TARPAI TARP SKAIČIŲ (I) 0

Jonas Vabuolas
www.kamane.lt, 2012-05-08

Apie kauniečių poetų knygas nuo vieno Poezijos pavasario iki kito

Kauniečiai poetai per metus išleido dešimt poezijos knygų.

Maždaug tokį pirmąjį sakinį diktuoja apžvalginio rašinio logika, tačiau nepatinka jis man, nors tu ką. Skaudžiai nepoetiškas, parapinis apmaudžiai, įkinkytas į ankštas laiko ienas, o dar toji topiška dešimtukų aritmetika... Šiaip jau pokalbiuose apie kūrybą kiekybinės kategorijos gali būti labai atgrasios. Imkim kad ir mano jaučiamą kompleksą, kurį kadaise įsitaisiau skaitinėdamas kultūrai skirtus puslapius regioninėje spaudoje. Konkrečiau, atmintin įsimetusią buhalterinę mantrą iš tenykščių literatų veiklos kronikų: „...svečiavosi N rajono poetas, kuris yra išleidęs jau X skaičių knygų... vakarą vedė mūsų rajono literatų klubo pirmininkas, išleidęs jau X skaičių knygų... kūrybos iš savo būsimo eilėraščių rinkinio paskaitė N mokyklos mokytoja, išleidusi jau X skaičių knygų...“ – ir pan. Nuo to laiko šiam tarsi niekuo dėtam pažyminio junginiui pajutau antipatiją, kad ir kur su juo susidurčiau, įskaitant net savo sąmonę.

Kam tie išvedžiojimai pačioje lygiausioje vietoje, introspekcija į savo tikrus ar tiktai menamus kompleksus, turėtumėte teisę paklausti; to paties klausiu ir patsai savęs – juk galima pasakyti daug aiškiau ir paprasčiau, o svarbiausia – respektabiliau, kaip antai ką nors tokio apie jokių geografinių ribų nevaržomą poetinių įžvalgų polėkį (kauniečiai poetai), laikinume atsiveriantį amžinumą (per metus) ir eilėraščio dvasines erdves, kurių nevalia proporcingai tapatinti su eilučių kiekiu (išleido dešimt poezijos knygų). Bet juk visa tai irgi kažkur girdėta, ar ne? Tokia pat mantra, kas iš to, kad ne buhalterinė, bet vis tiek ne mažiau atgrasi, gal net labiau, nes apkarstyta jau pradėjusiais gliaumėti intelektualiniais makaronais. Žinoma, būtų galima spjaut į visa tai ir nueit pažiūrėt, kaip po naujaisiais „Žalgirio“ arenos skliautais spindi žvaigždės, laikinai ištirpt amžinume kartu su tūkstantine publika skanduojant „Šimtą, šimtą...“, bet nežemiško poezijos išganymo imperatyvas sulaiko: jeigu grožis tikrai išgelbės pasaulį, tai gal ir tave podraug su juo – prakoš tavo kompleksus kaip pavasario šuoras peržiem užsistovėjusį kambario orą, išvėdins gliaumėtus tarpus tarp skaičių. Beje,

vienas yra skaičius du

yra skaičius trys yra skaičius

keturi ir visi kiti yra skaičiai

 

o tas kur po jų – jau ne skaičius

 

va juo, asiliuk,

visą mielą gyvenimą

ir skaičiuoju

 

