Dailė

Neseniai su viena šaunia menotyrininke šnekučiavomės apie šiuo metu galerijoje „Meno parkas“ veikiančią Jono ir Igno Maldžiūnų (tėvo ir sūnaus) parodą. Ji švytėdama užsiminė, kaip smagiai praeityje kalbėdavosi su Jonu Maldžiūnu. Tą akimirką aš ir užsimaniau tokio pokalbio. Kitą dieną užėjo pats Jonas. Tai mes ir pasišnekėjom.

Sūnus pakvietė į Indiją, o tėvas į parodą

Kone tris mėnesius trukusi kelionė po Himalajų kraštą tėvą ir sūnų atvedė į bendrą parodą, kurioje eksponuojama Jono Maldžiūno tapyba ir Igno, taip pat Maldžiūno, fotografija. Daugiaprasmė kelionės sąvoka – ryškus ir atviras parodos leitmotyvas. Klajonės Indijoje, Nepale, Kašmyro regione menininkams buvo kelių sluoksnių patirtis.

Jonas, kaip pats teigia, Rytų kultūra susidomėjo būtent po šios išvykos. Šioje kelionėje daug pajuto, o grįžęs pradėjo gilintis. Atrado, suvokė savo jantras (šio termino reikšmę Vikipedija apibūdina kaip sakralų geometrinį simbolį, skirtą palengvinti meditaciją. Jantros tikslas –atvaizduojant makrokosmosą ir mikrokosmosą, struktūrą ir chaosą, išlaisvinti mintis) – taurę, kaukolę ir grybą. Kitas sluoksnis – kūrybiniai rezultatai. Jonas pasakojo, jog sūnui kelionės prilygsta kūrybinėms komandiruotėms. Ir šį kartą I. Maldžiūnas gabenosi kelis kilogramus fotojuostelių, kuriose liko užfiksuoti jaudinančio krašto gabalėliai. Einant dar giliau – Jonas naudoja sūnaus sukurtas fotografijas savo kūriniuose, o visų tų sluoksnių atomazga galima įvardinti "LA MA YU RU" (Lamayuru – budistų vienuolynas, įspūdinga vieta Himalajų kalnuose) parodą.

Jausmo fotografija?

Eksponuojamose Igno Maldžiūno meninėse forografijose fiksuojami peizažai, natiurmortai ir buitiniai reportažai, sukurti 2011 m., patirčių Pietų Azijoje metu. Kompozicijos išskirtinai jaukios, o kartais jaudinančios jaukumo ir atgrąsumo kontrastu (gamtos grožis + atšiaurios gyvenimo realijos). Nepaisant stulbinančios gamtos, Igno fotografijose demonstruojamas dėmesys materialaus pasaulio daiktams – ne kaip turinį formuojantiems objektams, o kadro estetiką kuriančioms formoms. Kurdamas fragmentiškas kompozicijas, fotografas pasitelkia įvairius rakursus – savo jausmams suteikia estetinį pavidalą. Pavyzdžiui, pirmajame nuotraukos ("Lamayuru #022", 2011) plane įamžintos dviejų vaikų figūros – natūraliai „surūgusių" veidų išraiškos jaudinančiame kalnyno fone. Minkšta fotografinė plastika, būdinga juosteliniais fotoaparatais pagautoms akimirkoms, egzotiško peizažo adrenalinas ir kasdienis žmogus bei jo pėdsakai – raktiniai I. Maldžiūno fotografijų serijos dalyviai, sukuriantys jausmo grožio nuotaiką.

Kaukolė, taurė, grybas

Parodoje eksponuojami du Jono Maldžiūno tapybos ciklai: „Atsisveikinimas su Nemunu“ (2002) ir „Lamayuru" (2013 - 2014). „Atsisveikinimas su Nemunu" atsirado iš mėgstamų menininko pasivaikščiojimų prie Nemuno, kai kartą vaikštinėdamas Jonas rado kaukolę. „Aš supratau, kad ji – mano. Kažkoks ženklas, simbolis per kurį galima šnekėti apie gyvenimą ir mirtį".

Kitame cikle, „Lamayuru", Jonas atrado asmeninę jantrų sistemą: tuos ženklus per kuriuos kalba ar net meldžiasi. Kartu su kaukole atsirado dar du simboliai: taurė ir grybas. Tačiau jų menininkas specialiai nesieja – jie savaime susiję. „Kada geriau susipažinau su budistine ir hinduistine mąstysenomis, suvokiau, kad visos religijos kalba apie tą patį, o šie ženklai rišasi". Taurės simboliką reiktų priimti daugiau per krikščionišką prizmę, ji turi aiškią aliuziją į Gralio taurę. Perkeltine prasme šis simbolis naudojamas apibūdinti sunkiai pasiekiamam arba nepasiekiamam tikslui (anot legendų, iš šv. Gralio taurės Paskutinės vakarienės metu gėręs Jėzus Kristus). Trečiasis ryškus autoriaus darbų simbolis – grybas: „Man tai ypatinga būtybė: trumpalaikė, be galo įspūdinga, kartais nuodinga, bet man artima".

Laikinumas ar amžinybė?

