Scena

Pirmąją diskusijos dalį skaitykite ČIA 

Teatrologė Rasa Vasinauskaitė 

Pirmiausia gal galėtumėte apibrėžti, kas šiandien apskritai yra teatro kritikas ir kuo jis, tarkim, skiriasi nuo teatrologo?

Kritikas – tai pavienių spektaklių ir viso teatrinio proceso fiksuotojas. Jis yra nuolatinis žiūrovas ir nuolatinis rašytojas, jaučiantis poreikį išsakyti savo nuomonę, nes jis ne tik turi tokią teisę, bet ir moka tai daryti, jaučia atsakomybę už savo žodžius. Tarkime, Egmontas Jansonas savęs net nevadino teatrologu. Ne vien mokslai lemia, kuriai profesijai atstovauji. Su Vita Mozūraite dėstėme analitinę žurnalistiką Vilniaus universiteto studentams, kurie turėjo užduotį parašyti spektaklio recenziją. Ir jų tekstai, mano manymu, buvo net įdomesni už tikrų teatro kritikų.

Teatro kritikas žino teatro kontekstą, analizuoja spektaklius, tačiau kartu fiksuoja ir savo empirinę patirtį. Na, o teatrologija aprėpia gerokai platesnį veiklos ir minties lauką. Šiandien teatrologija ne tik teatro kritika, teorija ir istorija, bet ir teatro filosofija, literatūra, gerokai gilesnis teatro pažinimas ir mokėjimas orientuotis bei vertinti labai įvairų teatro pasaulį. Teatras nebėra toks, koks buvo anksčiau. Jame daugiau judesio, vaizdo, medijų, dailės ar performanso meno. Ir teatrologas su savo teorinėmis ir istorinėmis žiniomis, filosofiniu ir kultūriniu bagažu šiandienos teatro procesus priverstas vertinti kitaip nei kritikas, kuris fiksuoja ir analizuoja vieną ar kitą spektaklį ir pateikia savo nuomonę. Kaip teatras nebėra vien teatras, taip ir teatrologas ar kritikas nebėra vien tik teatrologas ar kritikas. Kritikas nebegali analizuoti spektaklio „tiesmukai“. Šiandien tai nebeaktualu. Nors kūrėjai labai nori to tiesaus kontakto, kuris, jų manymu, turi būti grįstas profesionalia spektaklio analize. Analizė reikalinga, tačiau kartu su teatru keičiasi ir jos būdai.

Kokie šiandien galėtų būti teatro kritiko uždaviniai?

Kritiko užduotis yra keistis kartu su savo laiku ir savo laiko teatru, sakyti jam, kad jis atsilieka, paskatinti, kai juda į priekį. Kritika mutavo, ji tapo reklamos, viešųjų ryšių arba tokios „teatro literatūros“ dalimi, kai spektaklis tėra akstinas reflektuoti savo požiūrį į pasaulį. Tačiau kritikas šiandien, kaip niekada stipriai jausdamas savo nereikalingumą, neturėtų pasiduoti apatijai ar cinizmui ir pradėti iš savo požiūrio taško niekinti spektaklį, kuris esą jį iškankino. Tokie momentai kritikai neprideda nei prestižo, nei suteikia pasitikėjimo.

Kritiko uždavinys – kad ir kaip nykiai tai skambėtų – yra analizuoti. Tačiau ne siaurai, o pasitelkiant visą žinių bagažą, juk menas taip pat gimsta iš analizės. Lygiai kaip kūrėjas, statydamas spektaklį, galvoja apie tai, ką nori pasakyti, kam, kaip ir kodėl, – į tuos pačius klausimus savo recenzija turėtų atsakyti ir kritikas. Tai nėra lengva ir paprasta. Juk nėra taip, kad kritikas ateina į spektaklį, jį pažiūri ar pramiega ir parašo. Ne, jis irgi ieško savo mintims tinkamos formos, analizuoja save, mėgindamas suvokti, kodėl vienas ar kitas dalykas jam sukėlė tam tikrų emocijų ir reakcijų. Drauge kritikas savo tekstu gali kalbėtis su kūrėjais, diskutuoti apie spektaklio trūkumus, pateikti klausimus, keliančius jam sumaištį – visa tai patenka į kritikos lauką, jo uždavinių ratą.

