Dailė

Lietuvė grafikė ir pedagogė Elena Jakutytė gimė 1911 m. lapkričio  28 d. Bucharos mieste, Uzbekistane.

Elenos šeimai grįžus į Lietuvą, prasideda I pasaulinis karas: menininkė priversta išvažiuoti į Rusiją, o jam pasibaigus vėl grįžta į Lietuvą. Mokytis pradeda Mažeikiuose, paskui –  Kaune. Tarpukariu įstoja į Vytauto Didžiojo universitetą,  studijuoja biologijos mokslus, tačiau, gavusi mašininkės darbą, universiteto nebaigia. II pasaulinio karo pabaigoje E.Jakutytė nusprendžia mokytis grafikos. 1944-1950 metais studijuoja  Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Baigusi dailės mokslus pokario Kaune, gauna paskyrimą įsidarbinti Kauno vidurinėje dailės mokykloje. Per du darbo mokykloje dešimtmečius (1950-1970 m.) E.Jakutytė išugdė ne vieną šiuolaikinių dailininkų kartą. Grafikę puikiai prisimena ne tik jos buvę mokiniai – grafikas Petras Repšys, tapytoja Laima Drazdauskaitė, architektas Vidmandas Miliūnas, grafikė Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, muziejininkas Stasys Urbonas, tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas, bet ir kiti kolegos, kauniečiai menininkai – grafikas Romualdas Čarna, skulptorius Leonas Strioga.

Visi 4 darbai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus.

Nors per ilgą dailininkės gyvenimą buvo surengta vos viena asmeninė paroda (1964 m. Kaune ir Vilniuje), bet daugelis dailės mėgėjų nepraleisdavo progos pasigrožėti jos darbais grupinėse parodose ir ilgam įsidėmėjo šv. Jurgio kompozicijas, lietuvių liaudies dainų motyvus ar įvairiausių nežemiškų būtybių (pvz., „Angelas“, „Aidas“, „Kaukės“) pavidalus. Elena neturėjo dirbtuvės, todėl darbus kurdavo savo gyvenamajame kambarėlyje rankiniu būdu, atspaudą spausdama šaukštu ar voleliu ant stalo, stiklo. Buvo labai kruopšti, naudojo daug technikų, mėgo švelnių atspalvių derinius, todėl jos spalvoti darbai prisodrinti gausybės pastelinių pustonių. Jei imdavosi medžio, lino raižinių – šie būdavo kontrastingi, monochrominiai. Jos darbus galima suprasti permąsčius Vakarų Europos modernistų ir Lietuvos tarpukario tapybą. Pasitelkusi švelnią, ramią spalvą , Elena sukūrė modernaus ir kartu pasakiško vaizdo erdvę, kurioje nėra tuštumos. Ornamento detalės, žmonių, gyvių, augalų formos, pasikartojančios ar išskirtinės, vienišos ar sugrupuotos – visos jos jungiasi šiame kuriamame paviršiuje į ritmišką sutartinę be pabaigos.

Elena buvo intelektuali, kilni moteris, sugebėjusi kantriai dirbti pedagogės darbą, nuolat kurti ir ilgą laiką slaugyti sergančią mamą. Jos didžiausia dvasinė atgaiva ir turiningas laisvalaikis –  brolio siunčiami laiškai, knygos iš Australijos.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Elena labai sunkiai sirgo: vieniša, be artimųjų ir medicinos pagalbos negalėjo išbūti, bet į Australiją pas gimines keliauti nepanoro, todėl apsigyveno senelių namuose. Padovanojusi Lietuvos valstybiniams muziejams visą savo kūrybinį palikimą, dailininkė mirė 1999 m. kovo  9 d. Palaidota Petrašiūnų kapinėse greta mamos.

2011 metais buvę mokiniai A.Žmuidzinavičiaus muziejuje surengė Elenos Jakutytės retrospektyvinę 100-mečio parodą .

 * * *

Teksto ištrauka iš dar nepasirodžiusio grafikės ir pedagogės Elenos Jakutytės (1911-1999) albumo. Pristatymas numatytas 2013 metų rudenį Kaune ir Vilniuje.