varnas

– tokiu eilėraščiu-moto „vienas yra skaičius du“, grakščiai apžaidžiančiu racionaliąsias mūsų pasaulėjautos dimensijas, prasideda naujausia Donaldo Kajoko poezijos knyga „Kurčiam asiliukui“; po šia vėliava bandau įsivaizduot ir visą kauniečių poetų būrelį, nuo praėjusio Poezijos pavasario iki šiųmečio išleidusį knygas – iki pat Antano Žeko su poezijos rinktine „Žemė kėlė žolę“, kurioje tik bandoma kuo sklandžiau sueiliuoti įprastą buitinį kalbėjimą, nekeliant sau jokių metafizinių užduočių (skaičiuojamos konkrečios varnos ir jos žymimos konkrečiais skaičiais, šių tarpuose neieškant jokių gelmių). Taigi būrelis, kaip vienetas, labai sąlygiškas – kam paskaitomas ir priimtinas pirmas paminėtasis, tam absoliučiai nepaskaitomas ir nepriimtinas antrasis, ir atvirkščiai. Visiška aporija, pasak senovės graikų ir to paties Kajoko eilėraštyje „dieviškai paprasta (ne?)tiesa apie gelmę“: „ilgėjaus gelmės/(...) bandžiau išmatuoti ją metrais aporijom/babelėm gunomis nimbų žarijom šekspyrais/(...)gi viskas o viskas (...) tėra/mano duobės gilumo“ [KA, p. 125]. Perfrazuojant, šis būrelis, kaip vienetas, iš tikrųjų yra skaičius aštuoni, nes tarp minėtų kraštutinių vertikalės taškų įsiterpia dar penki šaunūs vyrai ir viena ne mažiau šauni moteris: Gintautas Dabrišius su dviem poezijos knygomis – nauju eilėraščių rinkiniu „Joju vienas“ bei „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ serijoje išleista nediduke rinktine, sudaryta iš eilėraščių, autoriaus parinktų iš visų savo ankstesnių knygų; Viktoras Rudžianskas su rusų kalba rašytų eilėraščių rinkiniu „Igra v četyre ruki“ („Grojimas keturiomis rankomis“); Gintaras Patackas su dviem eilėraščių knygomis – „Manęs nebus kai kada“ ir  kartu su bendraautoriumi tapytoju Arvydu Palevičiumi bei šio tapybos darbų reprodukcijomis išleista „Širdies aikštėj jų kenotafas“; Dovilė Zelčiūtė su „Paleisk mano ranką“; Vidmantas Elmiškis su eilėraščių rinkiniu „9 užkimusios gerklės“; Robertas Keturakis su poema „Jotvingiai“.

- - -

Taigi pradėkime nuo „vėliavos“ – Kajoko „Kurčiam asiliukui“. Vos pasirodžius knygai, ją pristatant, viešoje erdvėje buvo labai noriai aptarinėjamas, komentuojamas, aiškinamas jos pavadinimas, vis prašoma pakartotinai tą daryti ir autoriaus, nors šis nė neprašytas jau buvo tą padaręs pačioje knygoje bent du sykius – tiek atskiru rinkinio eilėraščiu „nukaršt gaudant vėjus...“ [p.18], tiek papildomu komentaru ant užpakalinio knygos viršelio. Vadinasi, pavadinimas „užkabino“, ir tai buvo – tebėra – džiuginama. Ne tiek praktiškąja – poezijos populiarinimo apskritai ir konkrečios knygos reklamine komercine – prasme (nors svarbu ir tai), bet ir švietėjiškąja – kaip viena iš kertinių moderniosios poezijos semantinių atodangų; poreikis ją aktualizuoti, regis, tebejaučiamas (plg. K. Platelio „Pinklės vėjui“ prieš ketvirtį amžiaus (!), ar prieš dešimtį metų – S. Gedos „Sokratas kalbasi su vėju“). Kas be ko, ir paties Kajoko eilėraščių rinkinio suvokimo prasme (žr. prieš tai minėtą eilėraštį [p.18] ir eil. „čia nebūtina melstis“ [p.134] su nuoroda į 1 Kor 14, 9 – Jūs kalbėsite vėjams! – ir jų vietą knygos struktūroje).