Gadameris yra rašęs, kad tas, kuris interpretuoja, turi ne baksnoti pirštu į simbolius ir metaforas, ne juos aiškinti, o rodyti kelią recenzijos skaitytojui arba žiūrovui, kaip tie simboliai gali būti suvokti. O kad būdų suprasti  yra daug, rodo ir skirtingos recenzijos. Pati, skaitydama kolegų tekstus, pamatau tai, ko spektaklyje net nepastebėjau. Kuo daugiau tokių „pokalbių“ su spektakliu, tuo  geriau tiek jam, tiek kritikui, nekalbant apie žiūrovus.

Suprantu, kad praėjo kruopštesnio įsigilinimo į spektaklius laikas, nes iš dalies pasikeitė ir patys spektakliai. Bet visada maniau, kad nevalia į vieną ar du puslapius sutalpinti to, prie ko menininkai dirbo kad ir du mėnesius. Tai nekorektiška, neprofesionalu. Jei spektaklis kelia klausimus, jei tai ne vien komercinis vaidinimas, jis turi sulaukti adekvataus įvertinimo, lygiaverčio santykio. Bet kuris meno kūrinys, juolab – teatro, negimsta šiaip sau.

Nesutinku su nuomone, kad kritikas negali prieš rašydamas recenziją skaityti kitų tekstų. Juk ne akmens amžiaus laikai – tu privalai būti kontekste. Turi žinoti, ką parašė vienas, į ką atkreipė dėmesį kitas – gal jau seniai viskas pasakyta, ir tau reikia ieškoti dialogo ne tik su spektakliu, bet ir su kolegomis. Tada diskusija vyksta keliais planais. Kai atsiranda kritikų diskusijos, tai suteikia dinamikos ir judina kritinę mintį.

Šiandien kritikai retokai tarpusavyje viešai diskutuoja ar kyla poleminių momentų; ir tekstų apie spektaklius būna du trys, atskiri pavieniai spektakliai patraukia daugiau dėmesio, aršesnį norą pasisakyti. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra? Kas trukdo atsirasti polemikai?

Taip, tekstų yra labai mažai. Net ir apie gerus spektaklius. Išties, jaučiasi kritiko profesijos nuosmukis. Kas trukdo dalyvauti viešoje erdvėje? Tingumas, atsibodimas, galvojimas apie save pernelyg gerai. O gal manoma, kad jei kažkas jau parašė, tai daugiau nebereikia, nes viskas pasakyta? Kita vertus, juk kritikų per mažai. Šiuo metu vyksta procesas, panašus į kartų kaitą. Taip buvo visuomet, bet dabar skirtumas yra tas, kad nueinantieji... per greitai nueina. Vyresnieji rašo vis mažiau, o jaunesniesiems dar trūksta įdirbio, drąsos; vyksta kažkoks staigesnis lūžis nei anksčiau, kai, tarkim, rašė trys kartos. O su šiuo lūžiu atsiranda ir tuštumos pojūtis. Anksčiau tarp kritikų vykdavo „neakivaizdi“ diskusija, kiekvienas norėjo pasisakyti, tai kūrė refleksijos lauką. Ir nebuvo taip, kad anuomet „menas buvo vertinamas labiau, o kritiko profesija kažką reiškė“ – nieko panašaus. Kultūrinė spauda ir prieš dvidešimtmetį gyveno sunkiai, kritiko profesija nebuvo „saldi“, tačiau tuomet teatrinės minties diskursas egzistavo iš idealistinių motyvų.

Šiandien kritikui reikia ieškoti būdų, priemonių „ištraukti“ teatrą į viešąją erdvę, į tą kitą diskusijų lauką. Dabartinėje žiniasklaidoje plačiai keroja tik politikos ir pramoginės temos, o kultūrinei erdvei skirta labai mažai vietos. Ir kritiko uždavinys, mano manymu, tą vietą atsikovoti. Vadinasi, ir recenzija, tekstai apie spektaklius ar teatrą turi keistis. Nesakau, kad jie turi tapti paviršutiniškesni ar visiems suprantami. Anaiptol. Kodėl jie negali būti tokie pat svarbūs, įdomūs, įvairiabriauniai kaip finansų ar politikos analitikų tekstai? Juk kritikai yra teatro, plačiau – kultūros, analitikai. O kad atsirastų polemika, reikalinga ne tik platesnė kritikos sklaidos erdvė, bet ir teatrinė įvairovė. Mūsų teatras pernelyg saugus, konservatyvus, kad žadintų priešingas nuomones ir keltų diskusijas.

