Jūratė Jarulytė: „Nuvykti ir įsitikinti“ 0

Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2014-05-26

Jūratė Jarulytė – menininkė piligrimė, savo kūrybiniais tyrinėjimais apjuosusi pasaulį. Jei bandytume jos įgyvendintus projektus pažymėti žemėlapyje, strėlytės smigtų ties Estija, Gruzija, Haičiu, Indija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Škotija, Šri Lanka ir Vokietija. J. Jarulytės platus požiūris pasireiškia ne tik geografiniu aspektu (kas iš dalies daro įtaką  ir kūrinių temų laukui), bet ir naudojamų išraiškos priemonių įvairove. Ji yra įgyvendinusi tapybos, garso, vaizdo, žemės, bendradrabiavimo ir kitų meno sričių bei strategijų projektus.

1995 m. J. Jarulytė įgijo rūbų modeliavimo specialybę Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), 2000 m. apsigynė tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (dabar – Kauno fakultetas). Po poros metų ten pat įgijo tapybos magistro laipsnį. J. Jarulytė buvo viena  pagrindinių „Elnių slėnio“ plenero organizatorių (2000–2003, Joniškio r.). Apie šį plenerą, menininkės kūrybines ekspedicijas, laiką ir įgyvendintas idėjas su J. Jarulyte pasikalbėti susitikome jos kūrybinėje studijoje Vilniuje.

– Jūrate, kartą paklausta apie migravimą atsakei, kad tau sąvoka migruoti reiškia grįžti atgal ir vėl eiti į priekį. O tu judi visada į priekį. Tuomet gyvenai ir kūrei Portugalijoje. Ką apie migravimą manai dabar? Juk jau kurį laiką gyveni tarp Vilniaus ir Kauno.

– Taip, po to laiko dar daug keliavau, kol galiausiai grįžau į Lietuvą. Grįžimas buvo netikėtas, bet kartu ir labai naudinga patirtis. Migravimo prasmė visada susijusi su intencija apsigyventi naujoje vietoje, „suleisti šaknis“. Man šis jausmas nėra labai artimas. Žengiant kiekvieną žingsnį viskas negrįžtamai keičiasi, ir man tai patinka. Pasaulis pilnas gyvybės. Jei nėra dirbtinių sienų, tuomet vyksta natūralus judėjimas.

– Kūryboje naudoji įvairias išraiškos priemones. Ką tau reiškia medija? Kaip jas pasirenki konkrečiam projektui?

– Kiekviena medija – tarsi skirtinga kalba, kuri „praplečia manąją visatą“ (L. Wittgenstein). Nepaprastai džiaugiuosi, kad nebijojau imtis naujų dalykų. Konkrečiai – dirbti su judančiu vaizdu. Kai kurių medijų išbandymą ir naudojimą nulėmė dalyvavimas meno rezidencijose, kurios neretai būna orientuotos į tam tikrą sritį. Pavyzdžiui, „Binaural Media“ meno rezidencijos metu pradėjau dirbti su garsu („Dream Objects I“, 2008. Instaliacijos dokumentacija, videodarbai, garsas, HD, 19:30, „Binaural“ meno rezidencija, Nodaras, Portugalija). Arba dar studijų metu pradėti organizuoti simpoziumai Lietuvoje („Elnių slėnio“ pleneras. – Aut. past.), kuriuose ne tapydavome, bet daugiau kurdavome žemės meno kūrinius, eksperimentuodavome gamtoje, su gamta, ieškodavome alternatyvių raiškos būdų.

Beje, kurti tapybą reikia kūrybinės studijos, o aš, vos tik baigusi mokslus, jos neturėjau, tad priemonių pasirinkimą kartais gali lemti ir buitinės priežastys, aplinka.

– Dažnai tavo tapybos kūrinius lydi videodarbai. Toks pasikartojantis videodarbų ir tapybos gretinimas kelia nemažai klausimų: gal tai gana organiškas noras sukurti medijų sintezę, kurioje priemonės viena kitą papildo, kvestionuoja arba drauge veikia kažkaip paradoksaliai? Ar jis pasireiškia spontaniškai, apmąstant kūrinių dermę konkrečioje ekspozicinėje erdvėje? O gal medijų jungimas tarnauja tavo kūryboje nesvetimo neorealizmo apraiškoms stiprinti?

