TAUTIŠKA GIESMĖ 0

Edmundas Saladžius
www.kamane.lt, 2012-12-11

Baigiasi metai. Ant Suvalkijos lygumų krinta pirmos melancholiškos snaigės ir ankstyvos sutemos tirpdo tolimus horizontus. Baigiasi paskelbtieji Muziejų metai ir artėja šventos Kalėdos. Taip buvo laukta šventų Kalėdų 1919 m., 1939 m., 1948 m. Kas laukia mūsų kultūros paveldo ir palikimo šiais – 2013-aisiais, ką atneš viltingo gražiausia metų šventė?

Lietuvoje viskas nutinka netikėtai. Mano draugas, energingas ir valdingas kunigas V.V., įsodino mane į savo automobilį ir karštą vasaros dieną išvykome aplankyti dviejų iškilių Lietuvos vyrų – suvalkiečių daktaro V. Kudirkos ir skulptoriaus P. Rimšos gimtinių. Nežymiu ir neaiškiu keliuku priartėjome prie geležine kartimi užtvertos įvažos į Paežerių kaime (Vilkaviškio savivaldybėje) stovinčią daktaro Vinco Kudirkos sodybą. Šiaip taip patekusius sodybon ir beslampinėjančius aplink garsiąją klėtelę, kurioje turėtų būti ekspozicija, mus pasitinka prižiūrėtoja prisistačiusi guvi moterėlė. Atrakina surūdijusią spyną, ir mes patenkame klėties vidun. Viename jos gale sudėtos Tautiškos giesmės autoriaus fotografijos, šiaip neaiškios paskirties daikteliai. Vietos mokytojo – šviesuolio ranka rašytos etiketės toli gražu neatitinka muziejų vidaus tvarkos reikalavimų. Paslaugi ir maloni prižiūrėtoja iš tiesų nežino vieno ar kito eksponato atsiradimo ir jo paskirties istorijos. Kitame klėties gale sukrauti kažin kokie žemės ūkio ir buities padargai ir ūkininko įnagiai įvairiems smulkiems darbas atlikti. Šalia eksponuojami įvairūs mezginiai bei kiti rankdarbiai, prie kurių puikuojasi užrašas „parsiduoda“. Matyt, tokiu būdu sodybos prižiūrėtojai rekomenduojama „prisidurti“ prie savo vargano atlyginimo, mokamo už šio memorialo priežiūrą. Mes išleidžiami pro metalinius vartus iš teritorijos, kurią saugo ir leidžia apžiūrėti šeima, pati būdama šio objekto įkaite.

Netoliese esančiame Naudžių kaime (Kazlų Rūdos seniūnija), sodybos komplekse, įrengtas skulptoriaus P. Rimšos memorialinis muziejus. Sodybos būta labai gražios, dvarelį primenantis pastatas su mansarda puoštas dar išlikusiais medžio pjaustiniais, ūkinių pastatų stilius rodo netolimos Prūsijos statybos įtaką. Nesant nuorodų, į P. Rimšos memorialinį muziejų patekti keblu. Atvykstantį lankytoją pasitinka didelė netvarka ir akivaizdus dabartinių sodybos šeimininkų noras matyti prašalaičius. Erdvi ir kažkada elegantiška buvusi veranda užgriozdinta buities rakandais ir įvairiais virtuvės rykais – džiūstančiais vaikiškais skalbiniais, dubenėliais su kūdikiui maitinti skirtais mišinėliais. Niūri jauna šeimininkė įveda mus į vienintelį kambarėlį, skirtą garsiam mūsų skulptoriui, tautinės savimonės ir naujo tautinio meno pirmtakui. Ant sienų kelios plakečių ir medalių kopijos, šalia vėl džiūstančios kūdikių palutės ir galingas, nuo lubų nukaręs musgaudis. Liūdni išvykstame iš sodybos, menančios vieną iškiliausių Pirmosios Respublikos dailininkų, visą gyvenimą ir kūrybą paskyrusį savo jaunai Tėvynei. Išvykstame. Abejingu žvilgsniu mus išlydi gausios šeimynos motina - ori rusva katė ir džiugių šuniukų gauja.

Tada buvo vasara. Tingus karštis virš Suvalkijos. Sustiklėjęs peizažas su prikaltais gandrais žydrynėje ir nelinksmos mintys. Kas tai? Nejau vėl pradžia? Sukišę galvas į kortas ir į butelį bežiūrį vaitas, nuovados viršininkas ir teisėjas? Senos problemos aktualios ir šiandien. Atgyja didžiojo Varpininko aprašytos scenelės su „vziatkomis“ „ochrankomis“ ir nebežinai – kur senoji, kur naujoji Lietuva? Deja, „mužikai“ negali valdyti valstybės. O gal norima parodyti Europos akivaizdoje ją silpną ir beglobę, kuria gali pasirūpinti galingesni kaimynai? Kas taps nauju kultūros ministru? Kas jį teiks? Ir kaip?

Pastaba. Minėti objektai pažymėti Lietuvos kelių atlase 1:20000, lapas 102 B4.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*