Dėl politinės santvarkos pasikeitimų 1944 metais Vladas Jakutis su šeima iš Kauno staigiai pasitraukė į Vakarus: pirma į Vokietiją, po to, 1949 m. – į Australiją. Jakutis tarpukariu dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Vokietijoje II pasaulinio karo metais buvo VLIK‘o reikalų vedėjas, o Australijoje su šeima privalėjo viską susikurti iš naujo. Kaune pasiliko sesuo Elena Jakutytė ir mama Emilija Jakutienė. Elena, ilgai dirbusi mašininke, 1944 metais stoja į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, grafikos specialybę. Brolio laiškų iš Vokietijos laikotarpio nėra išlikę, nežinia, ar jų būta, ar buvo įmanoma tuo metu perduoti žinią sovietiniu paštu. Po 1949 m., persikėlus visai šeimai į Australiją, kai tik buvo įmanoma, brolis pradėjo rašyti seseriai ir mamai (seniausi datuojami laiškai – šešto dešimtmečio). Nuo tų įvykių ir prasidėjo nuolatinis sesers ir brolio susirašinėjimas laiškais. Jų intelektuali epistoliarinė draugystė truko daugiau nei keturiasdešimt metų.

Vlado Jakučio laiškai Elenai, 2 pavyzdžiai. Andriaus Lipšio skenuoti ir A. Lipšio archyvas.

Dailės tyrinėtojams ši šeimos laiškų istorija svarbi ne tik faktologine prasme, tačiau ir platesniu aspektu. Nesunku nuspėti, kad sovietmečio metais laiškuose nebuvo galima užsiminti apie politines peripetijas, t. y. sovietinės Lietuvos izoliaciją ir žodžio laisvės kainą. Todėl laiškuose (ne kartą plėštuose ir tikrintuose) vyraudavo kita, ne mažiau svarbi, ilgam ir glaudžiai suartinusi šeimą tema – pasaulinių meno tendencijų ir Lietuvos dailės apžvalga.

Laiškai, siuntiniai ir knygų paketai keliaudavo į Lietuvą iš Australijos ir atgal pokario metais, sovietmečiu ir šaliai atgavus Nepriklausomybę. Skaitant brolio laiškus, dažnai pasitaikydavo sovietinio ir pasaulinio pašto darbo refleksijų, t.y. pasipasakojimų, pasikartojimų, primygtinių klausimų, ar visi laiškai pasiekė adresatą, ar neprapuolė. Matyt, būta įvairių situacijų, bet iš išlikusių laiškų matyti, kad dažniausiai laiškai pasiklysdavo ir labai pavėluodavo – ankstesnysis laiškas ateidavo vėliau už kitus arba kartu su vėlyviausiais ir pan.[1].

Per pusę XX amžiaus (nuo 1944 iki 1993 metų, t.y. iki brolio mirties) jie buvo susitikę vieną kartą: 1982 metų pavasarį Elena skrido į Melburną aplankyti brolio ir jo šeimos. Po ilgo nesimatymo pirmas ir paskutinis susitikimas Australijoje buvo labai jautrus, emocingas – Elena išvažiavo namo anksčiau, nei buvo numatyta... Sugrįžusi kalbėjo, kad nepatiko kito žemyno klimatas, tačiau, matyt, abudu, sesuo ir brolis, prisiminė jaunystės dienas, kada mėgdavo pasiginčyti. Pagrindinis jų bendravimas – laiškais – išlikdavo visada santūrus. Galbūt audringiau prasiverždavo rūpimi sveikatos klausimai, tačiau ir griežčiausi paliepimai laikytis nurodymų giminaičiams, gyvenantiems kitame žemės pusrutulyje, užrašyti laiške, įgaudavo ne liepiamąją, o švelnią ir rūpestingą gaidą. Brolis dažnai pasiūlydavo vitaminų, vaistų, kalbėdavosi su savo gydytojais apie mamos ir sesers sveikatą, apie joms naudingus medikamentus, netgi kai kurių pavykdavo atsiųsti į Lietuvą.

Pripratimas rūpintis raštu akivaizdus ir po sesers kelionės į Australiją: jai dar skrendant lėktuvu namo, brolis iškart pradėjo siųsti laiškus apie rūpimus dalykus: kaip jai pasisekė kelionė, apie nuotraukas ir linkėjimus. Jie taip buvo įgudę susirašinėti, kad abiejų pasimatymas buvo tarsi iškirptas laikas – viską reikėjo toliau pratęsti laiškais. Abu rašė vienas kitam ir skaitė – tarsi be pabaigos tęsiamus literatūrinius skaitymus (per mėnesį laiškų ateidavo ne vienas), todėl ir buvo taip svarbu iškart, bent kuo greičiau, sužinoti kasdienes detales: tiek apie savijautą, tiek paskutiniojo laiško likimą.

