Povilas Ramanauskas: „Tapybos mirtis – neįmanoma“  0

Parengė Gražina Montvidaitė. Projektas „Susitikimai menininkų studijose“
www.kamane.lt, 2013-12-03

Jaunas menininkas Povilas Ramanauskas kurdamas „vaikšto“ tapybos medijos paribiais ir kelia fundamentalius klausimus: kas yra tapyba ir kur yra jos ribos? Tapyba šio menininko kūryboje dažniausiai yra ir kūrinio tema, ir tyrinėjimo objektas,  ir jo mąstymo bei matymo būdas. Ieškodamas įvairių tapybos išraiškos galimybių P. Ramanauskas kūriniams neretai suteikia formą, artimesnę objektui ar skulptūrai, o tapybines išraiškos priemones jis koduoja konceptualiai: per kūrinio medžiagas, formą, šviesą, šešėlius ir atspindžius, pavadinimą. Apie tapybos ribas ir jos vietą šiuolaikinio meno kontekste kalbame su Povilu Ramanausku jo kūrybinėje studijoje, skambant Murcof muzikai, kuri dažnai lydi menininko kūrybos procesą.

Savo kūryboje pasitelki įvairias raiškos formas: fotografiją, videomeną, objektą ir instaliaciją, žemės meną. Vis dėlto tapyba – vyraujantis žanras. Kodėl ji tau tokia svarbi?

Studijų metu buvo labai įdomu ir naudinga išbandyti visokias technikas. Dailės akademijoje, be tapybos ar piešimo, gavome grafikos, skulptūros, tarpdisciplininio meno, video, fotografijos, žemės meno pagrindus. Labai naudinga išbandyti visokias technikas, eksperimentuoti. Kai sugalvoju idėją, visada mąstau, kuria technika ir iš kokios medžiagos geriausiai ji išsiskleistų. Eksperimentavimas yra labai svarbus, kai ieškai, o ieškojimas, manau, yra labai svarbus gyvenant ir kuriant. Tapybinis mąstymas man yra labai artimas, tapybos išraiškos priemonė – priimtiniausia, nes šioje vizualioje raiškoje turiu daugiausia patirties. Tačiau matau ir mąstau apie tapybą plačiau. Tad yra dar įdomiau ieškoti ir atrasti, kokia gali būti tapyba šiandien ar rytoj.

Kokią vietą tavo kūryboje užima kitos medijos?

Mąstau apie videokūrinius. Reikia tik laiko ir jėgų juos įgyvendinti. Jau esu sukūręs keletą videodarbų, vieną iš jų rodė medijų meno festivalyje „Enter`10“  Šiaulių dailės galerijoje. Dar vieną videokūrinį rodžiau kartu su kitais kūriniais šį rugsėjį tarptautinėje grupinėje parodoje „Mitas ir menas“ galerijoje „Barrel“, Zagrebe, Kroatijoje.

Fotografija ir videodarbai dažniausiai man yra kaip dokumentacijos įrankis, tarsi pastebėjimų užrašai, bet esu sukūręs ir meninių fotogragijų ciklą, kuris man – tartum dienoraštis ar sentimentalus eksperimentas. Tik dar jo niekur nerodžiau, gal ir nerodysiu...

Tavo kūriniai neretai balansuoja tarp tapybos, objekto ir/ar skulptūros. Kaip atsitiko, kad pasukai tokiu keliu? Ar tai įvyko sąmoningai?

Kartą pastebėjau prie sienos sukrautus tuščius porėmius ir pagalvojau: „O kas, jei aš tuos porėmius sujungčiau į vieną ir padaryčiau tūrinį kūrinį? O kas, jei aš juos dar aptraukčiau drobe, kad išlaikyčiau jame tapybos kalbą?“ Dar buvau numatęs ant gruntuotos drobės tapyti, bet pamačiau, kaip krinta šviesa ir kokie atsiranda šešėliai, kokią formą įgauna darbas; supratau, kad to užtenka idėjai išreikšti. Tuos kūrinius pavadinau „Introspekcija“. Tai – tradicinės tapybos ir tūrinių darbų jungtis – keturi balti tūriniai darbai ir šeši dvimačiai tapybos kūriniai. Vieną jų nusprendžiau eksponuoti ant žemės, nes norėjau pabrėžti tapybos objektiškumą. Siekiau parodyti, kad paveikslą galima matyti ir kad jis gali būti kaip objektas arba, kaip aš vadinu, tapybinis objektas, kuris esti jau nebe plokštumoje, bet tapybinėje erdvėje.

