A. Andriuškevičiaus „Litrožis“ – tarp ironijos ir plastmasės, triukšmo ir paveikslo 2
Taip linksminkimos, jaunėliai,
Dainas dainuodami.
Dabar mūsų aukso dienos,
Kaklo nieks negraužia... (Ištrauka iš lietuvių liaudies dainos „Linksminkimos“)
Aleksas Andriuškevičius – dailininkas, pedagogas ir vienas iš menininkų grupės „Post Ars“ narių. Nuo 1990 metų menininko kūryboje ėmė vyrauti minimalizmas, kuris neapleidžia ir parodoje „Litrožis“, vykstančioje Kauno galerijoje „Meno parkas“. „Litrožis“ žiūrovą pasitinka A. Andriuškevičiaus minimalizuotu tekstu: John Cage savo knygoje „Tyla“ yra paklausęs: „Jei nusigręžtume nuo pinigų, kas mums liks?“ Manyčiau – grožis. Jis elgiasi, kaip ir būdinga mūsų laikmečiui, labai nepatogiai, priverstas įsitaisyti tarp ironijos ir plastmasės, tarp poezijos ir stiklo, tarp triukšmo ir paveikslo. Todėl litrožis. Kad išgyventų šio litaulio litrotiškame litautulyje.
Parodoje „Litrožis“ A. Andriuškevičius pakviečia žiūrovą pasivaikščioti po begalę smulkiais skuteliais sukarpytų, supjaustytų popierinių skiaučių. Ši gausi smulkių skiautelių krūva padalyta į kelias grupes. Viena grupė, pati buitiškiausia, – tai galerijoje ant stalo sudėti, kaip mano tėvai vis dar sako, sloikai, arba, kaip jau sakau aš, stiklainiai, o šalia jų – stiklinis arbatos puodelis. Stiklainiai skirtingos talpos ir skirti skirtingiems tikslams (viename jų netgi galima pasigaminti skanaus lietuviškų obuolių vyno), tačiau visi jie užpildyti tomis skiautelėmis. Tarsi netvarkingai ir bet kaip. Nesudaroma jokia spalvinė prasmė, jokie ornamentai ir kiti saldūs bei gražūs motyvai. Ant pripildytų stiklainių viršaus uždėti geltonos spalvos stiklo gabalėliai, kurie sukuria įspūdį, jog stiklainiuose yra ne tik popieriaus skiautės, tačiau ir kažkoks glitus geltonas užpildas. Visa ši instaliacija pavadinta „Litarinatas. Lituo“. Instaliacija nuo stalo persikelia ant sienos, tačiau jau kiek kitokiu pavadinimu – „Literalinis, Litultys“. Vėlgi tomis pačiomis smulkiomis popieriaus skiautelėmis užpildyti buitiniai daiktai. Šį kartą – geriamojo vandens buteliukai. Menininkas neapsiriboja vienoda forma ir sukuria įspūdį, tarsi buvo paimta viskas, ką buvo galima rasti po ranka. Tiksliau, visi namie rasti tušti vandens buteliukai, be jokios kaprizingos atrankos. Šios dvi instaliacijos primena arte povera, arba kitaip – skurdžiojo meno kūrinius. Naudojamos greitai irstančios medžiagos bei yra naikinama tradicinė meno estetinė vertybė.
Nuo sloikų ir vandens buteliukų menininkas pereina prie paveikslų. Bet, žinoma, A. Andriuškevičius nebūtų A. Andriuškevičiumi, jeigu šalia tapymo manieros neįpintų ir kitų technikų. Penki paveikslai, kurių pavadinimus kartu sudėjus išeina frazė: „Nebus... Laiko... Linksminkintis... Kada... Pasenėsma...“ (frazė ateina iš lietuvių liaudies dainos „Linksminkimos“). Šiuose penkiuose kūriniuose menininkas taip pat naudoja popieriaus skiauteles, jas tiesiog prilipdydamas ant drobės. Taip pat pasinaudoja dažais. Taigi kūrinys ir nutapytas, ir (ap-/su-)klijuotas. Popieriaus skiautelės, kurios nuo drobės yra kiek atlipusios, sukuria trimatiškumo įspūdį ir suteikia dalyvavimo galimybę žiūrovui. Praeinantysis savo kūno judesiu gali suvirpinti oro bangas taip, kad popieriaus juostelės ima ir sujuda. Arba, paprasčiau tariant, papūsk orą į paveikslą ir popieriaus juostelės ims judėti. Visus penkis paveikslus A. Andriuškevičius suskaido į keletą dalių. Vienoje jų – tapybinė erdvė, kurią menininkas užpildo dažais, sukuria peizažo įspūdį, kita dalis – popieriaus juostelėmis padengta erdvė, kuri padeda plėtoti tematiką, tačiau kur kas labiau padeda įdomiai užbaigti paveikslo formą. Kai kuriose vietose menininkas dažais užtapo popieriaus juosteles, taip sukurdamas ir stipresnį medžiagiškumo pojūtį. Kyla klausimas, ar menininkas linksminasi su šiomis popieriaus juostelėmis? Ar bando eiti prieš laiką? Juostelės primena konfeti ir smagius vaikiškus karpinius, turbūt čia ir slypi linksmybių sąvoka.