Išliko daug brolio laiškų[2]: tai ilgi tekstai, prirašyti įvairiomis kryptimis, įklijuotos nespalvotos ir spalvotos fotografijos, prisegti piešiniai, grafikos atspaudai, iškarpos iš žurnalų ir laikraščių, įpintos į tekstą karikatūros ir dekoratyvūs ornamentai – ištisi gyvenimai, nupiešti ir surašyti ne probėgšmais, bet gerai prisimenant, kur tęsti toliau... Jie dažnai rašydavo vienas kitam, gal net per dažnai sovietmečio metais – juk niekad nežinai, ar laiškas nueis, ar pasieks adresatą meno knygos ir jų tekstiniai vertimai.

Ir tai nebuvo vien buitinių rūpesčių ar kasdienybės aprašymai, Vladas mėgo išversti Elenai ištisus puslapius iš angliškų meno albumų, knygų: yra išlikę jo mašinėle spausdinti ar ranka rašyti (labiau stengiantis, nei paprastame laiške) tekstai apie Vincentą Van Goghą, Pablo Picasso, Salvadoro Dali, Henri Rousseau, Rembrandtą ir kitus tapytojus. Verstinius tekstus lydėdavo paaiškinimai, paminėjimai, ką tapytojui reiškia – raižiniai, grafikos menas (pvz.: kalbant apie Van Gogho grafikos darbus arba Picasso litografijų parodą Melburne). Turbūt ne kartą Vladas yra rašęs Elenai (pripažindamas jos apsiskaitymą ir dailės išmanymą) panašius žodžius: „Manau, kad Elenutė sutiks, kad jai beveik visa, kas čia buvo parašyta, jau girdėta. Apie tuos dalykus jau ir kitų kalbėta, jei jau ne tais pačiais žodžiais – būna ir tokių dalykų – tai bent tais pačiais vaizdais: negi mintį galima perteikti kitais žodžiais, jei jau ja norima išsakyti tiksliai ar suprantamai.“[3]. Jis nuolatos darbuodavosi su vertimais (kai kurie vertimai ilgai trukdavo, pvz.: „Užtrukau kiek su šiuo Kahnweilerio vertimu, pradėjau vasario mėnesyje, gi baigiu – balandžio, laikas bėga nesulaikomai greitai, teisinuos.“)[4], skyrė tam ypatingą dėmesį, nes diskutuoti apie perskaitytus tekstus mėgo tiek vienas, tiek kitas.

Vlado Jakučio laiškai Elenai, 2 pavyzdžiai. Andriaus Lipšio skenuoti ir A. Lipšio archyvas.

Knygų vertimai, albumų santraukos pasižymėdavo atida sakinio esmei; brolis nevengdavo versti pažodžiui ar net išplėsdamas sakinį, kad tik būtų suprantama. O gauti vertimai nebuvo formaliai peržiūrimi – daug kur išlikę prie tekstų žymės – jau neįskaitomi, pieštuku prirašyti, Elenos paredaguoti žodžiai ar frazės. Vadinasi, abu rimtai ir nemėgėjiškai domėjosi dailės istorija, be to, toks nuotolinis knygų „skaitymas“ juos suartindavo.