Kūriniais tyrinėji pačią tapybą. Keli klausimus apie tapybos procesą, jos esmę ir paribius. Gal jau radai atsakymą, kurgi slypi šios medijos ribos?

Vis dar ieškau. Tai yra mano tikslas, siekiamybė, kad turėčiau kur gilintis, eiti. Iš tikrųjų galvoju, kad tapyba ribų neturi. Šį mėnesį planuoju atidaryti personalinę parodą. Joje, kaip ir dabar vykstančioje Kauno bienalėje pristatomame darbe, analizuoju pačią tapybą. Manau, kad tai neišsemiama tema, nes mąstant apie tapybą kaip mediją ar patį kūrinį – apčiuopiamą ar regimą – analizuojama tapyba filosofiniu ir materialiuoju aspektu. Pavyzdžiui, kurdamas magistrantūros baigiamuosius darbus siekiau apmąstyti, ar tai dar tapyba ir iki kur yra / gali būti įvardijama kaip tapyba, o kur jau nebe. Darbų ciklas „Introspekcija“ buvo ne tik savirefleksija, bet ir tapybos analizavimas. Pagrindinė mano darbų  tema yra tapyba ir viskas, kas su ja susiję.

Klausimai apie tapybos, kaip medijos, išsekimą ir pabaigą yra svarstomi dar nuo tada, kai M. Duchampas iškeitė tapymą į šachmatus. Ką tu manai apie tapybos mirtį? Kokią vietą šis žanras užima šiuolaikinio meno kontekste?

Manau, kad tapyba niekada nemirs. Šiuolaikiniame mene tapyba užima tikrai didžiulę, svarią vietą. Tapyba gali absorbuoti kitas medijas ir tik paįvairinti, praturtinti tapybos išraišką, kontekstą, koncepcijas, tačiau – tai vis tiek tapyba. Manau, kad tapybos išnykimas yra neįmanomas, nes ji vis atsinaujina, kinta ir prisitaiko prie šių dienų.

Didelę reikšmę skiri abstrakčiai formai. Kiek tau svarbi kūrinio idėja?

Abstraktumas leidžia daugiau dėmesio skirti idėjai. Tačiau mano kūryba yra įvairi ir plati. Kartais tapybos kūriniai, objektai ar instaliacijos bei videodarbai yra  abstraktūs ir minimalūs, o kartais kūriniuose yra net labai daug konkretumo, įvairių simbolių, nuorodų į realybėje egzistuojančius objektus, jų fragmentus. Dažniausiai idėjoms išreikšti man užtenka minimalių priemonių. Išraiškai sukurti užtenka vieno, dviejų tonų, tad nenaudoju daug spalvų. Siekiu idėją išreikšti kuo subtiliau. Man vienodai svarbi ir pati idėja, ir tos idėjos vizualus pateikimas, pasirinkta išraiška.

Šiuo metu vykstančios Kauno bienalės parodoje „Jaunųjų menininkų projektai“ pristatai darbą „Dedikacija paveikslui“. Tai – nuo sienos plokštumos į erdvę išsikišusi iš vidaus apšviesta drobė. Ką nori pasakyti šiuo kūriniu?

Noriu pakviesti žiūrovus į dialogą, paklausti publikos, kaip ji supranta tapybą, paveikslą. Kokios mintys kyla išgirdus žodį „paveikslas“? Tuo darbu aš parodau, kaip pats suvokiu paveikslą: man tapybos darbas šviečia iš vidaus, iš savęs, nebūtinai tiesiogiai, tai gali būti energija, aura. Taip atsiskleidžia ir pati kūrinio idėja. Pasirinkau konkretaus paveikslo dydį, nes man paveikslas siejasi su vertikaliu stačiakampiu (kūrinio matmenys 125 x 105 x 14 cm – aut. past.).

