Retai sutinkama R. Staniūnienės tapyba 1

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2015-01-27

Nedažnai tenka išvysti Rasos Staniūnienės (g. 1967) tapybos parodas dailės galerijose. Paskutinį kartą dailininkė surengė parodą „Gamta – mūsų namai“ Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“, 2014 metų pabaigoje.

R. Staniūnienė ne visą laiką vien tapė. 1991 metais, būdama paskutinio kurso studentė (studijavo 1985–1991 m. Vilniaus dailės akademijoje, Vaizduojamųjų menų katedroje), dalyvavo bent keliose meninėse akcijose Vilniuje: „Taikos akcija“ – sienų tapyba ant barikadų prie Lietuvos Respublikos Parlamento, specifinės vietos projektas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Vėliau iki 1995 metų rengdavo tiek tapybos parodas, tiek įvairiausias specifinės vietos meno instaliacijas Lietuvoje ir užsienyje.

1995 metais jaunai menininkei vykdant „Stone Powder“ forto specifinės vietos projektą (Torontas, Ontario, Kanada), įvyko didžiulė nelaimė, po kurios ji liko neįgali. Tačiau R. Staniūnienė nenustojo kūrybiškai mąstyti, ir dabar, vėl pripratinusi ranką prie teptuko, intensyviai tapo. Anot jos tėvų – mediko Benjamino ir architektės Dalios Siaurusaičių – dailininkė, nepaisydama kai kurių sveikatos problemų, išlieka optimistė: pavasariais ir vasaromis kasdien tapo gryname ore, gamtoje arba namo balkone, o šaltuoju metų laiku piešia ant A4 formato popieriaus lapų kambaryje. Tėvų padedama rengia ir savo parodas.

Nors menininkė piešia, tapo bene kas dieną, tačiau, kiek teko matyti, jos parodos visada nedidelės. Tapybos kūrinius jungia bendras ciklas; tai – įvairių metų laikų gamtos motyvai, kurie vargiai telpa į mažo vertikalaus stačiakampio formatą. Išties, vaikštant po tapytojos drobių ekspoziciją, užsižiūrėjus į abstrakčius ryškių spalvų pavidalus, kyla klausimas, ar šioms išsiplėtusioms fantastiškoms formoms užtenka vietos tokioje kamerinėje plokštumoje, ar tokie jaukūs nedideli formatai nesumažina ir pačių kūrybinių sumanymų, o gal kaip tik – tiksliai juos atskleidžia?

Kaip vėliau supratau, formatas pasirinktas toks, kad būtų įmanoma tapyti: taip patogiau išlaikyti vienijantį žvilgsnį ir norimą nuotaiką. R. Staniūnienė  priprato prie tokio dydžio drobės, įvaldė ją ir išnaudoja savos tapybos tikslams. Taip išnaudoja, kad negalima paprastai pasakyti, esą tai tik suabstraktinti gamtos motyvai, pleneriniai peizažai ar pan. Tai ne etiudiniai, greiti, vienu impulsu atliekami darbai arba, priešingai, labai išmąstyti kūriniai – to neleidžia potėpio ekspresija, spontaniškas atskirų dėmių susigretinimas, trykštantis iš drobės paviršiaus, dažų sodrumas, kompozicijos atsitiktinumas ir keistumas. Visa drobės struktūra sakyte sako, kad tai yra neatsitiktiniai atradimai, o pastovios tapytojos pasaulio pamatymo įžvalgos ir kūrimo momentai. Taip nuolat stebima gamta atsiskleidžia kaip asmeninis pasaulėvaizdis.

Aplinkos reiškiniai perteikiami personifikuotai, didžiule jėga ir galia. Atrodo, kad žmogui stebint gamtą, akis pajėgi įžvelgti jos nenutrūkstamo ciklo žavesį. Tapytoja ekspresyviais kontrastingais, o kartais įsiliejančiais į nemažas dėmes potėpiais keliauja toliau: gamtos žavesys tampa sumišęs su gimimo, mirties, laiko tyrinėjimais. Tokia gamta – daugialypė, jos neišmatuosi perspektyvos dėsniais arba keliais matymo planais, todėl nėra reikalo plėstis interpretuojamo atvaizdo plokštumoje. Mažytė drobė skelbia, kad pagrindiniams motyvams baigtiniai laiko ir erdvės išmatavimai netinka, užtenka simbolio, fantastinio pasaulio užmačių.