„Kurčiam asiliukui pasakėlę sekti“ šiuo atveju reiškia dar ir kalbėjimą apie transcendentalius dalykus, kuriuos blokuoja kurčia kalbos siena ir kurių tiesiogiai žodžiais išreikšti neįmanoma, tokios pastangos – beprasmiškos. Tačiau poetas(ai) mėgina tą daryt („Tuščiai aušint burną“: gaudyt vėją, varnas, sniegą, debesis – ką tiktai nori), stengtis tą akliną barjerą kaip nors apžaist („gaudyt vibracijas“ – mėgsta sakyt Kajokas); iš esmės šis žaidimas ir yra poezija. Žaidimu, ar kokia nors kitokia sąvoka panašias kūrybines pastangas galėtume apsibrėžti, tarkim, viena iš įprastesnių – kelione (tikrai šiam poetui artimu įvaizdžiu). Kajoko kelionė pastarojoje knygoje turtinga įspūdžių („vibracijų“), apie juos būtų galima daug rašyt, tik tam čia nėra galimybių, nebent žodžiu kitu kai ką apibendrint, atkreipt dėmesį į vieną kitą aspektą.

Ne vienas šios kelionės dalyvis jau yra dalijęsis savo įspūdžiais. Nusiskundimų negirdėjau. Man irgi panašiai kaip kitiems ji pasirodė kaži kaip jauki, nekomplikuota, gryna, skaidri, nesunkiai suvokiama ir nebūnant dideliam literatūros specialistui, emociškai subalansuota. Priminė ir iš stereotipų gniaužtų bent jau tam kartui išvadavo seną tiesą, kad išmintis ir genialumas slypi paprastume. Besišypsanti išmintis. Šypsena – išminties palydovė. Senokai kokia nors poezijos knyga buvo skatinusi taip dažnai giedrai nusišypsoti. Patikima, drąsinanti, guodžianti. Nemaniau, kad ji tokia bus, kai energingai sušvokštė pirmojo eilėraščio „ir ką tu gali pasakyt...“ [p.13] fonika, bet netrukus, už kelių puslapių, ją atsvėrė kad ir toks eilėraštis: „vienatvė graži/kol netampa/ šiek tiek/gilėlesnė/ už šiltą duobutę/pagalvėje“ [p.16]. Eilėraštis pavadintas „apie vienatvę“, bet iš tiesų juk apie mirtį. Tokius dalykus Kajoko knygoje ir turiu omeny, kai vadinu ją guodžiančia.

„Gilėlesnė duobutė“, „nebūties pakraštėlio/kraštukas šilčiausias“ [p.135] (čia jau labiau kreipiamas dėmesys ne į mirtį, o į meilę) ir pan. – ar kas nors kada nors buvo rimčiau pasigilinęs į deminutyvus Kajoko poezijoje? Kaip natūraliai poetas yra juos prisipratinęs, atrodytų, iki šiol neįprastuose jiems kontekstuose (tarkim, bibliniuose, kaip antai „pranašo nosies kuprelė“ [p144]), tačiau išvengęs klasikinės gamtinės lyrikos ar tautosakinės poetikos praminto tako? Šunelė ir žibelė, klaidelė, džiugesėlis ir sapniukas...

Arba kad ir eilėraštis „kalėda dao“ su paantrašte „dar dvylika žodžių Sigitui Gedai – su vyno taure“: „tykiai sningant vienišiausi/vienišiau už vienišumą// bus arčiausiai lyg mirčiausiai/kalėdžiausio kalėtumo“ [p.120]. (Šiuo atveju yra labai svarbi eilėraščio parašymo data – „2009, gruodis“, t.y. genialaus poeto pirmosios mirties metinės. Ta pačia proga norėčiau palyginimui atkreipt dėmesį į prieš tai cituotą „apie vienatvę“ – pavyzdėlį, kaip darniai yra sustyguota Kajoko įvaizdžių sistema.) 