Kaip vertinate recenzijos, kaip meno kūrinio, reiškinį? Apskritai, kaip galėtumėte įvertinti šiandieninių recenzijų formatą, koks yra vyraujantis žanras?

Recenzija yra labai siauras žanras. Ją išplečia konkretus autorius. Blogai, kai recenzija tampa tarsi atsiskaitymu, išmoktos pamokos atkartojimu. Ir kaip smagu skaityti recenziją, kuri nesilaiko „žanro“ apibrėžimų. Nors, tiesą sakant, dabar recenzija atrodo išsekusi, pavargusi ir nekūrybinga.

Suprantu, kad nuo Bartheso „Teksto malonumo“ laikų recenzija išsilaisvino, ėmė prilygti ar net gožti meno kūrinį. Vis dėlto, kai sėdi rašyti apie spektaklį, pirmas dalykas – nereikia pamiršti spektaklio. Jis yra tas akstinas, apie ką rašai, o ne tu. Pas mus nėra praktikos rašyti recenziją tuoj po spektaklio, norint jį įvertinti, tad kritikas turi laiko paieškoti ir įdomesnės formos, ir atlikti gilesnę analizę.

Daugelis teatro teoretikų ir praktikų teigia, jog kritika netenka galios... Kaip Jūs manote?

Kritika netenka galios nebent ta prasme, kad, tarkim, pažiūrėjus blogą spektaklį ir parašius recenziją – nuo to spektaklis netaps geresnis. Arba lygiai taip pat, jei parašysiu, kad „geras spektaklis“, – publika juk dėl to nepradės „plaukti“ į teatrą. Kritiko galia – užfiksuoti ir įvardyti spektaklį, kūrėją, reiškinius, kurie vyksta teatre, nes niekas kitas be jo to nepadarys. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, ar recenzija bus teigiama ar neigiama.

Ar reikalingas praktikų ir teoretikų dialogas, ar jis egzistuoja? Kaip tuos ryšius, dialogą reikėtų kurti?

Dialogo reikia – ne tik su kūrėjais, spektakliu, bet ir su kolegomis. Gal jis nėra toks, kokio norėtųsi, ne toks bičiuliškas, tačiau tas dialogas vyksta. Juk rašymas – tai jau dialogas, ėjimas į spektaklį – jau dialogas. Aš gal mąstau idealistiškai, tačiau manau, kad kontakto atsiradimas tarp spektaklio ir kritiko yra tikrai svarbus: juk žiūrovas į spektaklį atėjo, pamatė, paplojo, išėjo ir galbūt pamiršo. O kritikas yra tas vienintelis, kuris dar ir kankinosi apie spektaklį galvodamas. Ir – parašė kažką ar ne – jo galvoje jis išliko ir bus prisimintas kad ir po dešimtmečio. O jei net kritiko galvoje nėra to spektaklio, tai dar po kelerių metų jis taps tik statistine eilute teatro repertuare, menininko biografijoje. Kritikas įrašo spektaklį į kontekstą, suteikia jam meninę vertę, ir šiuo atveju kritikas turi būti ne tik kritiškas, bet ir atsakingas.

Kokie galėtų būti kritikos kokybę lemiantys veiksniai?

Adekvatumas spektakliui. Neįmanoma iš spektaklio reikalauti to, ko jame negali būti ir ką kritikas norėtų matyti. Tegul jis tada pats ir kuria. Taip pat pagarba ir dėmesys rezultatui, juk kalbama ne apie žmogų, bet apie jo darbą ir jo kūrinį. Nesistengti atrodyti protingesniam ir nepamiršti, kad kiekvienas dirba savo darbą pagal talentą ir galimybes.

Režisierius Agnius Jankevičius 

Ar skaitote teatro kritikų straipsnius? Tik apie savo spektaklius ar domitės ir tuo, kas rašoma apie kolegų darbus?

Šiaip tai paskaitau... pavadinimą ir pirmą pastraipą. O paskui nusprendžiu, ar skaityti toliau.

Ir kas turi būti ten, kad paskatintų skaityti toliau? Ko tekstuose galbūt pasigendate, kokias šiandien matote recenzijose ryškėjančias rašymo tendencijas?

