Dailė

Kauno paveikslų galerijoje surengtoje tradicinėje Geriausio metų kūrinio parodoje, kaip ir kasmet, dalyviams suteikta visiška laisvė (taip pat skamba ir menininko Donato Gibo kūrinio pavadinimas). Šiemet parodoje buvo galima pasidžiaugti dviem dalykais: pirma, dalyvavo net 117 itin drąsių Kauno menininkų, tikinčių, kad jų darbai gali būti vertinami kaip geriausi (tai paneigia dažną pastebėjimą, jog menininkai – kuklios, save nuvertinančios asmenybės), antra, paroda ir prizininkų paskelbimo renginys pritraukė dar didesnę lankytojų auditoriją nei praėjusiais metais. Tačiau ar drąsos ir žmonių kiekio užtenka, kad parodą vertintume teigiamai?

Tradicinėje metų parodoje tradiciškai dominuoja tapybos darbai. Pateikiama ir keletas bandymų kurti instaliacijas, viena iš jų – Manto Kuginio interaktyvi instaliacija „Porno inkilas“, sukurta tikriausiai neatsiliekant nuo šiuo metu visuomenėje sklandančių 50 atspalvių madų... Parodoje turėjome galimybę pamatyti ir tekstilės bei keletą fotografijos darbų (Romualdo Požerskio fotografija „Festivalis „Degantis žmogus“ pelnė komisijos apdovanojimą). Galerijos salėse šiais metais apsigyveno itin nemažai skulptūrų, kurios, beje, sulaukė ir dėmesio, ir teigiamų vertinimų (Vytauto Umbraso „Laivas“, Danieliaus Sodeikos „44 požiūriai į realybę“). Akivaizdu, kad autoriai pasirinko tradicines išraiškos priemones. Juk ir su jomis galima pasiekti gerų rezultatų?.. Galima, jei pasirinkta priemonė, technika išnaudojama maksimaliai ir atliekama profesionaliai. Deja, ne visi, tikrai ne visi kūriniai pasižymi profesionaliu atlikimu.

Tradicinė paroda, tradicinės technikos, be abejo, turi įtakos ir pasirenkamiems tradiciniams žanrams (portretai, peizažų gausa) bei plėtojamai tematikai. Dalį kūrinių kaip visuomet sudaro abstrakčios kompozicijos, figūrinės abstrakcijos, fantastinių motyvų kūriniai. Buvo ir keletas realistiškų, meistriškai atliktų darbų (pavyzdžiui, nebe pirmąkart dalyvaujančios Miglės Kosinskaitės „Obuolys“). Tekstilės kūriniai reprezentavo lietuvių liaudies motyvus, baltiškus simbolius (Liucijos Kudžmienės kūrinys). Nepamirštas buvo ir K. Donelaitis – Marija Rastenienė parodoje pristatė itin išsamų, informatyvų kūrinį, skirtą rašytojui. Gimtojo krašto motyvų gausu peizažuose. Tuo tarpu didžioji darbų dalis pagrįsta daugiau menininkų asmeninėmis intencijomis, nesusijusiomis su šiandienėmis aktualijomis. Buvo ir keletas pavienių bandymų paliesti politinę situaciją (kalbu apie Rimanto Radišausko kūrinyje vaizduojamą giltinę, pasirengusią nukapoti didžiųjų siaubūnų galvas). Taigi, parodos salėse galėjome matyti nemažai sentimentalumo, perteikiamų vidinių menininkų išgyvenimų, šiek tiek ironijos bei keletą pabandymų įnešti kažką naujo.

Nors paroda ir visiškai nestebino novatoriškumu, tačiau lankytojai vykdė savo kasmetę pareigą, t. y. balsavo ir kartu su komisija išrinko geriausią metų kūrinį – tai Prano Griušio tapybos darbas „Jų ieško policija“. Šis sprendimas tikriausiai taip pat nebuvo netikėtas, autorius ne kartą jau įvertintas geriausiojo parodoje. Laimėtojo kūrinį sudaro 12 skirtingų beždžionėlių portretų. Žvelgiant į bendrą parodos kontekstą, šis kūrinys, be abejo, išsiskiria gana aukšta atlikimo meistryste. Tapybos darbų ciklas turi ir intriguojančią (prieš)istoriją, kurią pasakojo pats menininkas: pasirodo, šalia šių portretų turėjo būti ir trijų jo kolegių dailininkių aktai, tačiau galutinėje ekspozicijoje jų neišvydome. Šie paveikslai beveik mistiškai dingo.