– Gyvendama Los Andžele lankiau Kino ir videostudijas. Tuomet teko peržiūrėti nemenką skaičių įvairiausių filmų ir videodarbų, ištęstų laike. Tuo laikotarpiu dirbau vien tik videosrityje. Grįžusi į Kauną pradėjau vėl tapyti, o sprendimas eksponuoti viską kartu atėjo natūraliai.

Videodarbų rodymas kartu su tapyba, man atrodo, šiek tiek sujudina tapybos darbą, interpretuoja. Juos galima skaityti kaip knygos išnašas, kurios papildo ir išskleidžia reikšmių lauką. Bet tai daugiau galimybė nei būtinybė.

Nemanau, kad reikėtų dirbtinai įvardyti, sudėlioti kūrinius į atskiras lentynas, kūrybą suskirstyti pagal disciplinas. Menininkas nėra amatininkas. Kiekvienas turėtų jungti medijas, jei tik tam jaučia poreikį. Svarbiausia yra idėjos, ir jos natūraliai skleidžiasi įvairovėje, proceso metu.

– Filme „Bone Setters“ (DV, 56 min, be garso, 2009, Mysorė, Indija) užfiksuotas gana skausmingas kaulų atstatymo procesas. Ekrane stebint skausmo iškreiptus veidus tarsi  girdi filme tik regimas aimanas ir riksmus. Nors filmas ir nebylus, čia vaizdas kalba išties labai išraiškingai. Garso stoka sustiprina „komplikuotą“ kūrinio atmosferą. Kas lėmė šio projekto atsiradimą? Kaip pati jauteisi šiame vaidmenyje? Ar buvo sudėtinga gauti sutikimą filmuoti?

– Tai nebuvo meno rezidencija. Kurį laiką gyvenau Mysorės mieste ir ieškojau, kas galėtų išmokyti ajurvedinio masažo technikos. Po kurio laiko daktaras Muhamedas Kasimas išreiškė norą mokyti savo natūralaus gydymo technikos (išnirusių sąnarių atstatymo, uždarų lūžių, įsisenėjusio skausmo gydymo). Tai buvo visai kas kita, tačiau pagalvojau, kad tai turėtų būti įdomi patirtis, ir sutikau.

Lankiausi pas jį kasdien, buvau jo padėjėja: masažavau, bintavau. Per dieną „klinikoje“ apsilankydavo daugiau nei šimtas pacientų, vyko tikrai intensyvus darbas. Ten teko sutikti visokių žmonių, priklausančių įvairiems socialiniams sluoksniams. Tai man padėjo pažinti ir geriau suprasti vietinę kultūrą.

Neplanavau kurti filmo, bet prieš išvykdama pasiūliau mokytojui nufilmuoti jo darbo procesą. Jis entuziastingai palaikė šią idėją. Filmavau kelias dienas. Įdomu, kad ir pats daktaras aktyviai komentuodavo, kokiais rakursais filmuoti, pats įsitraukė į filmavimo procesą.

Filme atskleidžiami skirtumai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Vakariečiai nenori matyti skausmo: nuryjama piliulė, ir tarsi viskas gerai, bet juk farmacijos pramonė daro didelę žalą žmogui. Nesakau, kad tai  visapusiškai žalinga, bet dažnai būtų galima jos išvengti naudojant natūralius gydymo būdus. Antra – tai filmas apie žmogaus kūną, kaip sudėtingą instrumentą, kuris palaiko mūsų gyvybę, po sunkiausių traumų sugeba atsigauti ir sugyti. Taigi skausmą matau kaip laikiną būseną, būtiną transformacijai.