Tekstas turi sudominti. Jei iš karto jaučiu, kad bus pezalai arba dejonės, neskaitau. Nematau prasmės – vėl bus eilinis deja vu. Tiesą sakant, man kritika atrodo absoliučiai vienoda. Visur tas pats dejavimas: kad čia blogai, o kitur gerai; kad reikia kažką daryti, bet niekas nedaro. Ir nedarys. Ir aš tai visiškai suprantu. Įpročio jėga yra didelė, ir keisti savo susikurtą komfortą – tai iššūkis, kuriam nėra realaus noro. 

Senesnė kritika skiriasi nuo to, kas dabar yra rašoma. Atsimenu, kai buvau studentas, atsivertęs „Literatūrą ir meną“, „7 meno dienas“ ar „Kultūros barus“ ir pamatęs ten tekstą apie teatrą, aš žinodavau, kad tikrai rasiu spektaklio kritiką. Per tai bus išsiplėtota iki įvairių intertekstų ir panašiai. O dabar yra priešingai – rodos, visiems norisi filosofuoti turint omenyje spektaklį. Tai galėtų būti pavadinta ir tam tikru narcicizmu. Žiūrint tiek į teatro kritiko, tiek artisto ar režisieriaus profesijas kaip į duodančias, o ne eksponuojančias save, tai teatro kritikoje vyrauja priešinga tendencija. Šiandien tai – savęs eksponavimas, deklaravimas to, ką matau, tačiau ne pažinimas. Šio proceso man labai stinga. Šiandien yra šūkavimas, rėkavimas, dejavimas – žodžiu, turgus.

Aš žinau vieną dalyką – man reikia dirbti. Tiems patiems kritikams irgi reikia dirbt. O bet koks susidaręs negatyvus laukas, – o jis yra: pilnas skepsio, pesimizmo, – ardo teatro bendruomenę, ją demoralizuoja. Žmonės tiesiog nenori vieni su kitais būti. Tuomet jie sutrinka. Aš tikrai galiu tai paliudyti, kaip keliaujantis po skirtingus teatrus. Ypač Vilniuje, kur yra susikaupusi didžioji rašančiųjų ir pačių teatrų dalis. Pastaruosius dvejus metus teatrinė bendruomenė skęsta labai akivaizdžiame sąstingyje, abejingume, nihilizme ir sutrikime.

Švelniai utriruojant: jei kritiko recenziją laikytume demoralizavimo įrankiu – kas labiau veikia: recenzijos forma ar turinys?

Į recenzijos toną reaguojama emociškai. Kas nesugeba to valdyti, perims tik toną, o tai labai asmeniška. Man recenzijos tonas gali būti bet koks, man į tai nusišvilpt. Ar iki satyros pakils, ar iki grotesko, man absoliučiai vienodai. Nesakau, kad manęs tai neveiks. Tačiau suvokiu šį momentą, atstumiu emocinį pradą ir pradedu ieškoti konstruktyvios informacijos. Nes jei ji yra perdėm abstrahuota, gali ją pritaikyti ir jonui, ir petrui, ir pelei, ir triušiui, ji yra nereikalinga.

Tačiau aš nenoriu pasakyti, kad kritika yra tas Damoklo kardas, pakibęs virš teatro ir viską sugadinęs. Tai veikiau yra bendrų tendencijų dalis. Tarkim, apskritai – teatro, kaip institucijos, nepaslankumas. Kalbu apie valstybinius teatrus – dėl to, kokie jie yra, negalima kaltinti vien sistemos. Sistema iš esmės yra ***. Į ją pačią gali ateiti žmogus-asmenybė, suburti komandą. Net tokioje sistemoje tuomet teatras gali pakankamai gyvybingai gyvuoti. Tačiau problema yra net ir ta, kad, tarkim, vykstant konkursui valstybinio teatro vadovo pareigoms eiti, niekas nenori jame dalyvauti. Kodėl? Nes nepatrauklu eiti dirbti į tokią instituciją, kai tu ateini vienas ir turi kovoti su vėjo malūnais, kad suformuotum savo komandą. Nes tai automatiškai reiškia, kad kažką atleisi ir pakviesi į jo vietą. Ir tokiu atveju susidursi su begaliniu spaudimu. Kitas opus valstybinių teatrų momentas -  trupė, kuri „laikosi“ penkių šešių aktorių dėka. O jos performavimas, išformavimas ar kitoks koregavimas, kaip liudija pastarieji Nepriklausomos Lietuvos metai, yra skausmingiausias reikalas. Be Vaitkaus revoliucijos tuometiniame Akademiniame dramos teatre, radikalesnių veiksmų dar niekas nesiėmė. O ir minima situacija, manau, daug ką atgrasė net nuo galimybės apie tai mąstyti. Ir tai yra didelė bėda, nes, sakykim, aš, kaip režisierius, eidamas dirbti į valstybinį teatrą, žinau, kad negalėsiu susirinkti sau idealios komandos. Turiu omenyje potencialų kūrybinį kolektyvą, su kuriuo būtų galima kurti, o ne statyti. Ir čia prasideda neišvengiami kompromisai, nes tu esi bejėgis: kas moka, tas užsako muziką. Ir tikrai atsakingai galiu pasakyti, kad būtent dėl šito momento kenčia spektaklių kokybė.

