Eimutis Markūnas: „atspindžiai, peršviečiamos materijos man darė didžiulį įspūdį“ 0

Parengė Gražina Montvidaitė
www.kamane.lt, 2015-03-05

Nors Eimutis Markūnas baigė monumentaliosios dailės studijas ir aktyviai dirbo šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, jis niekada savęs vien tik su ja netapatino. Menininkas, tarsi alchemikas, visada mėgo maišyti įvairias medžiagas ir technikas. Kūrybiniuose ieškojimuose jis išbandė fotografiją, instaliaciją, objekto bei vaizdo meno priemones, kuriomis įgyvendino ne vieną šiuolaikinio meno kūrinį, kalbantį emigracijos, globalizacijos, tapatybės, laikinumo ir kt. temomis.

Savitą pasaulio matymą ir mąstymą turintis menininkas nesistengė vienaip ar kitaip atsiriboti nuo jį supančio pasaulio, atvirkščiai, aktyviai įsitraukė į iškart po Nepriklausomybės susikūrusios meno grupės „Angis“ veiklą. Apie šią grupę, vitražą ir įgyvendintus šiuolaikinio meno kūrinius klausiame paties E. Markūno.

Daugiau nei dvidešimt metų intensyviai kūrėte vitražus įvairiems visuomeniniams interjerams, bažnyčioms. Kodėl pasirinkote šią dailės sritį?

Pirmame kurse norėjau pakeisti kryptį – perstoti į tapybą, bet dėstytojas tapytojas Leopoldas Surgailis sakė: „Turėsi amatą, o jei tik norėsi, tai – tapysi.“ Taip ir buvo. Vitražas maitino kitus darbus, garantavo tam tikrą laisvę, finansinę nepriklausomybę, leido laisviau pasireikšti kitose srityse, kūrybiškai prieiti prie kitų išraiškos priemonių.

Kas nutiko, kad liovėtės kurti vitražus?

Tokia sritis, kaip monumentalioji dailė, yra atgyvenusi. Ji reikalauja rimto sąvokų permąstymo ir (re)aktualizavimo šiuolaikinio meno kontekste. Jau pats pavadinimas veikia anachronistiškai. Tarsi koks smėlio laikrodis greta šiuolaikinių laiko matavimo prietaisų...

Naujoji architektūra reikalauja kitokių dekoravimo būdų, kitokio technologinio priėjimo, kurio procesas mane domina gerokai mažiau, todėl gana natūraliai susidomėjau ir iki šiol labiau domiuosi kitomis raiškos priemonėmis. Tačiau nesakau, kad visai šioje srityje nieko nebedarysiu. Šios durys yra atviros ir jei tik atsiras įdomus pasiūlymas – imsiuosi.

Kurdamas objektus ir instaliacijas naudojate įvairias medžiagas, technikas. Kaip jas pasirenkate?

Būna labai įvairiai. Pavyzdžiui, kartą gavau iš vieno bičiulio sovietinio lėktuvo langus. Vaikščiojau pro juos dešimt metų ir vis sau sakydavau: „Dar ne...“ Bet ateina laikas, kai jau žinai, ką padarysi. Nuvalai dulkes ir padarai.

Ar esate kūryboje patyręs nesėkmių vien dėl tam tikros medžiagos specifikos, techninių aspektų?

Vienintelis dalykas, dėl kurio savo laiku nepavyko įgyvendinti daug idėjų, yra pinigai. Be jų nieko nepadarysi, turėk idėją, kokią tik nori...

Jūsų kūryboje galima matyti slinktį nuo plokštumos link erdvės (tūrio). Jums įdomus dialogas su įvairiais paviršiais, eksperimentavimas jais?

Slidūs paviršiai įdomūs tuo, kad ant jų tapant dažai slysta, nepaklūsta. Atsiranda netikėtumo momentas, atsitiktinumas, kurio iki galo negali suvaldyti. Tai tam tikra kova su materija, jos stebėjimas ir analizavimas. Nuo mažų dienų atspindžiai, peršviečiamos materijos ar kažkas, esantis ežero dugne, man darė didžiulį įspūdį.