– Videokūrinys „Kvėpavimas“ (garsas, videodarbas, HD, du kanalai, 15.53 min, 2011 m., Kaunas) aktualizuoja svarbią organizmo funkciją, apie kurią paprastai net nesusimąstome, tiesiog nepastebime. Jautriais mikrofonais kvėpavimo procesą iškėlei į pirmą planą, čia garsas skleidžiasi labai organiškai, tarsi medžių ar jūros ošimas. Be to, įdomu stebėti paprastus žmones jų namų aplinkoje. Interjerai išduoda, kad „kvėpuotojai“ – įvairių socialinių grupių atstovai. Kaip pasirinkai jame dalyvavusius žmones?

– Projekte dalyvauti kviečiau visus, ką tuo metu sutikau. Kvėpavimas yra universalus dalykas, nepriklausantis nuo socialinio sluoksnio. Tai jautrus, gyvybiškai svarbus veiksmas, kurio beveik negalima suvaidinti. Pakeitus savo kvėpavimą galima pakeisti nuotaiką, elgseną ir t.t. Savo eksperimento metu tą ir bandžiau pritaikyti mokydama ujjayi (kvėpavimo technika, naudojama įvairiose jogos tradicijose, kuri kartais yra vadinama „jūros ošimu“. – Aut. past.) technikos.

Labai įdomu buvo lankyti žmones jų namuose, fiksuoti buitį. Mąsčiau apie tai, kad beveidį anonimišką pasakojimą (išsisakymą) būtų galima pakeisti tyliais kvėpuojančiais veidais.

Šį projektą kūriau specialiai „Grynparko“ festivaliui, projektui „Šventovė“ (Birštonas, 2011). Instaliacija buvo eksponuota apleistoje sanatorijoje, didelėje patalpoje su išdaužytais langais. Stiklas buvo išsibarstęs šukėmis palei sienas, išpaišytas banaliais grafičiais.  Dvi videoprojekcijos, kuriose buvo rodomas vienas arba keli žmonės, jie tiesiog kvėpavo. Naudojau sinchronišką kvėpavimo garsą. Du kanalai patalpoje sukūrė audio- ir videodialogą. Stovėdamas viduje galėjai girdėti pušų ošimą, lygiai taip pat – jau iš labai toli, dar nematydamas vaizdo, galėjai girdėti žmonių alsavimą.  Kvėpavimo garsas organiškai susiliejo su miško, vėjo garsu.

– Esi sukūrusi bendradarbiavimo, reliacinės estetikos projektų, kuriuos įgyvendinai su įvairių tautybių žmonėmis, net tada, kai verbališkai komunikuoti buvo gana sunku. Tai iliustruoja 2011 metais Haityje įgyvendintas projektas „Pale Avem. Kalbėk su manimi“. Kaip sekėsi „susikalbėti“ su projekto bendraautore? Koks buvo vyksmo tikslas? Kokie rezultatai?

– Šis bendradarbiavimo projektas vyko alternatyvioje bienalėje, kuri veikė kaip rezidencija, projektai turėjo būti atlikti vietoje. Vietos menininkai negavo vizų vykti į Angliją, kur buvo kviečiami surengti parodą, todėl protestuodami sumanė organizuoti bienales namuose.

Haitis – laisvės simbolis, tai vienintelė tauta pasaulyje, išsilaisvinusi per sėkmingą vergų sukilimą, ir pirmoji šalis Karibuose bei Lotynų Amerkoje, paskelbusi nepriklausomybę. Taigi tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios gali sukarti didelį kelią, kad galėtum pajusti vietos atmosferą.

Bendradarbiavimo projektai nėra lengvi, pasitaiko nemažai keblių, sudėtingų momentų. Moteris, su kuria bendradarbiavome, visai nekalbėjo angliškai, todėl mokiausi kreolų kalbos. Keldavausi 6 val. ryto, pasimokydavau suregzti kokį sakinį ir po keletos valandų eidavau pas ją. Kartu praleisdavome visą dieną. Apsipirkdavome turguje, gamindavome maistą. Per bienalės atidarymą pasikvietėme kaimynus, bienalės dalyvius į jos gyvenamąją vietą, gaminome pietus, visi bendravo. Sukūrėme terpę bendravimui, kultūrų susidūrimui.