Aš jau nekalbu apie nevalstybinius teatrus, kurie tikrai negali sau leisti tokios prabangos kaip, tarkime, lenkų „Teatr Nowy“.

Grįžtant prie teatro kritikos – ar galėtumėte įvardyti kokius nors jai priskirtinus uždavinius, misiją?

Nežinau, tiesą sakant, apie tai negalvojau. Matai, man su teatro kritiku dirbti nereikia. Man reikia dirbti su dailininku, aktoriumi – apie jų misijas aš galvoju. Aš galvoju apie tai, su kuo susiduriu. Nemėgstu galvoti apie tai, kas būtų, jei būtų, ar kaip reaguočiau, jei Somalio vaikas manęs išmaldos paprašytų.

Aš, beje, pasigendu ir vieno paprasto dalyko: kad bent vienas teatro kritikas konkrečiu atveju apie konkretų darbą pasakytų – kas yra negerai. Net ir ne vien Lietuvos kontekste. Pavyzdžiui, kad kas nors parašytų dešimt punktų, kuo statistinis lietuvių aktorius skiriasi nuo lenkų ar latvių. Kokie vienų ar kitų pranašumai, kokie trūkumai, kokia ten, tarkim, mokykla, kas suteikia jų vaidmenims gyvybės... Tai reikalinga dėl paprasto dalyko: kritikai, kurie daugiau pavažinėja po užsienį, daugiau pamato spektaklių, galėtų pasidalyti savo žiniomis. Ir aš neprovokuoju, man tikrai įdomu. Jei žmonės tikrai pajunta katarsį Warlikowskio spektaklyje – man būtų įdomu, jei būtų įvardyta, kas konkrečiai tai sukelia. Gal per tai aš sužinočiau ar bent gaučiau kokią nuorodą į informaciją, kur šiandien apskritai juda teatras, skirtingų šalių mokyklų praktika. Aš galvoju paprastai: jei tu turi žinių, informacijos, tai tiesiai šviesiai ja reikia dalytis su kitais. Ir čia būtų pirmas galimo konstruktyvaus dialogo žingsnis. 

Tai kritiko, kaip savo „bendradarbio“, nematote? Kiek jis reikalingas kaip sudedamoji teatro mechanizmo dalis?

Reikalingi yra tie žmonės ir reiškiniai, kurie įkvepia. Kritikai taip pat reikalingi tie, kurie įkvepia. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Andrius Jevsejevas parašė recenziją „Nuovargio ženklai arba The best of Agnius Jankevičius“ apie mano spektaklį „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“. Vienareikšmiškai negali pasakyti, kad tai buvo teigiama ar neigiama recenzija, bet ji buvo kritiška. Jo pastebėjimai – tiek pozityvūs, tiek negatyvūs – kalbėjo apie tai, kad spektaklis atrodo kaip mano naudojamų priemonių rinkinys ir kitų darbų apibendrinimas, o visame tame jaučiasi nuovargis, nes nėra nieko naujo. Tačiau mane, pavyzdžiui, perskaičius recenziją – tai įkvėpė. Pajutau, kad kitas žmogus iš manęs nori, jog įžengčiau į „mišką“, kad pasiklysčiau, kad paieškočiau. Nežinau, ar jis tą ir turėjo omenyje, bet aš perskaičiau taip. Manau, kad kritiko pastebėjimai ir turėtų būti daugiau tokio pobūdžio. Žinoma, tai yra labai subjektyvu – daug kas priklauso ir nuo recenziją priimančiojo.