Kiek ilgai bežiūrėtume į R. Staniūnienės paveikslus, aiškiausi čia yra tik pavadinimai – „Sninga“, „Dangus“, „Gėlės“, „Upė“, „Ežeras“, „Krioklys“, „Jūra“, „Medžiai“, „Aguonos“, „Medūza“, „Bijūnai“, „Saulėlydis“ ir kiti. Lakoniški ir išdidūs. Tereikia vieno ar dviejų žodžių išsakyti sukauptą mintį, visa kita parodo vizualus to neapčiuopiamo ir lengvai nepaaiškinamo pasaulio ilgesys.

Tačiau tapytoja turi ir sau būdingų spalvinių bei keistų vos atpažįstamų pavidalų leitmotyvų, kurie palengvina užduotį, norint iššifruoti matomos gamtos ar užslėptos minties metaforas. Net nebandydama iš perspektyvos žiūrėti į dominantį objektą (bijūnai, ežeras, medūza ar kt.), darbų autorė juos priima ir atmena taip, kaip jie įstrigo iš pirmo žvilgsnio – nelauktai ir viliojančiai, keistai ir juokingai ar bauginančiai ir neperprantamai, ir visada – ne realistiškai. Tik vienintelė horizonto linija (kai kuriuose tapybos darbuose) gali pretenduoti į perspektyvos užuominą. Bet ji įvedama ne sistemingai tvarkai palaikyti, o saviems tikslams: horizontas būdingas tik ten, kur leidžiasi ar kyla numanoma saulė, kur jūra subėga į dangaus kraštus. Tik lakoniškas gamtos ciklo priminimas gali pretenduoti į horizonto liniją, visur kitur daug didesnė tapybinė jėga priklauso vertikalėms: net miškas, vieniši medžiai ar augalai, dygstantys ir besistiebiantys į viršų, yra veikiau kaip ugnikalnio išsiveržimai ar nežemiški fontanai, liečiantys atskirus – viršaus ir apačios – pasaulius.

Nieko nėra atskiro šioje tapyboje, čia susiliečia ne tik skirtingos spalvos, formos ir abstrakčios dėmės, bet ir skirtingi naratyvai, t. y. vienoje mažutėje plokštumoje sutelpa konkrečios kasdienybės stebėjimo nuostaba ir bendra pasaulio sintezė („Medžiai“, „Ežeras“). Paveiksle „Medžiai“ užplūsta visiška nežinia: tai jie (medžiai) stiebiasi aukštyn, ar atvirkščiai, iš dangaus žemyn nuleidžiami tarsi uraganiniai sūkuriai? Kitas tapybos darbas „Ežeras“ yra neišmatuojamo dydžio, ar tai jis (ežeras) vos sutelpa į visą žemės rutulį, ar tai vandens dalelė mirguliuojančiame ir banguojančiame plote? Šalia tokių nežemiškų stichijų (kurios reiškiamos šėliojančiais teptuko potėpiais) pagrindiniai objektai perteikiami „vaikiškomis“, užmaskuotomis, tik autorei suprantamomis formomis, pavyzdžiui, paveiksle „Aguonos“ gėles pamatome tik iš pavadinimo. Jų pavidalas ryškus, dominuojantis, bet kartu ir slaptas, dienoraštinis, tarsi skubiai paryškintas sau priminimas, niekam daugiau nesuprantamas, kaip autorės per klaidą paviešinta savastis.

Tiek daug pamatymų susitinka šioje lakoniškoje tapyboje, kad nejučiomis R. Staniūnienės kūriniai ima panašėti į Emily Dickinson poeziją, kur kelios eilėraščio eilutės įkūnija daug daugiau svarbių dalykų, nei kad galėtumei iškart suprasti: „Tai nuojauta – šešėlis ilgas ant vejos – / Įspėjantis, kad saulė netoli laidos – / Tai ženklas išsigandusioms žolėms – / Kad sutemos jau tuoj atslinks.“[1]

 

[1] Dickinson E. Pusiaudienio krantai. Vilnius: LRS leidykla, 2009, p. 143.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*