Aš manau, kad tokią akistatą šiomis dienomis yra beveik privaloma realiai patirti kiekvienam. Juk visi esame vienaip ar kitaip (reportažai, fotožurnalistika ir kt.) įtraukti į globalius pokyčius, mūsų nuomonės yra konstruojamos už mus, mūsų neatsiklausus ir nedavus pasirinkimo. Taigi vienintelis patikimas būdas – nuvykti į kokią nors vietą ir pačiam įsitikinti, kokia yra realybė. Būtent šios bienalės atveju teko stebėti didžiulį kontrastą, prarają, nes tarp bienalės dalyvių buvo žinomų menininkų, kolekcionierių, atvykusių iš turtingų šalių, o pati bienalė vyko lūšnynuose, kur žmonės gyvena labai vargingai. Taigi situacija nėra labai patogi, bet tai nereiškia, kad jeigu jos vengsi, ji kažkaip dings.

– Per kelis intensyvaus bendradarbiavimo mėnesius projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“ metu (2013) su Žemųjų Šančių mokyklos mokiniais sukūrėte kolektyvinį grafitį „Mūsų gatvės paroda“ trijose šio rajono vietose – ant mokyklos buvusio sporto maniežo sienos, Neįgalaus jaunimo centro aikštelėje ir ant privataus kiemo garažo. Pasakok apie šį kūrybinį socialinį tyrimą? Kaip į jį įsitraukei? Ką pati turi bendro su Žemaisiais Šančiais. Kokie projekto rezultatai?

– Šančių projekte nutariau dalyvauti todėl, kad čia dar studijų metais buvau stipriai nukentėjusi. Buvo likę daug klausimų, todėl pamaniau, kad atėjo laikas į juos atsakyti. Kadangi tas nemalonus įvykis yra susijęs su jaunaisiais Žemųjų Šančių gyventojais, pasirinkau dirbti su paaugliais. Ir tikrai – įvyko transformacija, bent jau energijos atžvilgiu, darbas su mokyklinio amžiaus jaunimu buvo šviežios ir kūrybiškos energijos pliūpsnis.

Pirmais metais nuėjau į vidurinę mokyklą, į kurią iš karto be leidimo nepatekau. Bet kitais metais jau rengiau mokinių apklausas, siekiau išsaiškinti, kaip ir kuria linkme su jais dirbti.

Kartą, atvykusią į Šančius, stotelėje pakalbino vietinis vyriškis. Kai papasakojau, ko čia atvykau, vyriškis pakišo mintį užsiimti gatvės menu. „Jaunimas čia trinasi, paišalioja, teplioja ant sienų. Geriau duotų jiems kokį pastatą“, – sakė vyriškis. Tuomet pagalvojau, kad idėja visai neprasta. Pasikviečiau du gatvės meno atstovus. Kartu suorganizavome dirbtuves ir pradėjome piešti ant sienų. Kiekvieną dieną susidomėjusių jaunuolių vis daugėjo. Praeiviai kalbindavo, klausdavo, kas čia vyksta. Veiksmas buvo popamokinis, neprivalomas, buvo suteikta visiška laisvė. Darbas su jaunimu – sudėtinga ir atsakinga užduotis, bet grįžtamasis ryšys labai stiprus.

Paaugliai smagiai ir nestandartiškai išreiškė savo fantaziją, nors pradėjome nuo labai paprastos temos. Mokyklos teritorijoje piešėme karvių pievą, vėliau tema natūraliai transformavosi į karvę boružės pavidalu (kaip kiti pastebėjo – dievo karvytes), kurias piešėme Neįgalaus jaunimo centre. Paskutiniai piešiniai buvo įgyvendinti privačioje teritorijoje: mokinės mama, pastebėjusi teigiamą poveikį, leido vaikams pratęsti veiksmą ant jų kieme stovinčio privataus garažo. Manau, kad tai tikrai didelis įvertinimas.

– Videokūrinys „Eureka Valley“ (audiovizualinė instaliacija, filmas, 08.40 min, 2010, JAV) buvo nufilmuotas slėnyje, kurio kraštovaizdyje tarsi pikselis juda vos įžiūrimas žmogus. Ką šiuo videodarbu nori pasakyti?