O jei konkrečiai, iš kritikos norisi tikslingumo, nes dabar tas kalbėjimas... Aš suprantu, kad viskas apie teatrą, bet, kai skaitai recenziją, kad ir apie savo darbą, rodos, o kuo aš čia dėtas? Kalbama apie teatrą, ne apie žmones. Taip yra todėl, kad apie pastaruosius kalbant atsiranda konkretumas – arba nori jam padėt, arba jį suvaryt. Kalbėjimas „bendrai apie teatrą“  tampa abstrahuotu filosofavimu. Kaip Jacksono Pollocko piešiniai, skaityk ir įsivaizduok, ką nori, tik turėk omenyje, kad viskas blogai.

Aš suprantu, kad visų profesijų žmonėms reikia iškrovų, bet šitas negatyvus impulsas yra jau taip užsitęsęs, kad tampa nebekonstruktyvus. Pavyzdys vėl su tuo Jevsejevu: kam jis spausdino tą savo kryžiuočio dienoraštį? Aš suprantu, kad tai dienoraščio forma, jokių pretenzijų į analizę, tačiau viskas atrodo taip „for fun“. Ir jei tai toks savitikslis dalykas, kam tada publikuoti? Ir čia vėl prasideda mūsų europietiškas subjektyvizmas – kaip nori, taip priimk. Tačiau tuomet iškyla sąžinės ir atsakomybės klausimas. 

Tai tokį kritiko poelgį, kaip įvardytas pavyzdys, laikote nesąžiningu ir neatsakingu?

Tiesiog manau, kad to nelabai reikėjo. Skaityti gal ir buvo smagu – tokia easy skazka. Bet man jo paties būtų įdomu paklausti, kam jis tai publikavo, kam paleido į viešumą, nes aš nesupratau tikslo. Na, kokia to teksto žinutė? „Aš buvau daugelyje spektaklių, labai trumpai kažką apie juos pasakau.“?  O ką man su tuo veikti kaip skaitytojui? Vertinti galima dvejopai: arba, oi kaip Jevsejevas lietuviško teatro nemyli, arba kaip teatrinę literatūrą. Tačiau pastaruoju atveju man tai rodosi per menka. Gal ir „for fun“, bet per menka.

Prakalbote apie dialogą su kritikais – ar matote jį tokį tarp praktikų ir teoretikų?

Dabar ne, neegzistuoja. Bet vėl... kaip aš dialogą matau? Ateinu ir klausiu. Arba tu manęs klausi. O visi kiti dialogai, prisidengiant, suprask, „Didysis teatrų konfrontacijos vakaras 2013“, kai savaitę pasėdim prie ežero ir pasišnekam, – čia didesnio debilizmo ir būti negali. Jei tu gatvėje susitikęs negali pasisveikinti ir paklausti kažko, tai prie ežero tuo labiau negalėsi. Į viską paprastai žiūrėti reikia.

Kritikų – per daug ar per mažai?

Tikrai apie tai niekada negalvojau. Gal duodančių naudą būtent dialogo prasme – tų per mažai.

Ar jaučiate recenzijų apie savo, arba savo kolegų spektaklius, stygių?

Kiekio prasme? Pagal kiekį aš nelabai matuoju. Matuoju pagal tai, ką parašo. Jei aš, tarkim, du mėnesius kažkokiame teatre daužau galvą į sieną, – neatsižvelgiant į tai, kaip man sekas ar nesiseka, – pirminis mano tikslas vis tiek yra užmegzti dialogą su aktoriumi, kad paskui kažkaip atsirastų dialogas su žiūrovais. O recenziją aš laikau dialogo tąsa. Kritikas mezga dialogą ir su režisieriumi, ir aktoriumi, ir publika. Jei šitas ratas sugriūna, nebėra to dialogo. Vienas šaukia ant „bačkos“, - čia kaip su tais moterų apdovanojimais – kad nėra vaidmenų, nuo kitos „bačkos“ šaukiama „kaip jūs galit“...  Ir tai baigiasi pačiu blogiausiu scenarijumi, koks tik galėjo būti. Dabar reikia spręsti, ar šita kryžių komisija pasielgė etiškai ir t.t.