Instaliacija „Fosilijos“, 2002. Popierius, sintetiniai dažai, riebalai. Galerija „Chapelle des Penitents“, Aniane, Prancūzija. Algimanto Šlapiko nuotr. Instaliacija „Zona Nr. 1“, 2006. Metalo konstrukcija, audinys, sintetiniai dažai, geležies oksidas, spygliuota viela, apšvietimas, garsas. Paveikslų galerija, Kaunas. Artūro Užgalio nuotr.

Vienas tokių Jus dominančių paviršių yra veidrodis. Kuo jis išskirtinis?

Veidrodis – kažkas gerokai daugiau nei stiklas, daugiau nei tik slidus paviršius. Mano dirbtuvėje stovi staliukas su veidrodžiu, tai – Pliaterių dvaro klasicistinis baldas. Gal pati Pliaterytė į jį žiūrėjo, prieš jį gražinosi?

Veidrodis turi mistinių savybių. Dar iš vaikystės laikų pamenu: kažkam numirus, visada juodu šydu uždengdavo lempas ir veidrodžius. Veidrodis glaudžiai susijęs su anapusiniu pasauliu. Jis atspindi, kaip ir vanduo, įdomus nuolat kintančiu paviršiumi, generuojamais atvaizdais, refleksijomis. Į kūrinį man kartais norisi sudėti visas svarbiausias gyvenimo dalis, o kartais tik po vandeniu krentantį šešėlį.

Objektas „Kubas prisiminimų“, 2008. Plastikinė konstrukcija, veidrodis, 200 x 200 x 200. Zarasai, Kultūros sostinės renginiai. Normantė Ribokaitės nuotr. Objektas „Dimensija“, 2006. Metalinė konstrukcija, veidrodis, 185 x 185 x 320. Babtyno Žemaitkiemis. Mildos Kairaitienės nuotr.

Pastebėjau, kad Jūsų kūryboje gana svarbi žaidimo sąvoka. Kartais joje galima įžvelgti ir ironijos atspindžių. Tai asmenybės charakterio bruožas ar kūrybinė nuostata?

Sąmoningai to nekuriu, bet kartais mėgstu svarbius dalykus vaizduoti su humoru: apie tai, kas rimta, prabilti ne visiškai rimtai. Bet nemanau, kad esu linkęs į groteską ar sarkazmą.

Instaliacija „Ar tu būsi kitas?“, sudaryta iš lagaminų, buvo parodyta tris kartus visai skirtinguose kontekstuose. Pirmą kartą šią instaliaciją pristatėte Tarptautiniame teatrų festivalyje Bydgoščiuje (Lenkija, 2008), vėliau – šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene: kontekstai“. 2009 metais ji buvo parodyta Vilniaus geležinkelio parodų erdvėje kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis.

Keliaujanti lagaminų instaliacija įkūnijo ne tik emigracijos problemą, bet atspindėjo ir teigiamą migracijos aspektą, besisiejantį su kelionėmis, atostogomis. Gal galite trumpai papasakoti apie tas teigiamas instaliacijos puses? Ar galvojote apie tai kurdamas šį kūrinį? Iš kur tiek daug lagaminų?

Paskelbiau žinutę dienraštyje „Kauno diena“, kad ieškau lagaminų meno kūriniui sukurti, ir labai nustebau, kai pasipylė žmonių skambučiai. Per dieną nuvažiuodavau pasiimti po du ar tris lagaminus. Prisiklausydavau įvairiausių istorijų. Įdomu tai, kad žmonės su jais skirdavosi kaip su geriausiais draugais.

