„Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“ – optinės stiklo meno manipuliacijos 0

Evelina Januškaitė
www.kamane.lt, 2014-07-02
Valmantas Gutauskas „The Best“, fragmentas, 2014 m.

Šių metų tarptautinė autorinio stiklo meno paroda „Vitrum Balticum VI“ žiūrovus pasitiko devizu „Optical Outlook“. Parodos ištakos siekia 2000-uosius, kai Kauno keramikos muziejuje buvo surengta jungtinė lietuvių ir latvių stiklo dailininkų ekspozicija. Nuo tada šis tęstinis projektas, kurį sudaro profesionalių stiklo menininkų konkursinė paroda, personalinės dailininkų ir studentų darbų ekspozicijos, teoriniai seminarai, organizuojamas kas trejus metus (trienalės principu).

2014 metais pagrindinė stiklo paroda buvo surengta dviejose salėse: „Aukso pjūvio“ galerijoje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kuriame ji bus demonstruojama iki rugsėjo mėnesio. „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“ ekspozicija atskleidė dvilypę parodos idėjos interpretaciją: pirmoji pabrėžia semantinę jos prasmę, požiūrio, kaip tam tikros suvokimo perspektyvos, vizualizavimą, o antroji – fizikines stiklo medžiagos ypatybes, siejamas su iliuzijos kūrimu ir optika. Stiklo menas neretai išryškina šios materijos optiškumą, galimybę atspindėti, kurti netikėtas iliuzijas, klaidinančias žiūrovo sąmonę ir dezorientuojančias aplinkoje. Techniškai kokybiškai nugludintas ir nupoliruotas stiklas reflektuoja nelyginant veidrodis, taip pagrįsdamas ir konceptualų, simbolinį stiklo meno aspektą – atspindėjimą, kaip reakciją į supančią aplinką.

Dar viena svarbi interpretacijos gairė, išryškėjanti „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“ parodoje – meno kūrinio vizualumo sureikšminimas. Vizualinis kūrinio įprasminimas negalimas be žiūrovo žvilgsnio: matymas veikia kaip svarbiausias suvokimo katalizatorius. Stiklo mene menininkas gali manipuliuoti vaizdinio suvokimo momentu, įtraukdamas žiūrovą į meno kūrinio konstravimą. Tik pats žmogus gali išgyventi savo suvokimą. Kultūros teoretikė ir kritikė Mieke Bal suformulavo teiginį, kad kūrinio vaizdą užbaigia žiūrovas, tad kiekvienas vaizdas turi tiek pabaigų, kiek yra jo suvokimo momentų, be to, kiekviena pabaiga yra asmeniška – tai suvokėjo sąmonės įvykis. Taigi kūrinys nėra baigtinis savo laiko ir vietos produktas: jis kuriamas kiekvieną kartą, kai tampa žvilgsnio objektu. Vaizdas tampa apgaulingu atsitiktinumu, netikėtumu, priklausančiu nuo žiūros taško ir pasirinktos pozicijos – tiek fizine, tiek mentaline prasme. O stiklo objektas žiūrovą į neverbalinę komunikaciją įtraukia itin aktyviai ir betarpiškai.

„Vitrum Balticum VI. Optical Outlook” parodoje kalbama apie optines stiklo ypatybes. Optika – tai fizikos mokslo šaka, tirianti šviesos savybes ir sąveiką su materija. Anot šiuolaikinės fizikos teoretikų, tikrovė vienu metu yra daugybėje galimų pozicijų – tai vadinama superpozicija. Mene taip pat galime taikyti šį principą – žiūrovui interpretuojant kūrinį, galimybių daugiaprasmiškumas suponuoja vienos jų atsitiktinį pasirinkimą. Suvokėjo požiūris įprasmina daug objekto versijų, o stebėjimo veiksmas iš jų padaro konkrečią realybę. Prancūzų fenomenologas Maurice'as Merleau-Ponty suvokimą apibūdina kaip foną, kuriame skleidžiasi visų įmanomų pozicijų aktai. Taigi kiekvienas žmogus vaidina lemiamą vaidmenį kurdamas savąją tikrovę.

Blizgus stiklo objekto paviršius atspindi, transformuoja ir dublikuoja erdvės vaizdą. Žvilgsnio dialogas su paviršiumi suteikia galimybę suvokti erdvę, bet kartu ir naikina jos įsivaizdavimą. Fizinis paviršius tampa momentinės iliuzijos dalimi. O mes pasąmoningai įsivaizduojame dalyvaujantys toje iliuzinėje tikrovėje. Galimybė atspindėti kintantį ir stebėtojo kontroliuojamą vaizdinį žavi daugelį stiklo menininkų, nes tokiu būdu sukuriamas individualus estetinis vaizdas ir žiūrovas įtraukiamas į meno kūrimo procesą. Be to, pasąmonės procesai, veikiami suvokimo, skatina naujų ir dinamiškų pojūčių atsiradimą, kaskart matant meno kūrinį kitaip. Net jei fizine prasme kūrinys yra statiškas, tuo pačiu metu jis niekada negali būti monotoniškas.

