Trys pradžios sakiniai. Apie dailininkę Zinaidą Dargienę 0

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2014-07-22
Nuotr. iš Zinaidos Dargienės parodos „Sapnų pagimdyti – aborigenai“ 2011 metais Kaune. Galerijos „Meno parkas“ archyvas. Airidos Rekštytės nuotr.

Zinaida Irutė Paradnikaitė-Dargienė yra žinoma tekstilės kūrėja, dalyvavusi ne vienoje personalinėje, grupinėje parodoje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir dabar ji nepailsdma mąsto apie galimas parodas artėjančio jubiliejaus proga, apie kūrybos albumo leidybą, apie pačios tekstilės suteikiamas galimybes – austi kūrinį taip, kad per visuotinai atpažįstamus simbolius, ženklus ir ornamentus, jungiant spalvas ir linijas atsidengtų įvairiausių tautų atminties klodai. Daugelis tekstų yra išskirtinai apie meninius jos siekius ir kūrinius, o apie kasdienį dailininkės gyvenimą ir ėjimą link tekstilės – pagrindinio savo gyvenimo ir meno siekio –  net ir užuominų nėra daug.

Skaitant dailininkų kūrybinius aprašymus, tenka pastebėti panašią tendenciją – daugiausia dėmesio skiriama ką tik įvykusioms parodoms, jų skaičiui ir kūrinių kolekcijoms, bet apie menininko kilmę, jo „susitikimą“ su menais, patirtį ar mokslus kalbama lakoniškai; pati pradžia apsibrėžiama vos vienu sakiniu, pvz.: gimė ten ir ten, nuo tada iki tada studijavo vienur ar kitur.

Mūsų pokalbiai su tekstilininke Zinaida Dargienė buvo kitokie. Kelis sakinius iš CV, tokius kaip: „Gimė 1936 m. gruodžio 8 d. Mažeikių rajono Lūšės kaime.“ ir „1953–1958 m. mokėsi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume. 1959–1965 m. studijavo LTSR valstybinio dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje ir įgijo dailininkės tekstilininkės specialybę“ išvertėme į gyvą plačią istoriją be pabaigos, su atsitiktinumo žavesiu ir lemties pamąstymais. Šie trys sakiniai svarbūs ir neįvardytais metais: kas vyko dailininkės gyvenime nuo gimimo iki 1953 metų, t.y. stojimo į dailės technikumą? Tos chronologinės ribos (keliolika metų, kupinų tarpukario dvasios, karo baisumų ir pokario ideologijos) apima istorinius ir politinius  Lietuvos Respublikos gyvenimo lūžius. Pagaliau didžiuliai minčių pokyčiai vyko ir dailininkės mokymosi, studijų laikotarpio metais.

Zinaida Dargienė pradėjo savo pasakojimą tokia sentencija: „Žmogus yra kaip kažkokia sistema: smegenys, širdis, nervai ir šalia tam tikras jautrumas – priimti kažką ar atmesti. Vieni linksta į dvasinius dalykus, o kiti – į loginį pasaulį ar eina į verslą, galvoja apie pinigus.“ Tolesnį pokalbį Zinaida ir rutuliojo pagal šią „sistemą“. Kalbėdama apie tėvus išskyrė jų nuolatinį darbą, pabrėžė, kaip jie derino darbą su gyvenimiška filosofija. Sau dailininkė tiksliai prisiskyrė nuo pat mažumės tą dvasinę (į menus linkusią krypti) svajotojos pusę, kuri veržėsi pro visas pareigas, vaikiškus namų ūkio darbus ir pan.: „Mano vaikystė buvo iki 3 metų, tada buvau absoliučiai laisvas vaikas, kur norėjau, ten ėjau. O man veiksmo buvo nuo ryto iki vakaro, atsikeliu ir... O po to visai neturėjau vaikystės, vis užsiimdavau su jaunesniaisiais (brolis net mama pavadindavo). Nuo 5 metų kaime turėjau žąsis įpareigojimą ganyti. Mama ateina ir mato: ganytoja nuleidusi galvą krapštinėja žemę, tai žąsys apsižiūri, pakelia galvas ir eina daržo kapstyti. Aveles po to ganiau (karvių dar ne, neleido, vėliau būtų tekę, jeigu būtume neišsikėlę iš kaimo).“