Kūrinyje naudojami simboliai: paveikslas, šviesa, spalva, medžiaga. Kaip universalūs ženklai, kurie gali būti perskaitomi įvairias patirtis ir informaciją turintiems žiūrovams, kūrinio stebėtojams. Taip pat ir dailėtyros plotmėje šie simboliai turi labai platų kontekstą. Ir šiuo atveju jų reikšmė gali būti labai įvairi.

Šio kūrinio esminis raktažodis ir simbolis yra paveikslas. Juo kalbu apie vizualumą iš esmės. Noriu akcentuoti paveikslą kaip tam tikrą sakralų vaizdinį. Nors, atrodo, jis yra materialus objektas, susidedantis iš porėmio, drobės, gruntavimo medžiagų, dažų ir vizualios žinutės, siunčiamos per menininką / tapytoją, bet juk ne tik tai... Paveikslas turi kažką daugiau, kažką nematoma, neapčiuopiama. Taigi tas nematerialus dalykas persiduoda paveikslui iš aplinkos, iš kūrėjo, per kūrimo gestą. Kūrinys dėl vizualumo tarytum švyti ir spinduliuoja energiją. Ir šiuo atveju vaizdinys-paveikslas tampa universaliai suvokiamu unitekstu.

Jau šiek tiek užsiminei apie savo kūrinių ciklą „Introspekcija“, kuris iš esmės yra apie savistabą kūrybos procese. Ar tapyba tau yra tam tikra mąstymo/meditacijos forma?

Kai kuriu – tai savotiška meditacija, o kai mąstau apie kūrybą ir apie savo egzistavimą, egzistenciją – tai jau savistaba. Pritariu kažkieno išsakytai minčiai, kad tapyba yra mąstymo ir matymo būdas. Aš jaučiu taip pat. Kūrybos procesas yra nenusakomas malonumas, tame procese gali tiesiog „paskęsti“, „pasinerti“ kažkur kitur. Tačiau tai – ir labai varginantis procesas, nes reikia daug dirbti, kol išgrynini savo mintis ir idėjas: ką ir kaip nori pasakyti, kodėl tai darai apskritai, ir jei jau kuri, tai ką ir kaip. Mąstau apie idėją, apie kūrinį...  Tikriausiai apie 99 procentų idėjų lieka galvoje, galbūt todėl, kad trūksta drąsos, laiko, galimybių...

Kaip manai, kiek šiuolaikiniam žmogui yra svarbūs egzistenciniai klausimai?

Manau, kad jie tikrai turėtų būti svarbūs. Man jie svarbūs. Mano nuomone, kad tik gilinantis į esminius klausimus, gyvenimas ir kūryba gali būti ir yra prasmingi.

Visai neseniai tau teko kurti scenografiją Artūro Areimos režisuojamam spektakliui „Vyšnių sodas“? Kaip atsidūrei teatro dėžutėje?

Režisieriui reikėjo žmogaus, galinčio padėti kurti scenografiją spektakliui, o aš tiesiog atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Nors anksčiau tokių rimtų projektų neturėjau, bet režisierius manimi pa(si)tikėjo. Vaikščiojau į repeticijas ir bandžiau suprasti spektaklio koncepciją. Kūriau eskizus ir  su režisieriumi tariausi, kurie variantai geriau tiktų. Stengiausi, kad scenografija būtų paprasta, be jokių įmantrybių, bet su nuotaika, harmoningai papildanti ir susiliejanti su spektaklio visuma.

Džiaugiuosi, kad dalyvavau kuriant spektaklį „Vyšnių sodas“. Man spektaklis labai patinka. Jis man tapo artimas. Graži gyvai atliekama spektaklio muzikinė dalis,  gera aktorių vaidyba, ir režisieriaus idėja man aiški, ypač taiklus atmosferiškas apšvietimas. Spektaklyje – daug man patikusių gilių frazių, kurias išgirdęs „susirinkau“ sau, jas vis prisimenu, apmąstau. Manau, šiame spektaklyje apmąstomos mintys ypač tinka šiandieniniam kontekstui.

