/visit/places/whitby-abbey/.

[31] Mikulionis S., Trakų salos pilis, Vilnius, 1978, 45 p.

[32]Ibid., 45–46 p.

[33]Trakų pilis. Albumas, Vilnius, 1952.

[34] Gynybinės architektūros paminklų mokslinės-projektinės dokumentacijos ruošimas..........13 p.

[35] Ibid., 19 p.

[36]Ibid., 25 p.

[37]Ibid., 25 p.

[38]Conservation [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bauskaspils.lv/en/castle-and-museum/conservation.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*