Nors ši instaliacija visų pirma buvo emigracijos problemą aktualizuojantis kūrinys, tačiau aš apie jį galvojau ir kaip apie teigiamas konotacijas keliantį šaltinį. Juk lagaminas yra kaip tam tikras simbolis ar metafora, tarsi talpykla, saugojanti smagias svetur išgyventas patirtis ir prisiminimus. Manau, kad žmonių, aukojusių lagaminus, bemaž ritualiniai atsisveikinimai su jais puikiai tai įrodo.

Instaliacija „Ar tu būsi kitas“, 2008. Įvairios medžiagos, lagaminai. Tarptautinis teatrų festivalis, Bydgoszcz, Lenkija. Nuotr. iš E. Markūno archyvo.

2012–2013 m. pristatėte išsamią grafito technika atliktų kūrinių kolekciją „Paralelinės realybės“ keturiose Lietuvos meno erdvėse (Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje). Tikriausiai niekas nesiginčytų, kad tapyboje spalva – vienas svarbiausių bruožų, leidžiančių pajausti kūrinio atmosferą, jo nuotaiką. Tuo tarpu Jūs spalvos teikiamų reikšmių atsisakote, redukuodamas jas iki monochrominių ir beveik vien tik pilkų atspalvių. Kodėl?

Šiuose kūriniuose svarbiausia yra pati kūrinio sąranga, jo struktūra, per kurią veriasi kūrinių daugiasluoksniškumas. Šios plokštumos – tarsi tam tikri vaizdai vaizduose. Iš pirmo žvilgsnio tai – abstrakčios formos, tačiau akylesnis visada pamatys jose ir kažkokį konkretų vaizdą – veidą ar peizažą. Šis vaizdų persidengimas įveda tam tikros vidinės paslapties, kurią toje abstraktybėje savaip perskaito kiekvienas suvokėjas.

Esate grupės „Angis“ narys. Ką Jums tuo metu reiškė kolektyviškumas ir dalyvavimas grupės veikloje? Kodėl jo apskritai reikėjo?

Grupės formavimas buvo tiesiogiai susijęs su tuometine politine padėtimi. Norėjosi priešintis nomenklatūriniam partiniam „raugui“ (Lietuvos dailininkų sąjunga – G. M.), kuris ideologiškai diktavo meno formas ir turinius.

Šią kompaniją pradėjo burti Jonas Gasiūnas. Per 1990–1992 m. susidarė visai nemažas būrys menininkų. Vieni iš mūsų kūrė abstrakcijas, kiti – figūratyvinę tapybą. Aš tapiau ant skardų, kurių paviršiai mane tuo metu domino. Dalyvavimas grupės veikloje leido gana laisvai ieškoti savęs, formuoti savitą raiškos būdą, eiti individualiu kūrybos keliu.

Žinoma, rengti parodas kartu buvo paprasčiau. Svarbiausi motyvai, manau, buvo mobilumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Aktyviai kartu dirbome dešimt metų, bet viskas turi pabaigą, ateina kitos kartos. Tai natūralu.

Kaip sekėsi sujungti gana skirtingų menininkų kūrybą? Juk ne taip paprasta surasti kompromisą...

Mus siejo panašus požiūris į tapybą ir meną apskritai. Vienijo bendras supratimas ir pozicija. Kvėpavome tuo pačiu oru. Būdavo visko: ir diskusijų, ir pykčių, bet vis tiek galiausiai kartu rodydami kūrinius surikiuodavome juos pagal tam tikrą bendrą vardiklį. Vienaip ar kitaip juos susiedavome: per priešybes ir kontrastą, disonuojant vienam su kitu arba, atvirkščiai, vienas kitą papildydavo ir suskambėdavo gana harmoningai ir tolygiai.

Beveik prieš dešimt metų užklupęs sveikatos sutrikimas tam tikra prasme privertė perkainoti vertybes. Kaip tai paveikė Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Galiu pasakyti labai trumpai ir aiškiai: patyręs Dievo grūmojimą, laiką pradedi vertinti daug labiau (šypsosi – G. M.).

 

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“

Vadovė Dovilė Stirbytė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*