Todėl pirmųjų susirašinėjimo dešimtmečių laiškai dažniausiai būdavo apie įvairiausius menus. Net iš tų laikų, kai Elena gyveno su mama, Vladas nenustygdavo papasakoti, ką matęs ir girdėjęs kitų miestų parodose ar koncertuose. Laiško pradžioje pasisveikinęs su abiem brangiomis jam moterimis, iškart pradėdavo tyrinėti pasirinktą meno problemą. Nuklysdavo grynai į specifinius kultūrinius dalykus: ar tai būtų senovės vazų tapyba, raižiniai, ar japonų grafikai naudojamas popierius, ar visa lietuviškosios 1660 metų Biblijos atsiradimo ir vertimo istorija ir Vakarų žiniasklaidos (Londono savaitraščio „The Academy“) atgarsiai apie ją, ar tai būtų seseriai reikalingas grafikos žurnalas... Jis visada įvertindavo bendrą tyrinėjimų atmosferą ir pasakydavo savo nuomonę. Pvz., vienas 1957 metų laiškas gerai iliustruoja jo aistrą menams: lapo viduryje paaiškinęs, kad čia laiško pradžia, Vladas po linkėjimų ir pasilabinimų rašo, kad skaityti toliau galima nuo bet kur. Žiūrint į  rausvą ar žalsvą laiško popieriaus lapą, žavi nebūdinga paprastam laiškui abstrakcija: sakinius keičia piešiniai ir atvirkščiai. Ir pamatyti, kokią sistemą sugalvojo laiško autorius, galima tik į jį įsigilinus, perskaičius porą kartų. Pasirinkta tema išdėstoma veikiau pieštais ir priklijuotais vaizdais, o ne rašomu tekstu. O emocinis tekstas (palyginti su analizuojamomis temomis) kai kuriose vietose dažniau nujaučiamas  pasikartojančiomis frazėmis: jame jaučiamas išsiskyrimo ilgesys, bet kartu ir džiaugsmas dėl tokio meniško bendravimo galimybės.

Elenai kartu su mama, o vėliau ir likusiai vienai jo laiškai užpildydavo ne vieną skaitymo valandą. Ji visada bandydavo atsakyti į kiekvieną atsiųstą laišką, atvirlaiškį ar siuntinį, dėkodavo už naujausias žinias ir prašydavo daugiau. Tačiau kultūrinės naujienos sklido ne tik iš Australijos į Lietuvą. Elena taip pat siuntė broliui Lietuvos literatūros (V.Putino, V.Krėvės raštus), dalykines (žodynai) ir dailės (lietuvių liaudies menas) knygas, dėstydavo paveikslų koncepcijas ir kritiką.

Vis dėlto daugiausia galima kalbėti apie brolio laiškus, jo pasakotojo šmaikštumą ir literato gyslelę. Elenos laiškų nėra išlikę labai daug. Viename paskutiniųjų laiškų[5] Elena, jau serganti, drebančia ranka (todėl rašė daug juodraščių ir, matyt, vienas jų, neišsiųstas, yra išlikęs tarp brolio laiškų) rašo: „Atleisk, Vladeli, brangusis, už tokią rašyseną, norėjau parašyti į naują lapą, bet žinau, kad laiškus degini, tai taip ir palieku.“ Paskui ji tą sakinį išbraukia pieštuku, manydama, kad neverta vėl priminti apie savų laiškų sunaikinimą, bet ši išlikusi „nesvarbi detalė“ mums tampa mįslės įminimu: štai kodėl yra išlikę tik keletas Elenos ankstyvųjų atvirlaiškių ir jau sergančios dailininkės 1992-1996 metais rašytų laiškų juodraščių.

Vlado Jakučio laiškai Elenai, 2 pavyzdžiai. Andriaus Lipšio skenuoti ir A. Lipšio archyvas.

Tačiau apie Elenos rašytas temas ir problemas galima šiek tiek numanyti skaitant brolio laiškus. Jis dažnai savuose laiškuose perpasakodavo sesers mintis, įvertindamas, kokį atgarsį jos komentarai ir mintys palikdavo šeimoje, pvz.: „Aš – o ir mes visi – labai džiaugiamės, kad Elenutė iš nusiųstųjų knygelių mokosi (mokytis niekada ne vėlu!) bei jąsias kritiškai vertina. Man labai ir labai patiko Elenutės aiškinimai, dėl ko Picasso „Zuavas“[6] geras ir kompoziciniu, ir spalviniu požiūriu. Taip kad nusipirksiu tą atviruką ir, pirštu vedžiodamas Elenutės laišką, žiūrinėsiu tą darbą ir – mokysiuos. Tiesiog nustebau, kad Elenutė išmano, ne tik nujaučia, apie paveikslo gerumą, bet ir žino – tai svarbiausia. Ir įdomiausia. Taigi: visi tie dalykai, kaip knygos, reprodukcijos, pilnai atlieka savo tikslą ir pateisina – šį kartą net akina – manąjį įžūlų įvairių iškarpų ir pan. brukimą, ligi šiol mandagiai ir maloniai priimamą, ir tik paskutiniame laiške mano įžvelgta, jog visa tai daroma ir su išmone bei kritiškumu. Labai džiaugiamės, tikrai – net man juokas ima, kai Elenutė linksminasi iš manųjų kokių postringavimų apie dailės dalykus.“[7]