Šio teksto autorė negalėtų pasigirti mačiusi visas Geriausio metų kūrinio parodas (rengiamas nuo 1999 m.), tačiau jau yra aplankiusi tikrai ne vieną. Dėl to kyla įvairių apmąstymų ir klausimų, kuriuos norėtųsi apibendrinti. Pirmiausia kyla klausimas – ar autoriai, nešdami į parodą savo kūrinį, tikrai galėjo įsivaizduoti, kad tai geriausias kūrinys mieste, o ne tik jų asmeninėje kūrybinėje biografijoje? Ar tikrai yra teigiamas dalykas, kuomet parodos lankytojas, iš tolimiausio galerijos taško žvelgdamas į kūrinį ir dar negalėdamas jo detaliai įžiūrėti, jau tiksliai atpažįsta kūrinio autorių? Žinoma, visuomet vertinamas unikalus menininko stilius, bet jeigu jis visiškai nekinta jau kelis dešimtmečius, ar tai nėra kūrybinis sąstingis, nebevedantis į priekį?

Ne vienas parodos menininkas dalyvauja nebe pirmąkart. Dalis jų panirę į naujus kūrybinius ieškojimus ir tokiu būdu bando rasti kelią į parodos lankytojų balsus. Tačiau dalis autorių keletą ar net keliolika metų iš eilės pristato panašius, nieko itin naujo nepasakančius kūrinius. Ar nevertėtų užleisti savo vietą kitiems? O gal problema kitur – neatsiranda daugiau menininkų, norinčių užimti šią poziciją?

Kaune turime nemažai menininkų, kurių darbų Geriausio metų kūrinio parodoje niekada neišvystame. Įdomu, kokios priežastys lemia šios parodos nepatrauklumą kitiems kūrėjams? Viena iš galimų prielaidų – per daug laisvas patekimas į galerijos erdves, kuris tuo pat metu ir apsunkina menininką. Juk kai yra apibrėžti aiškūs reikalavimai, juos atitinkantis kūrinys tarsi savaime įgyja kažkokią vertę, jos nebereikia suteikti pačiam menininkui, iš jo atimamas tas svarbus lemiamas sprendimas – pasakyti, jog jo kūrinys yra geras.

Daugelis besilankančiųjų geriausiojo parodoje pastebi vyraujančią chaotišką ekspozicijos atmosferą, kurios nepavyksta suvaldyti jau ne vienus metus. Nejučiomis norisi kaltinti parodos organizatorius dėl netinkamo eksponatų išdėstymo, erdvės užpildymo. Tačiau, mano nuomone, tai būtų šiek tiek klaidinga. Pabandykime įsivaizduoti, kaip reikėtų sudėlioti tiek daug įvairių kūrinių, kad paroda neprimintų šventinės miesto mugės? Darbai per daug skirtingi savo atlikimo technika, siužetais, idėjomis ir, žinoma, atlikimo kokybe. Siekiant, kad paroda turėtų savitą atmosferą, o ne tik didžiulį padrikų kūrinių kiekį, būtinai reikia kokio nors dar vieno ar kelių kriterijų atrenkant kūrinius. Galbūt tai galėtų būti kokybės arba, kitaip sakant, profesionalumo kriterijus, kuris padėtų išvengti mėgėjiškų darbų. Chaoso išvengti galima ir įvardijus rengiamos parodos koncepciją, pasiūlius menininkams vieną ar kitą temą.

Visiška laisvė, suteikta šios parodos iniciatorių prieš keliolika metų, kuo toliau, tuo mažiau pasiteisina. Matome ne itin įspūdingą parodos vaizdą. Tik pavieniai autoriai sugeba parodyti kažką naujo. Galbūt tikrai vertėtų susimąstyti ir ateityje suteikti parodai kokią nors linkmę?

Miglės Munderzbakaitės nuotr.