Mokykla

Dabar, praėjus nemažai laiko, tekstilininkė mato pirmuosius požymius, kaip ji pati pasisakė – troškimo kažko kitokio, ko taip ilgai neturėjo. Tuo metu ji suvokė tai, kaip vaiko laisvalaikį, kaip laimingos vaikystės sąvoką – žaidimai lauke su draugais. Kadangi to negaudavo (kasdieniai ūkio darbai ir vyresniųjų pareigos daugiavaikėje šeimoje prižiūrėti jaunesniuosius brolius), visos svajos telkdavosi galvoje arba popieriaus lape: „Piešdavau visą laiką, nes mūsų vienintelė pramoga tada buvo papiešti, parašyti kažką. Kartą, kai man buvo 11 ar 12 metų, aš taip buvau pasiilgusi eiti žaisti į lauką su vaikais! Ir tą vieną kartą įsiminiau labai gerai: tada nupiešiau su plunksna juodu rašalu, tušu tokią mergaitę, vaizdas iš nugaros, matosi pasilenkusi ji, pasirėmusi ant stalo ir  žiūri pro langą. Priešais langelis nupieštas – tokio liaudiško stiliaus, kvadratiniu ornamentu. Aš tą darbą piešiau turėdama vieną norą, ilgesį – išeiti į lauką, užtai ir žiūrėjau pro langą kažkur  tolyn. Niekam garsiai nesakiau, kad čia aš save pačią vaizduoju, bet mama iškart pasakė: a, čia save nupiešei (mama buvo viską labai greit pagaunanti).“

Tuo metu vaikų piešimo priemonės buvo labai skurdžios (balta daroma iš dantims  valyti skirtų miltelių, kuriuos dar panaudodavo medžiaginiams bateliams nušveisti, paprasti vandeniniai dažai), objektai pasirenkami iš artimiausios aplinkos, bet ne natūralios, kasdienės, o iš prieinamos literatūros ir vizualių šaltinių, tokių kaip – žurnalų ir laikraščių iliustracijos, fotografijos. Vaizdai nebuvo reflektuojami, nebuvo „derinami“ prie politinių peripetijų, dėl to vieną kartą jauna mokinė buvo dviprasmiškai įvertinta: „Buvau 4 klasėje ir iš seno žurnalo perpiešiau Nukryžiuotąjį Kristų. Mano mokytojas išplėšė ta piešinuką iš sąsiuvinio ir nusinešė sau. Po to jis pasikvietė pas save į namus (retas dalykas, kad mokytojas pasikviestų vaikus), aprodė, kur gyvena, pakvietė apsidairyti ir palėpėje pasižiūrėti ekspoziciją. Buvo visokių prisikabinęs darbelių (tarp kurių buvo ir mano). Jis nieko man neaiškino, bet tarsi norėjo pasakyti: kaip gerai, kad tu pieši, aš nesunaikinau to piešinio, aš jį vertinu. Bet konkretaus pokalbio apie tai nebuvo, tarsi atsitiktinai atėjau ir pamačiau. Ir reikėjo pačiai suprasti, kur pateko piešinys (vėliau sužinojau, kad jis, mokytojas, buvo pogrindinėje kuopelėje).“

Vaikystėje ir paauglystėje būsimos tekstilininkės piešiniai atkreipdavo suaugusiųjų dėmesį, ir tai būdavo dėl pasirinktos tematikos – vizualizuojamos emocinės išraiškos, pvz., ilgesys ar religiniai motyvai. Bet vėliau (mokyklos paskutinėse klasėse) yra išlikę prisiminimų, kurie tarsi apibendrina dailininkės gebėjimus, saviraišką, ją pačią, pagaliau įvertina už techniką ir atlikimą:

„Vėliau vidurinėje mokykloje, 6 ar 7 klasėje, dailės mokytojas Buivydas man labai įsakmiai yra pasakęs: „Tu atsimink tiktai, tu būsi dailininkė.“ Taip numatydamas mano ateitį. Jis buvo taip įsitikinęs! O tada man tai įtakos nepadarė, galėjo sakyti, ką nori, tiesiog aš prisimenu tą toną ir žodžius. Jis matė mano sukrautą piešinukų krūvelę. Ten buvo portretai viena linija. Kažkur pamačiau tokiu principu nupieštą ir pabandžiau taip pat padaryti. Man labai patiko žmones piešti – iš nuotraukų (tėvų, sesers, kitų) ir su patušavimu.“