Brolis domėjosi visais sesers kūrybiniais laimėjimais, klausdavo apie rengiamas parodas, atsiųsdavo jai laiškus su perspausdintais dailininkės darbais (pvz.: medžio raižinį  „Šv. Jurgis“ nuo parodos lankstuko atspaudė ant savo laiško). Brolis pagirdavo ir dėl naujų medžiagų išbandymo ar susidomėjimo jomis, visada siūlydavo atsiųsti japoniško popieriaus, kiniško tušo ar pan. – galima nujausti, kaip jis didžiavosi Elenos grafikos įvaldymu ir jos pripažinimu. Vladas kartkartėmis pats išbandydavo naujas medžiagas (popierių ar pieštukus, dažus) atspauduose, bet aliejinių dažų vengė, daugiausia laiko praleido kurdamas piešinius (portretus ir peizažus ar religines kompozicijas) ir grafikos atspaudus. Dirbdavo savo kambaryje, grafikos darbams turėjo rankinį volą ir ant lango stiklo spausdavo savo kompozicijas[8]. Čia pat ant tų pavyzdžių jis rašydavo seseriai laiškus prašydamas įvertinimo.

Peržiūrėjus gausybę laiškų ir pajutus glaudų, iki gyvenimo pabaigos neišblėsusį kūrybinį bendravimą, norėtųsi iškelti hipotezę, kad sesers ir brolio susirašinėjimas nepaliko daug erdvės kitiems bičiuliams dailininkams. Visgi Elenai šis susirašinėjimas užpildė visą laisvalaikį, buvo didžiausia dvasinė atgaiva. Tai nebuvo vien tik inertiškas pusę amžiaus trunkantis pripratimas – laukti brolio naujienų iš Australijos, vėliau (po brolio mirties) iš dukterėčios Rasos žinių, susijusių su šeima.

Laiškas Elenai buvo daugiau nei formalumas. Nors neteko matyti jos ankstyvųjų laiškų, bet vaizdo ir teksto sąsajos, sutinkamos brolio laiškuose, matyt, atsispindėjo ir jos tekstuose: tarp išlikusių Elenos dokumentų galima rasti jos pačios iškarpytų iš laikraščių nuotraukų, antraščių ar paskirų žodžių, frazių, taip pat ant mažyčių pageltusio popieriaus juostelių smulkiu raštu pasižymėtų (dažniausiai pieštuku) žodžių. Galbūt jie būtų panaudoti laiškuose, o gal Elena negalėjo atsainiai skaityti jokio teksto – nepabraukusi, nepasižymėjusi, neišskyrusi ar neiškirpusi jai svarbių dalykų. Pasižymėjusi kruopštumu, darbštumu, pomėgiu tobulinti tekstą, dailininkė tą patį darė ir grafikos lakšte.

[1] „Pažiūrėjau, kiek gi ženklų užklijuota ant gautų atviručių – o gi ant 2/IV – už 70 kapeikų (tiek daug!), o ant 14/IV – 16 kapeikų. Abu atėjo drauge, atseit, brangiau apmokėtas ir ilgiau vaikštinėjo – branginosi, nors abu ir turėjo „avia“. Iš Vlado laiško Elenai: 1961 gegužė mėn. 1 d., pirmadienis. Iš Vidmando Miliūno archyvo.

[2] Dalis laiškų saugoma Elenos mokinio, architekto V. Miliūno. Kita dalis – Vlado Jakučio vaikaičių (Jono ir Andriaus Lipšio) namuose Australijoje.

[3] Iš Vlado laiško Elenai ir mamai, pasirašyto: 1959.4.30 d. Andriaus Lipšio archyvas.

[4] Ten pat. Vertimas buvo padarytas iš Pablo Picasso katalogo (1956 m.) įvadinio straipsnio. Straipsnio autorius, garsus meno istorikas ir  kolekcionierius Danielius Henry Kahnweileris.

[5] Iš Elenos laiško Vladui, pasirašyto: 1992 metų balandžio mėn. 3 d.

[6] Kalbama apie Pablo Picasso tapybos darbą „Zuavas. Rūkantysis“, 1953 m.

[7]  Iš Vlado laiško Elenai, pasirašyto: 1958 m. vasario 2 d. pirmad. V. Miliūno archyvas.

[8] Iš pokalbio su A. Lipšiu. 2012 m. rugsėjo 29 d., Kaunas.