– Filmuota buvo bendradarbiaujant su medijos menininku Francisco Janesu ekspedicijos Mirties slėnyje (Death Valley, Kalifornija, 2010) metu, šalia dainuojančių kopų „Eureka Dunes“, kurios, beje, yra aukščiausios kopos JAV. Kasdien po du kartus iš šalia esančios „Nellis“ oro pajėgų bazės čia atskrisdavo keli naikintuvai. Savo karines pratybas jie atlikdavo visada tuo pačiu metu. Misteriškas, rezonuojantis garsas, kurį sukelia kopomis slenkantis smėlis, sustiprindavo ir išlaikydavo „karo žaidimų“ griausmą.

Filmas sukomponuotas iš dviejų ilgų dalių, kurios perkirstos staiga pasirodančių ir dingstančių naikintuvų. Viena ilga dalis rodo žmogų, einantį per kopas, kita – miražą. Žodžio miražas (mirare) etimologija žiūrėjimo ir atspindėjimo prasmes sutraukia į vieną ir žiūrintysis čia yra taip pat stebimas kraštovaizdžio. Dėl epizodų pasikartojimo pasidaro nebeįmanoma atsekti eiliškumo, taigi žmogus ir kraštovaizdis be perstojo projektuoja ir atspindi vienas kitą. Realumo ir virtualumo keitimąsi vietomis taip pat sustiprina staiga pasirodantys lėktuvai, kurie tarsi ir būtų žmogaus pasakojimo dalis, bet šis pasakojimas pasirodo sutrūkinėjęs, žmogus ir mašina keičiasi pasakotojo vaidmenimis. 

– Tapybos ir videokūrinių projektas „A Desolate Place“ (parodytas personalinės parodos formatu šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“, E. Stelmokienės galerijoje, 2011) kalba apie apleistas, užmirštas, nykstančias vietas. Kuo sudomino kūriniuose užfiksuota erdvė? Kuo ji reikšminga tau pačiai?

– Viskas nuolat keičiasi, juda, pradeda augti, užima prieš tai buvusiojo vietą. Irimo procesas, destrukcija, kismas irgi yra neatsiejama būties dalis. Apleistos erdvės, jų nykuma, nuotaika man kalba. Aš jas jaučiu. Tokios erdvės paprastai būna labai stiprios energetiškai. Manau, apleistos vietos, pastatų liekanos materialiai atspindi tai, kad kažkada buvusios svarbios idėjos yra lengvai pamirštamos ir jų vietoje konstruojamos visiškai kitos, – taip nutiko ir su patalpomis Muitinės gatvėje.

Šių pastatų komplekso paskirtis vis keitėsi. XVI a. veikė kaip Kauno kunigaikščių rūmai, XIX a. pab. kompleksas buvo pritaikytas ligoninės funkcijoms, o XX a. viduryje unikalią praeitį turinčiame kvartale buvo įkurdinta Kauno psichiatrijos ligoninė. Keista, kad kažkas sumąstė įkurti psichiatrijos ligoninę tokioje vietoje.

Šiuo metu pastatai priklauso Vilniaus dailės akademijai. Ligoninės tvaikas, per laiką įsigėręs į patalpų sienas, liejasi su dažų kvapais. Aš vis dar stipriai jaučiu tuos psichiatrijos ligoninės kvapus. Pastatai iki šiol beveik nepakitę, galima sakyti dūlantys, visiškai autentiškai, tik aplink jau visai kita publika – jauni studentai. Viena vertus, man buvo įdomu išbandyti ir suprasti, kiek ilgai toje vietoje tvyros buvusios psichiatrijos ligoninės aura.

– Buvai viena iš pagrindinių „Elnių slėnio“ plenero (2000–2003, Joniškio r.) organizatorių. Kaip jis susiklostė? Kodėl ši iniciatyva baigėsi?