Į Kauną

Buities darbams grumiantis su mokymusi („Paskutinėje 8 klasėje perėjau į vakarinę mokyklą, nes reikėjo laisvo laiko darbams nudirbti.“), nelabai buvo galvojama apie ateitį baigus mokyklą, ne pati Zinaida pradėjo galvoti, o mama pirmoji kėlė tokius klausimus: kaip, kuo tu būsi?; gal tu nori būti dantų technikė? Vyresnė sesuo išvažiavo į Klaipėdą studijuoti medicinos, ir aš nesakydavau nei ne, nei taip, kai man siūlydavo panašiai.“ Šeimoje buvo galvojama apie praktiškas specialybes. Bet baigusi mokyklą Zinaida rado skelbimą laikraštyje (gal tai ir atsitiktinumas, bet laikraščius, jų reguliarų skaitymą – šeima galbūt užsisakydavo – dailininkė pokalbio metu minėjo ne kartą, todėl tas skelbimo perskaitymas gali būti ir visa ankstesnio gyvenimo išraiška: nuolat stebėti naujienas ir sužinoti, kas įdomaus yra toliau nei vietovės, kur gyventa. Kaip pasakoja dailininkė, skelbimas buvo maždaug toks: yra tokia Kauno dailes mokykla, kur dėstoma taikomoji dailė; įvairios specialybės ir joms skelbiamas konkursas:

„Kai radau (grynai atsitiktinumas) tą skelbimą, iškart atnešiau, parodžiau mamai ir pasakiau: noriu ten važiuoti. „Nori, tai nori“ – atitarė, ne iš karto pasakė, kad gali važiuoti. Bet po to su tėveliu pašnekėjo ir nutarė: „Nu važiuok, pabandyk“. Kaune giminių neturėjome. Vienintelį kartą buvau išvažiavusi 12 metų į Vilnių, į Dainų šventę su klase. Bet buvau savarankiška: visą laiką buvau atsakinga už ūkį, šeimą, tai net nepagalvojau, kaip viena išbūsiu svetimame mieste. Niekas manęs neklausinėdavo, ar jau paruošiau pamokas, buvau pirmūnė. Bet buvau vyriausia klasėje, karas savo padarė – negalėjau laiku pradėti mokyklos.“

Vėliau tėvų palaikymas tik stiprėjo, nes išvažiuojant nutiko dar viena istorija su liudytoja to miesto, į kurį važiuojama: „Prieš išvažiuojant (jau sudėti lagaminai) užėjo pas mus tokia ponia iš Kauno (pokario metu daug žmonių negyveno vienoje vietoje, bėgo iš miestų į kaimus, kad nesuimtų, neišvežtų), o jos vaikas mokėsi J. Naujalio mokykloje. Mama jai sako: va, žinai, Zinaida išvažiuoja į Kauną egzaminų laikyti. O ponia: „Ką? Jinai galvoja, kad ji įstos? Tenai gi egzaminai – reikia juos išlaikyti, reikia prieš tai daug darbų padaryti, jiems vežti ir parodyti... Tai labai sunku, reikia daug nusivežti, reikia to, ano“ – maždaug taip šnekėjo. O aš nieko neturiu – aš savo darbų niekad nesaugojau, negalvojau, kad taip reikia, kad jie vertingi, kad jais galima pasigirti, ar kad juos reikės kažkam parodyt. Atsisėdau ant to lagamino, sėdžiu ir galvoju, kaip čia dabar bus? Mamai manęs pagailo – kad aš pradėjau abejoti, kad nebematau perspektyvos įstoti. Ji pasakė: „Nu važiuok, ką tu prarasi? Neišlaikysi, tai sugrįši atgal.“ Tada ir apsisprendžiau: gerai,  važiuoju į tą mokyklą. Ir nuvažiavau po tokių žodžių.“