O tai, kad buvo kreiptasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, – dar viena bėda. Visi šitie, kurie neturi ką veikt ir užsiima tik peticijomis ir lygiomis žmonių, utėlių ir blusų teisėmis, paprasčiausiai užsiima savireklama, o priedo – primena man, paprastam žmogui, apie tai, kad aš pats nieko negaliu spręst. Už mane turi nuspręsti kažkokia tarnyba. Tai yra bevališkumo ugdymas. Šitos tarnybos yra pats blogiausias dalykas, nes nuo žmogaus, kaip asmens, individo, yra „nuimama“ atsakomybė: už jį Strasbūras nuspręs, už jį lygių galimybių kontrolieriai nuspręs... Padavus tokį skundą ir taip net realizuojant save, o žurnalistams „ištriūbinus“ šitą reikalą, žmogus, net ir kokiam kaime, gauna tokią žinutę: tu pats spręsti negali, eik skųstis, už tave nuspręs. Garantuoju, kad taip po dvidešimties trisdešimties metų nebus savarankiškų, charizmatiškų žmonių, lyderių. Tai yra tiesioginis kelias protų skystėjimo link. Be to, tai akivaizdus cenzūros momentas. Kad ir imant pavyzdžiu istoriją su a.a. Valdo Gedgaudo recenzija – juk kraupus reikalas. Tokiu atveju nėra jokios demokratijos – visa tai yra blefas. Nuolatinė kontrolė, o dar neakivaizdi, prisidengiant humanizmu, neva liberaliomis vertybėmis. Tačiau iš tikro tai dar baisiau nei tarybinių laikų kontrolė, skatinusi veržtis į laisvę, kūrybą, ieškoti sau oazės, kur galėtum dalytis su kitu žmogumi, bendraminčiu... O šiandien visa tai veda į visišką abejingumą.

Kaip vertinate recenzijos, kaip meno kūrinio, reiškinį? Kaip apskritai vertinate šiandieninių recenzijų formatą?

Teigiamai vertinu. Aš meno kūrinius visada vertinu teigiamai. Vėlgi, jei išsilaiko ta „rato seka“, tai ir esė, ir kitokią formą tikrai vertinu teigiamai. Pavyzdžiui, paskutinės jau minėto Gedgaudo recenzijos – ar apie „Katedrą“, ar „Tiksinčią bombą“ – man buvo įdomu. Skaičiau su dideliu malonumu, azartu ir džiaugsmu. Nes tai buvo ir kūrybiška, ir paliko gilų įspūdį.

Kaip Jums atrodo: šiandien kritika „išgyvena aukso amžių“ ar priešingai -- netenka savo galios?

Kritikos galia yra tokia... labai abejotina. Žanro klasika: niekam ne paslaptis, kad kritikos tekstus skaito tik labai siaura žmonių grupė. Praktiškai patys, kurie stato, ir penki, pamišę dėl teatro. Todėl, tarkime, publikos skoniui, išprusimui kritika tikrai neturi lemiamos reikšmės, ir dėl to yra liūdna. Galbūt jei kritikai save kitaip organizuotų, nebūtų taip.

Apskritai, kritikai trūksta satisfakcijos. Kad kritikai matytų tą, kuriam rašo, ir žinotų, kad jo tekstus skaito. Aš, pavyzdžiui, kaip režisierius, juk matau žmones salėje, matau, kaip jie reaguoja – aš tą satisfakciją patiriu. O kokią ją – ir ar – patiria kritikas, aš galiu tik įsivaizduoti. Nes tie visi komentarai po straipsniais tikrai nesuteikia satisfakcijos. Ar bent tokios, kuri skatintų būti konstruktyvesniam, kūrybiškesniam ir motyvuotų neužsidaryti savyje. Aš suprantu, kad kritika – tai labai donkichotiškas darbas. Tačiau reikėtų kritikams kažkaip lįsti į viešumą, parodyti save, kad žmonės pamatytų, pajustų ir suprastų, kad tai – plačiąja prasme – taip pat teatro dalis. Tai ne mitiniai po šluota sėdintys piktieji šešėliai, tai – pirmiausia žmonės, kurie turi profesiją, geba reflektuoti, susieti realybę su amatu ir dar pateikti tokia forma, kuri būtų įdomi bent jau daliai žmonių. Daugiau nei penkiolikai. Bet tai yra sunki užduotis. Tačiau ją išpildžius, manau, daug kas apsitvarkytų: nereikėtų galvoti, tarkim, kaip megzti dialogą tarp kūrėjų ir teoretikų – viskas vyktų savaime, nes tam atsirastų motyvas.