Tačiau ženkim atgal. Pasąmoningai, instinktyviai pasitelkę deminutyvus, – o iš esmės juk jie yra ne kas kita kaip personifikacijos, vadinasi, metaforos, – kiekvienas bandėme megzti ryšį, bičiuliautis su mums nušvintančiu pasauliu, kai klydinėjome po savosios vaikystės – pačias autentiškiausias – poetines ūkanas, o pristigę žodžių „iš neprotingo žinojimo“ kūrėme naujus, balsu mažai kada tariamus. Kažką tokio „besvorio“ Kajokas ir bando fiksuot savo „spragsinčiomis priešsapnio erčiomis“ [p.121], ir pradeda tą daryti jau nuo knygos antraštės.

Čia tie keli minėti žodžiai apie vieną, bet ne vienintelę priežastį, formuojančią daugelio prisipažįstamą eilėraščių rinkinio „Kurčiam asiliukui“ jaukumą. Dar paskubom reikėtų užsimint apie daug kam į akį kritusius gausesnius Kajoko pašmaikštavimus pastarojoje knygoje, tiksliau, antrame jos skyriuje „la divina commedia“ (andai V. Sventickas dėl to net pasiuntė santūrų blaivinantį perspėjimą: Kajoko kūryboje esama ir kur kas didesnių vertybių). Nemažai čia ir atvirai šaržuotos ironijos – pvz., parodiškoje baladėje „nepadoriai ištęstas pasakojimas apie tai kas naujo šįryt ir po šia“ („...toliau, kaip koheletas fon ekleziastas sakė, dar gražiau...“) – ir subtiliai gilios, sukoncentruotos vos į kelis žodžius (eil. „perskaičius haiku antologiją „vėjo namai“: „kornelijaus haiku/gražiausi – tikslūs/romėniški), ir kortasariško pasižaidimo „klasėmis“ su „šimtu vėjuos raustančių šermukšnių“. Pastarasis „ciklas“, atrodo, kai ką sutrikdė, bet, man regis, čia nieko nėra pernelyg ekstravagantiška ar manieringa, poetas tikrai nepradėjo leist knygų su tuščiais puslapiais: visuose trijuose „atidengimuose“ yra po vieną gan išbaigtą eilėraštį, atitinkantį to skyriaus minties slinktį, o žaidimas „klasėmis“ – ką gi, tai skatina daugiau pasivartyt pačią knygą, gražiai išleistą, originaliai apipavidalintą.

- - -

To nepasakytum (apie apipavidalinimą) paėmęs į rankas naująjį Dabrišiaus eilėraščių rinkinį „Joju vienas“, antra vertus, kaip turėtų būt apipavidalinta ryškiausio lietuvių poeto primityvisto, kurio titulą jis šia knyga galutinai užsitarnavo, kūryba? Tikriausiai būtų per daug tiesmuka, sviestu sviestuota ją iliustruot kokio nors dailininko primityvisto darbu, pavyzdžiui, Niko Pirosmanio asiliuku – pasakytų šios srities specialistai. O mūsų atveju viskas tik dar labiau susiveltų: Horacijaus/Kajoko kurčias asiliukas, Kajoko/Niko asiliukas [KA, p.87], Dabrišiaus eilėraštis „Kur asiliukas?“... Pastarąjį intrigos dėlei derėtų pacituot ištisai:

Tekanti saulė

Labai arti prie mano pupų stovi

Ir šypsos kaip Kajokas,

Laukia.

 

– Pavadėlį turiu, –

Jei kas klaustų.

 

Tekanti saulė

Labai arti pupų stovi

Ir šypsos:

 

– Asiliuką matau,

O kur Kajokas? [JV, p.57]

O dabar reiktų išklausyt ir kitos pusės, todėl ištisai pacituosiu Kajoko eilėraštį „Dabrišiaus davatkynas“:

kaliausę palabina, veršį

nugirdo sula, kuolą klibina

kad juo – vieną kitą slibiną

va, rūką matuojasi tarsi

šv. jurgis kumelės nuometą

– kvaily, kuo žemę arsi?