Kaune būsimosios tekstilininkės laukė nauji apsisprendimai ir atsitiktinumų nuotykiai: „Dėstytojas Jonas Prapuolenis pervedė mus per technikume surengtą studentų darbų parodą pagal specialybes: medžio apdailos, tekstilės, keramikos, supažindino su specialybėmis, ką galima veikti baigus mokyklą. Tapyba, piešimas – buvo bendri dalykai. Kur stoti? Į kurį skyrių? Buvo paskirtas bendrabutis, ir ten mus, jaunas, ką tik baigusias 8 klases mokinukes, patyrę bernai, kurie tame pačiame bendrabutyje gyveno, šefavo. Ten buvo komendantas, pravarde – Čiužinys, nes savo duris lovomis, čiužiniais užremdavo, kol pas studentus šokiai iki ryto bendrabutyje vykdavo. Tai įsivaizduok, kaip aš laikiau tuos egzaminus: pusiau miegodama eidavau laikyti piešimą, tapybą... Berniukai buvo iš Žaliakalnio; jie ir pasiūlė pagal seną tradiciją – mergaitėms artimiausią profesiją, kaip audėjoms – tekstilę.“

Bendrai nusprendus, kurią specialybę pasirinkti, teko laikyti egzaminus. Dailininkei gerai įsiminė pirmasis, kuris jau buvo susijęs su tekstile: „Pirmas egzaminas buvo kompozicija. Lovatiesę reikėjo padaryti (jau čia konkrečiai pagal specialybę; kas į keramiką stojo, tiems kitokios užduotys buvo). Aš, prisimenu, lovatiesės kampuose, krašteliuose dariau savo ornamentiką. Nebuvo neįprasta užduotis. Lovatieses visą gyvenimą mačiau – ant lovos kažkas būdavo, dengė ją visą laiką; tai pagal tokį patyrimą ir padariau.“

Dėstytojai

Įstojus į Dailės technikumą pirmieji Zinaidos Dargienės dėstytojai buvo Marija Dūdienė, Liudas Truikys, Zenonas Varnauskas ir kiti. Tekstilininkai Dūdienė ir Varnauskas buvo ką tik baigę mokslus jauni specialistai, neturėjo pedagoginės patirties. Studijavę ir baigę mokslus Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute nestabiliu istoriniu laikotarpiu – karo, pokario metais (Varnauskas 1940–1947 m., Dūdienė 1945–1950 m., bet baigė mokslus 1952 m. jau perkeltame institute Vilniuje), jie turėjo įdėti daugybę savarankiškų pastangų, individualaus darbo, turėjo būti apsiskaitę, domėtis aplinkiniais menais ir kitomis humanitarinėmis sritimis, kad galėtų kažkaip  įvaldyti ir tobulinti savo dėstymo metodus. Todėl nenuostabu, kad ne jauni dėstytojai paliko studentei didžiausią įspūdį:

„Mums, tekstilininkėms, pradėjo dėstyti Marija Dūdienė. Ji, pokario studentė, nebuvo parengta, dar pati nedaug ką žinojo, todėl ir improvizavo. Pirma pamoka – kaip pradėti kompoziciją? Turėjom padaryti kažkokią staltiesę. Ji ir sako: „Braižykit, braižykit ir kas nors išeis.“ Va, tokia ir buvo metodika... Vėliau dirbome su Varnausku. Guašu piešdavome, o jis labai nepraktiškas – blunka. Iš dėstytojo buvo galima sulaukti: „Ką tu čia padarei? Pati nežinai, ką čia padarei.“ Mes, studentai, buvome tokie mandagūs, mąstyti, prieštarauti, klausti – nedrįstame. Tylim ir laukiam, ką mokytojas pasakys. Bet taip ir nesulaukiam. „Nu va, šita vieta gera“, – tiek pasakydavo. Bet Varnauskas labai gilinosi į kitus menus – ypač į tapybą. Iš kitur surasdavo informacijos, žinojo, kur gerai, kur blogai, iš bendro išsilavinimo.“

Labiausiai įsiminė, netgi lūžį meniniame gyvenime ir minčių siekiuose padarė vyresnės kartos, iš tarpukario epochos išlikęs, charizmatiškas ir ekscentriškas menininkas  Liudas Truikys. Apie jį dailininkė galėtų kalbėti ilgai:

„Truikys mums buvo – aukso vertės. Tik mes negalėjome jo dar suprasti ir pasiekti jo mąstymo, nes patys buvome labai jauni, žiopli, iš pradžių nieko nežinojom. Nežinojom, į ką atkreipti dėmesį. Jis kažką pasako, užsimena tiktai užuominomis, numeta kokį sakinį, o paskui tu galvoji, galvoji, ką jis norėjo tuo pasakyti. Jis retkarčiais pasikviesdavo mus į namus, užleisdavo muzikos, rodydavo Galdiko darbus. Kai parodė jo darbus, kurių aš nebuvau mačiau (buvau jau keletoje jo darbų parodų, bet tokių nemačiau), tai ten buvo fantastiška tapyba! Nes tie, kuriuos buvau mačiusi, – per aštrūs man, daug įtampos, o ten visai kitokie – lyg ir peizažai, bet tokie, kaip muzika, tik užuomina į realistinę tapybą (namai, medžiai, laukai). Bet viskas labai abstrakčiai pateikta. Tai buvo nuostabu. Kur jie paliko, nežinia (...) gal kada nors pasirodys viešumoje. Aš apsiverkiau, kai man parodė Galdiko darbus. Truikys dažnai to nedarydavo – nesikviesdavo pas save. Bet man atrodė, kad taip natūralu, kad kviečia, kad kažką nori parodyti ar pasakyti, kad čia ir yra mokymo procesas. Grupėje buvome 7 merginos ir visur vaikščiojom kartu.

Truikys mums dėstė tapybą. Dažnai po paskaitų, kai laisva auditorija, pasilikdavau ir dirbdavau toliau. Vieną kartą Truikys užėjo pasiimti natiurmorto detalių ir rado mane. Ir tai, ką jis tuomet pasakė apie tapybą, man iki šiol yra kaip taisyklės, pagrindas, moto. Tuo pagrindu vadovavausi ir vėliau, jau vakariniame institute. Kai jis rengdavo darbų ekspoziciją, tai būtinai žiūrėdavau – jis visai kitaip eksponuodavo nei kiti.  Kol jis dėliodavo – vieną prie kito derindavo, žiūrėdavau, ką ir kaip jis čia daro. Iš daugelio padarydavo vieną didžiulį darbą. Kaip jis natiurmortą sudėdavo – jau būdavo mums pamoka. Paskui pasako: „Yra natiurmortas, bet jūs nebūtinai turite piešti taip, kaip matote, kas čia sudėta – stalas ar dar kas... Jūs turite ieškoti ritmo.“ Ir man prasidėjo nauja pamoka – tapyboje, kompozicijoje ieškoti ritmo.

Sovietmečio ideologijos rėmai

1959 metais Kaune įsteigiamas LTSR valstybinio dailės instituto Kauno taikomosios dailės vakarinis skyrius ir skelbiami stojimai. Dailininkė per vėlai atrado skelbimą (iškart po technikumo dirbo Pagėgių vaikų namuose) – stojimo egzaminų laikas buvo pasibaigęs. Baigusi technikumą raudonu diplomu, ji galėjo stoti į aukštąją mokyklą be egzaminų. Pasinaudojusi šia teise nuvažiavo į Vilnių pas rektorių Joną Mackevičių, o šis patarė gauti iš LTSR Kultūros ministerijos leidimą stoti eksternu. Viskas pavyko: dailininkė gavo leidimą ir įstojo į vakarinį skyrių (tekstilės specialybę). Iš pradžių dailininkė neslėpė, kad tolimesnės studijos buvo reikalingos dėl diplomo, dėl pripažinimo: nors visus specialybės dalykus puikiausiai buvo išmokusi technikume, tačiau priimdami į darbą visi žiūrėjo ne į atlikimą, gebėjimus, o į jauną nedrąsią mergaičiukę, kurią galėjo „nurungti“ bet kuris vaikinas. Studijuojant atrodė, jog niekas ir toliau nesikeis: nors vaizduojamojo meno bazė buvo perkelta į Vilnių, bet Kaune pamažu galėjo plėtotis besiformuojanti dailės mokykla; jos metodai, taikomojo meno dėstytojai išliko beveik tie patys (dailininkė kartą prisipažino, kad po sunkios fizinio darbo dienos vakarinis studijavimas buvo nuobodus, paskaitų metu suimdavo miegas).  Tiesa, tuo metu nebuvo paties pagrindinio mokytojo – Liudo Truikio, jis į institutą sugrįžo vėliau, jau Zinaidai baigus mokslus. Pasikeitė vakariniame skyriuje dar kai kas: prasidėjo specializuoti marksizmo–leninizmo kursai, kurių technikume nebuvo, o iš studentų buvo pareikalauta socrealizmo stiliaus darbų:

„Tai, ką aš noriu pasakyti apie tapybą: institute linkau prie tokios tapybos, kurios mokė Truikys, tai, aišku, nebuvo socrealizmas. Ir lygiai taip pat, na, gal ne taip pat, bet maždaug Sezano stiliumi dirbo Zina Jockutė (Martinaitienė). Atvažiavo iš Vilniaus komisija trečiame kurse ir pasakė, kad šitos dvi studentės neteisingai dirba. Jos privalo pasitaisyti ir  daryti realistišką tapybą. Varnauskas mums ir perdavė: jeigu taip dirbsite, aš jus turėsiu palikti antrus metus. Varnauskas nebuvo griežtas, bet jis žinojo, kad jeigu komisijos neklausys, tai visiems bus blogai, tiek jam – duos per galvą, tiek mums... Pasakė, kas reikalinga pasakyti. Vakariniame turėjome mokytis šešerius metus. Jau trejus metus prasimokiau, dar man metus grįžti atgal... Ką daryti? Man mergaitė ką tik gimusi... na, pagalvojau, aš galiu ir taip, ir taip. Ir pradėjau dirbti realistiškai. O Zina Jockutė nepaklausė, ir ją paliko antriems metams: pasirodo, ne gąsdino, o iš tikrųjų taip padarė.

O aš sau padariau didžiulę žalą... Tiesiog sąmonėj kažkas pasikeitė. Vis dėlto tie likę treji metai padarė savo. Žinoma, aš galėjau išeiti iš tos būsenos, bet neturėjau laiko ir galimybių vėl iš naujo išsiugdyti tą spalvą, tą ritmiką. Tik dabar kažką panašaus darau, grįžtu į pradžių pradžią. Nes visą kitą laiką vyko kova už egzistavimą, už vaikus, už šeimą; buvau atsakinga už šeimą tiek vaikystėje, tiek vėliau. Tai va. Tokie mokslų metai.“

Priverstinis savos kūrybinės laisvės atsisakymas buvo didžiausia to laikotarpio netektis, meninės patirties nuostoliai. Apskritai po technikumo vakarinės studijos tapo našta dailininkei, jos žodžiais tariant, iš dailės technikumo laikų buvo įvaldyta praktika, pasiimta visa, kas naudingiausia, ir tai buvo „šviesiausi laikai“. Paskui prasidėjo pasikartojimai, po darbo dienos buvo sunku sukaupti dėmesį, asmeninė motyvacija buvo užslopusi (reikėjo kartoti tuos pačius dalykus), ir dailininkės smalsumas nesitenkino esama padėtimi. Laimei, jau po studijų labai išryškėjo dailininkės savarankiškas domėjimasis tekstile, jos naujovėmis.  Apie 1960 metus lenkiškuose žurnaluose (pvz., „Projekt“) ji atranda ir susidomi lenkų, čekų menais, jų tekstilės autorinėmis idėjomis ir supranta, kaip nutolęs nuo viso to suvaržytas, „nuleistas iš viršaus“ socrealizmo stilius. Todėl tekstilė dailininkei netapo vien tik pramonine pritaikoma sritimi. Ir nors tekstilę buvo sunku pristatyti kaip nors kitaip, slapčiomis galvodavo apie ją, kaip apie meninės idėjos raišką specialiomis priemonėmis.