Kiti du kūriniai, rėmuose su aukso spalvos apvadu, pavadinti „TV sniegas 1“ ir „TV sniegas 2“. Aukso spalvos apvadas panaudotas itin tiksliai ir taikliai – puikus ir prabangus televizorius namuose yra būtinybė. Girdėjau, kad žmonės ima paskolas, kad galėtų leisti sau tokį be galo „reikalingą“ daiktą. Tačiau kas būna, kai naktį baigiasi televizijos programa ir lieka tik šnypštimas? Būtent! Sniegas. TV sniegas. Iš toli šie du kūriniai beveik nė nesiskiria, žinoma, žvelgdamas iš arti pamatai, kad viename ekrane sninga kiek kitaip nei kitame, tačiau juk vis tiek sninga.
Kita kūrinių grupė „Ir sniegs į nieką pavirto I–IV“ – tai iš įvairių geometrinių formų ir popieriaus juostelių sudaryti darbai. Geometrinės formos sudaro raštus ir ornamentus, panašius į lietuvių liaudies ornamentiką. Tačiau raštai, ornamentai yra išardyti. Įspūdis toks, lyg viskas čia išpustyta vėjo, likusios tik pavienės formos. Šalia formų – pieštuku užpildytos erdvės, kurios yra aptakių formų, kaip kontrastas griežtai geometrijai. Darbų pavadinimai „Ir sniegs į nieką pavirto I–IV“ kalba apie tirpimą, pranykimą ir tapimą niekuo. Visumos perėjimas į pavienius objektus. O galiausiai – ir pavienių objektų išnykimas.
Darbų grupėje „Akimirkų kasdienės preliudijos I–IX“ menininkas pasitelkia labai minimalias technikos priemones, tai yra pieštuką, kurio gana, kad būtų sukurtas ištisas pasakojimas, trimatis į tolį nueinantis vaizdas, architektūriniai statiniai ir aptakios, abstrakčios formos. A. Andriuškevičius pieštuku užpildo paveikslo erdvę, tačiau išlaiko harmoniją su neužpildytąja erdve. Menininkas pasirenka tokią štrichavimo pieštuku techniką, kuri sukuria tarsi iš daugybės trumpų linijų sudarytą vaizdą – tarsi erdvė būtų kruopščiai užpildyta popieriaus juostelėmis.
Būtent tokiu keliu apžiūrint šią A. Andriuškevičiaus parodą „Litrožis“ – nuo juostelėmis užpildytų stiklainių iki šių darbų – ateina minčių nusistovėjimas ir nusiraminimas. Kaip iš tūrinės kompozicijos („Litarinatas. Lituo“) popieriaus juostelės, skiautelės galiausiai perėjo į dvimatę erdvę. Tarsi galų gale atėjęs tikslo suvokimas, kuris visada buvo šalia, tik kažkodėl nematomas. Nors tuo pat metu ir apčiuopiamo virtimas tik matomu, kažkada buvusiu. Jaunystės suvokimas, kuomet ją bematai tik fotografijose. Savo galimybių pajautimas, kai jau per vėlu. Ir liūdesys, ir branda. A. Andriuškevičiaus paroda „Litrožis“ – tai pasivaikščiojimas per gyvenimą, pateiktą popieriaus juostelėmis.
A. Andriuškevičiaus parodą „Litrožis“ galerijoje „Meno parkas“ II aukšte (Rotušės a. 27, Kaune) galima aplankyti iki vasario 14 d.