– Idėja organizuoti plenerus kilo iš noro kažką daryti patiems, bendradarbiauti. Jį organizavome kartu su Agne Jonkute, Airida Rekštyte ir Tomu Krilavičiumi. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. „Elnių slėnis“ buvo mano mamos brolio Gedimino Zabarausko įgyvendinta vizija – atokiai pamiškėje įrengta Joniškio melioracijos įmonės poilsiavietė. Dar vaikystėje dažnai ten vykdavau su tėčiu, dalyvaudavome įvairiose šventėse. Kilus minčiai ten rengti kūrybinius plenerus, sulaukėme pritarimo ir palaikymo. Taip ir prasidėjo „Elnių slėnio“ plenerai.

Tai – vieni pirmųjų Lietuvoje plenerų-simpoziumų, kurių turinys skyrėsi nuo tradicinių tapybos plenerų. Jų metu svarbiausia buvo pasidalyti patirtimi, bendradarbiauti, įvairiausia veikla: performansai, akcijos, instaliacijos, objektų kūrimas, žemės menas. Daugelis išbandė iki tol nebandytas technikas, atliko įvairius meninius-socialinius eksperimentus. Tradicija buvo tapęs ir menininkų iš Berlyno dalyvavimas. Vykdavo viešos darbų peržiūros, į kurias susirinkdavo nemažai žiūrovų iš Joniškio ir Žagarės.

Po kelių sėkmingai įgyvendintų plenerų man teko išvykti į Vokietiją. Vėliau daugumai nebebuvo motyvacijos jų tęsti, kadangi nesiėmiau tai daryti viena, plenero tradicija taip ir nutrūko.

Šiuo metu tos vietos paskirtis taip pat pasikeitusi, pastatas nebenaudojamas, gamta atgauna savo pozicijas.

– Esi nomadiškos sielos žmogus. Pasaulio gyventoja. Migruojantis paukštis (esi dalyvavusi tokio pavadinimo projekte). Sakyk, kuriame pasaulio krašte teko išgyventi stipriausius, labiausiai kvapą gniaužiančius potyrius? Kokios tai buvo situacijos?

– Teko dalyvauti labai įdomiame projekte Šri Lankoje (Theertha, 2008). Viskas vyko kalnuose, kur buvome atskirti nuo civilizacijos. Dalyvavusių menininkų geografija labai plati: dešimt vietinių menininkų, du europiečiai, kiti – iš Pakistano, Bangladešo, Kambodžos, Nepalo, Australijos, Indijos. Bendradarbiavimas ir bendravimas labai praturtino, su daugeliu iki dabar palaikome kontaktą, o taip pasitaiko gana retai.

Beprotiškų potyrių teko išgyventi Gruzijoje, kur 1996 metais dalyvavau Avangardinės mados festivalyje. Susidarė įspūdis, kad jų visuomenė veikia pagal kitokią logiką ir principus.

Sutikti žmonės, prisilietimas prie kitos egzistencijos. Kartais tokie minimalūs ir kartu gigantiški dalykai, pvz., absoliuti tyla dykumoje.

Daug netikėtų situacijų teko patirti Indijoje. Ne mažesnį įspūdį padarė ir netoli Sietlo  esančio Olimpijos parko atmosfera su didžiuliais apsamanojusiais medžiais, taip pat Vakarų pakrantėje augantys mamutmedžiai, kurių amžius skaičiuojamas ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais. Daug emocijų sukėlė projektas „Skrydžio potėpis“ (Klaipėda, 2008), kuriame su  keliais kitais menininkai šokome iš lėktuvo parašiutais, o paskui tapėme. Sutikau dalyvauti tokioje avantiūroje, nors ir bijau aukščio (šypsosi).

– Ką tau reiškia laikas?

– Laikas yra lyg sugerianti kempinė, kuri ilgainiui kristalizuojasi į meno kūrinį. Tik per laiką subręsta idėjos. Kūriniui suvokti taip pat reikia skirti laiko. Bet kokiam: ne tik laike ištęstam videokūriniui (vien jau tam, kad fiziškai jį peržiūrėtum), bet ir tapybos darbui. Juk po blizgančiu ežero paviršiumi taip pat slypi gelmė, kurios pažinimas reikalauja laiko.

 

Jūratės Jarulytės asmeninio archyvo nuotraukos

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*