Grįžtant į studijų laikotarpį negalima apeiti ir tuometinių bandymų studentus priversti stoti į komjaunimą ir į partiją; nors tuo metu tai pareikalaudavo daug psichologinių galių, išsisukinėjimų, bet dabar dailininkė visa tai prisimena kaip  anekdotines situacijas:

„Vis ragindavo į komjaunimą stoti (vakariniame). Kartą inspektorius Abromavičius ir mūsų auklėtojas Čerbulėnas pasikvietė mane į kabinetą. Abromavičius kalba, kad aš gera mokinė, pirmūnė, kad stočiau į komjaunimą. O aš niekad net pionierė nebuvau, visai nenorėjau, negalėjau net – tada dar manyje virė visai kažkas kita, priešinga. Kam man? Bet slėpti turiu, pavojinga kažką sakyti. Jie klausia: „Tu pasakyk, ar iš vidaus nusistačiusi, ar ideologinės priežastys, ar šalutinės?“ „Aš nusistačiusi“, – taip tiesiai ir pasakiau. Čerbulėnas tik už nosies griebėsi kelis kartus – turėjo tokį įkyrumą – čiupt už nosies  dviem pirštais. „Ai, tada aišku.“ Ir daugiau manęs nebejudino ir niekam nepaskelbė tokio mano pasisakymo, aš manau.

Kai buvau LDS narė, Irena Baltušaitytė (ji buvo LDS Kauno skyriaus referentė) pradėjo man sakyti, kad metai, antri, treti niekas nesiveržia stoti į partiją, išskyrus vieną „raudoną“ tapytoją, o partija nuo tokių, kurie labai palankūs Tarybų Sąjungai, irgi bandė apsisaugoti (nenorėjo svetimų įsileist, kad būtų palankus ne Maskvai, o Lietuvai). Jinai įkalbinėjo, nes partijos miesto skyrius spaudė dailininkų sąjungą visais būdais: jūs neduodate naujų narių, esate priešai ar pan. Ir aš pradėjau  galvoti: koks man skirtumas, jeigu tokia padėtis, įstos tas kitas. Sigitas Nenorta tuo metu buvo ir LDS Kauno skyriaus valdybos pirmininku, ir Kauno partinio skyriaus vadovu, tai jis matė abi puses, irgi labai įkalbinėjo. 

Bet reikia mane patikrinti: ruošia dokumentus ir siunčia pokalbio. Partiniame sėdi senis ir klausinėja, tardo „aukšta gaida“: kas aš tokia esu, ar pasiruošusi? O aš niurnu kažką, atsakinėju. Staiga: „Bet jūs turite giminių Amerikoje girdėjau?“ „Taip, turiu, mano dėdė ten“, – atsakau paprastai. Nežinojau jokių išvykimo detalių, susitikdavau su juo, kai buvau 5–6 metų, per karą. O jisai karo metais nuleidinėjo rusų traukinius. Bet man, vaikui, niekas nepasakojo, ir tuo metu nieko nežinojau. Jie daug daugiau žinojo už mane, dar perklausė, ar jis nebuvo  Tarybų Sąjungos priešas. Atsakiau, kad nežinau, bet jeigu jau taip, tai tada gal man nereikia stoti į partiją? O jis: „Ne, ne, nekreipkime į tai dėmesio, čia tik smulkmena, nieko tokio.“ Galvoja, vėl pabėgs ir nebus to kandidato. Va, tokie anekdotai (...)“

Visas dailininkės gyvenimo istorijas tektų talpinti į keliolika didelių dalių. Čia nepaminėta dar daug tragiškų ar kuriozinių, sunkią buitį ir metą menančių situacijų (su šeima karo metu traukėsi per degančius kaimus į Latviją, tuo metu buvo išgrobstytas visas namų turtas, studijuodama dailininkė dažė ir kilnojo karstus, mokslo metais jai užteko vienos išeiginės suknelės ir t.t., ir t.t.). Bet nors šiek tiek atsiskleidė asmenybės bruožai ir anksti užčiuopti maksimalistiniai siekiai – išvažiuoti, pažinti, atrasti, būdingi visų laikų jaunuoliams. Tačiau per asmeninį pasakojimą galime tą bendražmogišką patyrimą konkretizuoti, atpažinti istorinių laikotarpių sunkumus, kliuvinius ir žmonių išmones „aplenkti“ ar „apeiti“ tuometines išorinės kliūtis. Be to, tokia sakytinė istorija tarsi atveria ir kitą būdą pažvelgti į dailininkę/ą – įdomūs, metaforiški būna ne tik meno kūriniai, bet ir dailininkų gyvenimai.

 

Projektas „Dailininkės/o istorija ir sovietmečio etapai Lietuvoje"


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*