Tavo kūrinių nuotraukų galima pamatyti internete (bloge, socialiniuose tinkluose). Ar fotografuojant kūrinį nepranyksta jo esmė?

Norint dalyvauti meno parodų konkursuose tenka siųsti kūrinio fotografijas, todėl reikia stengtis kuo geriau nufotografuoti, dokumentuoti tiek tapybos darbus, tiek objektus, tiek parodos ekspozicijas. Aišku, tada dingsta darbo energetika. Žiūrint į nuotrauką ar ekraną sunku suprasti ir įvertinti kūrinio energiją, jo aurą. Ką jau kalbėti apie spalvas, tonus, erdvę. Technologijomis galima koreguoti spalvą ir kitus niuansus, bet tokio paties efekto nebeišgausi. Tapyba, kaip ir teatras ar koncertas, yra toks specifinis dalykas, kurį reikia matyti gyvai, išgyventi, patirti, pajausti – čia ir dabar.

Kokia tavo nuomonė apie socialinėmis idėjomis grįstą meną? Kaip manai, ar menas gali padėti išspręsti tam tikrą realią problemą?

Viltis nemiršta. Bet, ko gero, naivu tikėti, kad menas gali išspręsti konkrečias problemas, nes į parodas, kurios rengiamos meno galerijose, ateina tas pats meno žmonių būrys ir retai kada pasitaiko žmonių iš kitų sričių. Manau, kad toks menas neatlieka savo funkcijos. Norint, kad socialinis menas veiktų, reikėtų jį perkelti į viešąsias erdves. Galbūt tada jis pasiektų savo tikslą. Pavyzdžiui, manau, kad gatvės menas čia puikiai pasitarnautų.

Kokiai publikai turėtų būti įdomūs ir aktualūs tavo darbai? Ar jie skirti visiems žmonėms?

Stengiuosi kurti visiems. Jei parodų metu kam nors kyla klausimų, stengiuosi atsakyti, paaiškinti. Siekiu savo kūryba kalbėti taip, kad menas būtų perskaitomas visiems, o tam padeda kūrinių pavadinimai ir parodos anotacija. Kita vertus, man patinka unitekstualumo idėja: eksponuoti kūrinius be pavadinimų ar aprašų, nes dažnai jie labai apriboja.

Ar jautiesi suprastas kaip menininkas?

Tikrai ne visada, bet manau, kad tai normalu. Kartais net meno žmonės nesupranta, ką savo kūriniais noriu pasakyti. Bet džiaugiuosi visokiomis interpretacijomis, nes bet kuriuo atveju tai yra dialogas su žiūrovu, kurį aš labai vertinu.

Tavo nuomone, kokia meno funkcija?

Funkcijų menas turi labai daug. Manau, kad menas turėtų skatinti žmones mąstyti ne tik apie savo, bet apie visa ko būtį. Aš siūlau žiūrovui mintį, kad menas nėra pramoga. Bent pats taip manau ir giliai tikiu šia idėja. Tai turi būti sielovada, vertybių apmąstymas, vidaus, estetinio supratimo, mąstymo, matymo lauko praturtinimas. Menas turi kelti klausimus, diskusijas, giliai paliesti, paveikti, sukrėsti.

Ar kūrėjas yra laisvas kurti šiuolaikinėje visuomenėje?

Taip. Gal net per daug laisvas. Kai menininkas yra tikras dėl savo kūrybinių idėjų, tada toji laisvė yra naudinga, bet jei abejoja – pernelyg didelė laisvė gali trukdyti. Dabar menininkas gali kurti ką tik nori ir kaip tik nori ir keliauti po visą Žemės rutulį.

Esant suvaržymams, nepatogumams, menininkas kovoja, kad galėtų išreikšti ir parodyti savo idėjas, nuomonę. Tuomet ir menui skiriama daugiau dėmesio. Menas gali būti pasipriešinimo tam tikrai sistemai ginklu. Šiandieniniame pasaulyje laisvės turime kiek tik norime. Deja, šiandienos Lietuvoje kultūra yra ypač pamiršta.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*