Literatūra

Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Alma Littera“ skaitytojams pristatė naujausią Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai“. Pirmasis lietuviškas romanas apie holokaustą ir žydų žudynes Lietuvoje iš karto sukėlė didelį ažiotažą. Įvairių portalų lankytojai aršiai sutiko šį kūrinį, ėmėsi keikti autorių ir romano temą.

Kodėl? Nes, pasak paties S. Parulskio, visi mes esame truputį antisemitai. Kiekvienas vaikystėje esame girdėję baisių pasakų apie iš mažų vaikų kraujo kepamus žydiškus macus ir piktą žydą, kuris pagrobs, jei neklausysim. Turime tiek juodų anekdotų, pašiepiančių šią tautą... O romano apie tai, kaip lietuviai elgėsi su žydais per karą, iki šiol neturėjome.

Ir per interviu laikraščiams, ir per romano „Tamsa ir partneriai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje, autorius minėjo, kad noras parašyti šį kūrinį kilo dar rašant ankstesnį romaną „Murmanti siena“. Jame yra nedidelė, kukli žydžaudystės scena. Pasak S. Parulskio, ji tokia skurdi ir begėdiškai nedidelė, kad tiesiog pati prašėsi tęsinio. Ir pagaliau mes jo sulaukėme.

Prieš atsiversdama knygą internete paskaičiau keletą interviu su S. Parulskiu, nuėjau ir į pristatymą Knygų mugėje. Visur skambėjo tie patys žodžiai: tai šokiruojantis tekstas, pagaliau prabylantis Lietuvoje, rodos, uždrausta ir nuolankiai nutylima tema.

Tiesą sakant, manęs „Tamsa ir partneriai“ nešokiravo. Galbūt esu sugadintas šiuolaikinės kultūros vaikas, matęs per daug smurto, kraujo ir mirties scenų filmuose ir knygose. Taip,  S. Parulskio naujajame romane yra šlykštokų scenų, vien ko vertas eilėmis į duobę guldomų ir sušaudyti ruošiamų žydų palyginimas su pyragu.

Visos romano scenos, kuriose, rodos, turėję būti kraugeriški ir žiaurūs lietuviai žydšaudžiai siunčia į mirtį savo aukas, yra gana blankios, jų palyginti nedaug. Skaitytojui, nesusipažinusiam su užsienio literatūra apie holokaustą, tos scenos galbūt tikrai pasirodys atstumiančios ir šokiruojančios.

Dažnai romane besikartojantis jaunos moters Salomėjos ir nukirstos Jono Krikštytojo galvos kontrasto leitmotyvas galėtų suteikti „Tamsai ir partneriams“ didingo barokiško tapybiškumo. Tačiau dauguma žydų šaudymo ir laidojimo scenų vis dėlto labiau akvarelinės, ar, kaip derėtų prie pagrindinio veikėjo Vincento, – fotografiškos, kinematografiškos. Jos juodai baltos, kuklios ir blankokos: „Negyvų kūnų kontūrai styrojo ryto saulėje, o pro žemes tai šen, tai ten šviečiantis užbarstytų kalkių sluoksnis atrodė kaip vidurvasarį iškritęs sniegas.“ „Pora vyrų, kurie dar nebuvo užpilti žemėmis, sujudėjo, vienas net bandė atsikelti, Tadas, Jokūbas Jaunesnysis ir Pilypas įšoko į duobę su kastuvais ir ėmė daužyti jiems per galvas. Tiško smegenys, iš akiduobių lėkė akių obuoliai, vyrai maudėsi kraujyje.“

Tačiau manau, jog S. Parulskio tikslas vargu ar buvo šokiruoti skaitytoją žydų žudynių vaizdais ar nupiešti groteskišką jų paveikslą vien dėl paties paveikslo. Kad sukeltų elementarų šleikštulį ar šokiruotų, scenos šiek tiek per trumpos ir per retos. O jų fotografiškumą, pilkumą galima paaiškinti, kaip dar vieną kontrastą. Salomėjos gyvybė ir jaunystė prieš Jono Krikštytojo senatvę ir mirtį, naciai ir lietuviai prieš žydus, barokiškos Dievo paieškos prieš blankią lyg saulės išdegintą nuotrauką.

Aprašomos žudynės nebūtinai yra tikros, nes pirmiausia „Tamsa ir partneriai“ yra literatūros kūrinys, o ne istorinis dokumentas. Autorius sako, kad rašytojas dėl siužeto vingio išduos istorinį faktą, o jei ne – jis ne rašytojas, o istorikas. Pasak autoriaus, „Tamsa ir partneriai“  pirmiausia egzistencinis romanas.

Dar vienas šio romano sluoksnis – religinis. Tekstas sunkte persunktas Biblijos citatų, lietuvių žydšaudžių būrio narių vardai – bibliniai: Jokūbas, Petras... S. Parulskis dažnai cituoja Šventojo Rašto eilutes ir net ištisas ištraukas. Kai kuriose scenose šis žaidimas religiniais vardais ir nuorodomis atrodo kiek pritemptas. Tačiau jį pateisina gražus pagrindinio veikėjo fotografo Vincento ir Jėzaus Kristus sulyginimas. Vincentas, kaip ir Atpirkėjas, neturi tėvo, trys žvejai, kurių valtyje jis gimė, - trys karaliai, o ir jo patėvis Juozapas – dailidė, karstadirbys.