„Tai neišskiriami dalykai. Absoliutus tapatumas. Gimimas ir mirtis yra kiekviename žingsnyje, tai – momento dalykai. Mes keičiamės kiekvieną sekundę". Autorius šią aksiomą suvokia be liūdesio ar ramaus susitaikymo. Jam tai – būtinybė, natūralus procesas: „Gimimas ir mirtis dalyvauja kiekviename gyvenimo momente. Apie mirtį mąstau nuo senų laikų. Mirtis mano kūryboje yra pagrindinė veikėja. Visada stengiausi su ja geruoju sugyventi, visada ją mylėjau ir, tikiuosi, kad ji neliks man abejinga. Fosilijų mirtis – milijono metų senumo, mano mirtis – kiekviename žingsnyje ir visa tai yra gyvenimas. O apmąsčius mano artimųjų netektis, matai, kad mirtis dar ir fiziologiška."

Darbų energija

J. Maldžiūnui ypatingai svarbi paties kūrinio energija: „Kūrimo procesui ruošiuosi labai ilgai: būna, kad du metus negaliu prieiti prie paveikslų, nes nesu pasikrovęs ta energija. Po to seka koks nors nutikimas, ta energija prasiveržia ir aš puolu daryti paveikslus. 25-is ciklo „Atsisveikinimas su Nemunu" darbus sukūriau per nepilną savaitę. Be miego. Buvau tiek paveiktas pasirodžiusios energijos, kad puoliau dirbti, nors ir pats nežinojau ką darau, kaip darau. Žiūrint plačiau, galima įžvelgti sąsajų su J. Pollock'u. Tačiau tos energijos įkvėpėjas man buvo Kampas (menininkas Rimvydas Jankauskas - Kampas). Dėl kažkokių priežasčių nutarėm padaryti bendrą paveikslą. Jis sako: „Tu pradėk“. Aš paėmiau teptuką, dažų ir pradėjau nerangias linijas tepti – turiu baltos drobės baimę (ji sena, sudėtinga). Pradedu daryt nesąmones, pradedu kažką kombinuoti, o kitą dieną, po visų kombinacijų, pradedu ieškot klaidų ir jas taisyti. O anuomet Kampas pasakė: „Tavo potėpyje nėra energijos“. Tą akimirką suvokiau, kas tai yra. Netgi atliekant meditatytų darbą, jame turi glūdėti giluminė jėga. Todėl svarbūs du dalykai – struktūra ir energija. O spalva yra Dievo duotas dalykas: neišgalvosi jos ir nepritaikysi. Kitus dalykus gali išauklėt save, sukelt ant kopėčių, bet yra dalykų, kurie neduoti".

Sluoksnis liudija gylį

Grįžtant prie sluoksnių technikos: praeityje pastebėjęs popieriaus „nuostabias faktūras",  tapytojas savo įžvalgas pavertė technika. Popierių menininkas klijuoja, degina, ant jo tapo. Anuomet ir pajuto, kad kūrime dalyvauja visi elementai – žemė, ugnis, vanduo, dažai, jog  juos galima kažkuo paversti. Pradejęs taip dirbti, tapytojas gavo Pollock – Krasner fondo stipendiją (Niujorkas, JAV). Sluoksniavimo procese autorius taip pat pasitelkia ir fotografiją. Tapybos cikle „Lamayuru" Jonas naudoja sūnaus – kaip vieną iš paveikslo sluoksnių –  fotografijas. Tapytojas jas paverčia kūrinio – tiek turinio, tiek formos – gyliu ir plastiškai patraukliu pagrindu. „Man pasirodė įdomu, jog fonas gali būti nuotrauka; bet galiausiai viskas vis tiek suvedama į paveikslą. Visi tie pliurpalai apie jantras ir visas filosofijas bei religijas yra priemonė sukurti savarankišką darbą, kuris turėtų pilnatvės".

Energija ar turinys?

„Yra spektaklis su savo veikėjais. Jie skirtingi, tačiau visi vaidina tą patį. Kuo daugiau įvairių santykių kūrinyje, tuo kūrinys yra gilesnis, platesnis, o visa tai, būtų malonu, kad eitų per tiesos prizmę, nes svarbiausias veikėjas – tiesa. Ji arba yra arba jos nėra. Tiesa tiesiog savaime dalyvauja (jeigu dalyvauja) kūrinyje. Tai dalykai prie kurių prieini per gyvenimą, kada subręsti. Vienam tai nutinka anksčiau, kitam – vėliau. Kaip sakydavo Mikutis (Lietuvos mąstytojas Justinas Mikutis): „Nerask savęs per anksti, kad nerastum per mažo". Man šie žodžiai didelė pamoka, tad aš esu ieškantis visą laiką, o ar randantis – pamatys žiūrovai. Šie dalykai ateina per filosofijos, religijų, kelionių, stebuklingų nutikimų analizę.“

Tokia plati ir daugiasluoksnė dviejų menininkų paroda inspiravo jaukius apmąstymus, išprovokavo pokalbius ir šį tekstą –  tapo vėjuoto pavasario meditacija.

Jono ir Igno Maldžiūnų paroda "LA MA YU RU"  galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia iki kovo 21 d.

Fotografijų autorė - Airida Rekštytė