Optinės iliuzijos stiklo mene orientuotos į dviprasmybės ir suvokimo destabilizavimo poveikį bei žiūrovo intersubjektyvumą. „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook” parodoje tai, tarkime, išryškėja Eglės Rakauskaitės darbe „Spektras” (2014). Menine išraiška jis primena žymaus vengrų ir prancūzų dailininko Victoro Vasarely (1906–1997) kūrybą. Kūrinio linijos įgauna vizualinį dinamiškumą, rodosi, tarsi nebūtų statiškos, o nuolat kintančios. Taip, pasitelkus optinę iliuziją, dviejų dimensijų paviršiuje sukuriamas erdvės, gylio ir objekto apimties įspūdis. Optinė iliuzija tampa tikrovės suvokimo dalimi. Tokį motyvą savo darbe „Iliuzija” (2009–2013) pristato ir estų dailininkas Ivo Lillas. Kūrinyje pabrėžiamas erdvės, tarsi „uždarytos” stikliniuose cilindruose, efektas. Objektai, išdėstyti vienas paskui kitą, multiplikuoja erdvę ir įtraukia žiūrovo žvilgsnį į optinės perspektyvos miražą. Blizgus stiklo objekto paviršius reflektuoja ir transformuoja jame atsispindintį erdvės vaizdą. Žvilgsnio dialogas su paviršiumi suteikia galimybę suvokti erdvę, bet kartu ir naikina erdvės įsivaizdavimą. Vilmos Magelinskaitės darbas „Individualistai” (2013) akcentuoja, kaip kinta vaizdas, žvelgiant į jį pro optinį stiklą. Menininkės darbas pagrindžia idėją, kad vaizdinis suvokimas priklauso nuo žiūrėjimo perspektyvos. Dalį kūrinio padengus skaidriais stiklo lęšiukais, skatinamas kitoks matymas. Kūrinio estetika „paslepiama” po optinės iliuzijos detalėmis, taip išskleidžiant naują estetinį paviršių.

„Vitrum Balticum VI. Optical Outlook” paroda savo darbais siekia įtraukti žiūrovą į unikalų potyrį. Kai kurie menininkai „Optical Outlook” koncepcijai įprasminti pasirenka olandų grafiko M. C. Eschero (1898–1972) taktiką. Paulius Rainys kūriniui „The point is…” (2014) pasitelkia sferinį optinį stiklą, įrėmintą prabangiuose rėmuose. Taip kvestionuojamas požiūris į meno kūrinį, akcentuojamas jo prasminis laukas ir priklausomybė nuo suvokėjo. Audronė Andrulevičienė kūrinyje „Svajonė” (2014) irgi naudoja lęšio formos stikliuką, išgaubiantį ir keičiantį žvilgsnio trajektoriją. Sujungtas su senu aprūdijusiu metalu optinis stiklas sužėri dar intensyviau. Valmantas Gutauskas darbe „The Best” (2014) derina tekstą ir skaidrius lęšiukus, kurie, integruoti tarp žodžių, dominuoja kūrinyje, sustabdo žvilgsnį ir žadina norą žvelgti anapus teksto. Austrų dailininkės Verenos Schatz „Alterego” (2013) kalba apie asmens savivoką per savo atspindį. Savirefleksija išreiškiama tiesiogiai kūrinyje atsispindint žiūrovui. Savo atvaizdo matymas formuoja naują percepciją į meno kūrinį, o vaizdinio multiplikavimas išreiškia daugybę skirtingų asmenybės aspektų, vėlgi priklausančių nuo žiūrėjimo perspektyvos.

„Vitrum Balticum VI. Optical Outlook” žavi išskirtine menine estetika, švariomis formomis, išgryninta kūrinio vizualine raiška ir technine kokybe. Šiuos bruožus galime pamatyti čekų autoriaus Ondrejaus Novotnyj, latvės Martos Gibietės ar estės Eevos Kasper kūriniuose. Trapūs vidiniai „inkliuzai” (stiklo lašai) sužėri skaidriame britės Nancy Sutcliffe darbe. Menininkai transformuoja vaizdą, paversdami jį iliuzija, ir kuria netikėtų stiklo efektų pripildytą tikrovę.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*