Būtent šiame religiniame sluoksnyje fotografas Vincentas ir svarsto savo padėtį. Jis ne budelis – nešaudo žydų, tačiau jis nėra ir nekaltas, nes dalyvauja naikinimo operacijose. Jis stovi pasislėpęs už objektyvo ir fiksuoja nekaltų žmonių mirtį. Save jis lygina su Jėzumi Kristumi, kuris, prikaltas prie kryžiaus, stebi žmonijos nuodėmes ir ritimąsi į bedugnę, tačiau nieko negali padaryti. Taip ir Vincentas, nors tik fotografuoja žudynes, nes yra skolingas už savo gyvybę, vis tiek jaučia savo bejėgiškumą ir kaltę.

Tačiau „Tamsa ir partneriai“ irgi ne apie tai. Vincento gyvenimas galų gale sulaužomas, jis netenka ir savo žmogiškumo, praranda kaltės jausmą. Ši  kulminacija – viena iš daugelio – įvyksta, kai jam kyla minčių atsikratyti persekiojančios šmėklos – mylimosios Juditos vyro Aleksandro. Taigi ir Vincentas, žmogiškasis Jėzaus įsikūnijimas, kuris  negali sustabdyti žudynių ir tik pasyviai jas stebi, tampa šiokia tokia pabaisa.

S. Parulskio „Tamsa ir partneriai“, kaip ir būdinga autoriui, persunktas Eroso ir Tanato jungties, persipynimo ir nuolatinio pulsavimo. Čia Vincentas mėgaujasi mylimosios Juditos kūnu, čia  jau fiksuoja paskutinį angeliško berniuko bėgimą į mirtį.

Vienas iš „Tamsos ir partnerių“ veikėjų ištaria: „Sąžinės instinktas neegzistuoja.“ Tai frazė, palikusi man didžiausią įspūdį iš visų kitų skambių žodžių, pavartotų šiame romane. Ilgą laiką lietuviai teisinosi, kad, nors ir buvo šaudžiusių žydus, bet buvo ir daugybė juos gelbėjusių. Tačiau toks pasiteisinimas neišperka pikto neigimo, niūraus nusiteikimo pamiršti šitą tamsų Lietuvos istorijos puslapį. Tas pats veikėjas vėliau teigia, kas sąžinė tėra susitarimo reikalas. O mes tikriausiai pamiršome susitarti, kad sąžiningai prisiminsime viską, ką lietuviai padarė. Ne tik tai, kas gražu, garbinga ir didinga. Bet ir  mūsų istorijos šmėklas. Vincento mylimoji žydaitė Judita tvirtina, kad visada yra pasirinkimas, kokia nors išeitis. Ji pasirenka bėgti nuo pražūties ir mylimojo, beveik budelio. Vincentas pasirenka būti drungnas – nei budelis, nei gelbėtojas, tik stebėtojas. Vienas  žydšaudžių būrio narių pabrėžia, kad drungnieji yra patys bjauriausi.

Per romano „Tamsa ir partneriai“ pristatymą Knygų mugėje literatūrologė Jūratė Sprindytė teigė, kad S. Parulskio knygai pasirinktas epigrafas galbūt yra per drąsus. Tai Juliano Barneso žodžiai „Didžiausias patriotizmas yra pasakyti savo šaliai, kada ji elgiasi negarbingai, kvailai, žiauriai.“  Man jis pasirodė šiam romanui labai tinkamas.

Nesvarbu, kaip S. Parulskis papasakojo žydšaudystės istoriją. Galbūt paprastam skaitytojui ji pasirodys šlykšti ir žeidžianti, gal kam akiplėšiška ir šokiruojanti. Ar (kaip man) – truputį per blanki, lyg barokiškas paveikslas, kuriame nupjauta Šv. Jono Krikštytojo galva būtų nulieta akvarele.

Svarbiausia, kad S. Parulskis palietė iki tol taip vengtą ir kampais lietuvių literatūroje apeinamą temą – žydšaudystę. Pagaliau reikia apie tai prabilti. Reikia susitarti, kas yra mūsų sąžinėje. Po holokausto Europa prisiekė niekada neleisti pasikartoti šiam siaubui, todėl dabar turime du pasirinkimus. Neigti tai, kas buvo padaryta, kiek žmonių nužudyta ir kas tai padarė. Ir likti drungni. Arba galime prabilti apie lietuvius, kurie šaudė žydus, mėginti sužinoti, kodėl jie tai darė ir koks buvo jų pačių likimas.

Galbūt S. Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ ir yra per blankus, tačiau atveria Lietuvos piktžaizdę. Autorius per pristatymą Knygų mugėje lyg ir žadėjo plėtoti temą, tad kitas žingsnis galbūt bus drąsesnis ir aštresnis. Palauksime.