– nuojauta [KA, p.117]

Pastarasis poetinis apsimainymas „replikomis“ naujosiose autorių knygose (eilėraštį „Kur asiliukas?“ Dabrišius įtraukė ir į minėtą „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ serijoje išleistą savo rinktinę, tarp nedaugelio kitų, vos dešimties iš rinkinio „Joju vienas“ – vadinasi, jį laiko tikrai ne atsitiktiniu) daug pasako apie jųdviejų giminišką poetinę pasaulėjautą, panašų požiūrį į kūrybos principus ir jos paskirtį. Apskritai įdomu stebėt, kaip jų poezijoje koreliuoja primityvistinės, minimalistinės, lakoniškos išraiškos formos. Po jomis glūdintys Kajoko intelektualinių, filosofinių apmastymų ir aukščiausios klasės kalbinės meistrystės klodai ir Dabrišiaus – tarsi „besvorės“. Šiaip jau Donaldas turėtų pavydėt? :) Bet kas gi gražiau – saulėje suspindusios ledkalnio viršūnėlės sidabras ar upeliu nešamo šiaudo auksas? Gogenas ar Pirosmanis? (Dabrišiaus lietuviška Sarginė Prienų rajone – Polinezijos Taitis?)

Vis prisimena, regis, Aldonos Ruseckaitės įdomus pastebėjimas: visus kitus poetus pasistengus galima atkartot, Dabrišiaus atkartot neįmanoma. Ji, be abejo, turėjo omeny savo kolegas, o aš tuomet pagalvojau apie vaikus. Kažkodėl atrodo, kad prieš tai čia minėtos vaikiškos poetinės ūkanos panašius dabrišiško pasaulio vaizdinius ir pavidalus galėtų nesunkiai atkartot: „Sniegas/Krintantis ant mašinų/Rytoj kažkur važiuos/Jei neištirps per naktį.“ (eil.„Kovo naktis“); arba: „Dainuodamos gaisrą/Pralėkė raudonos mašinos,/O tarp jų dar viena,/Kuri žmogų norėjo pirmiau pamatyt/Nei liepsną.“ [p.66] Traukia už liežuvio prabilt ką nors tokio apie unikalų pasaulėjautos antropomorfizmą ir pan., bet iš anksto nusodina numanoma Gintauto pašaipi šypsena – poeto, parašiusio „Lyg testamentą“, kuriuo paprašė jį pavaizduot „Rūpintojėlio poza,/(...)Sėdintį ant osilografo dėžės.//O veide kaip nuotraukoj//Turi atsispindėti,/Kad osilografo/Nei asilografo aš nematęs./To žodžio aš net parašyt nemoku.“ [JV, p.99-100; PPLB, p.55) Tokiame kontekste į gramatinę klaidą eilėraštyje „Raštelis“ („Prie durų prisekdavau raštelį“ [JV, p.50]) ir toliau tame pačiame eilėraštyje korektūros klaidą („ratelį“ vietoj „raštelio“) žiūri veikiau kaip į poetines priemones, o ne į redaktoriaus neapsižiūrėjimą ar kompiuterio krečiamas išdaigas. Kompiuteris, beje, Sarginėje, Prienų rajone, Dabrišiui pridaro ne mažiau rūpesčių [JV, p.48, p.86] už bites, zuikius, bebrus ar kišeninį kalendoriuką.

Idant šio poeto neskaičiusiems nesusidarytų neteisingas nelyg vaikiškos knygelės įspūdis, pacituosiu Dabrišiaus eilėraštį, tarkim, kad ir feminizmo tema:

APIE VANDENY GYVENANČIUS PLĖŠRŪNUS

 

Dažniausiai tai moterys,

Įsivaizduojančios,

Kad aš jas ten įstūmiau. [JV, p.91]

Ir, žinoma, apie fantastiškai svaiginantį tarpą tarp skaičių:

DATA

 

Du tūkstančiai šeštų metų

Rugsėjo paskutinė diena –

Garsiai pasakiau,

Buvo vakaras,

Aš prie Jiesios stovėjau.

 

Iš upės kylanti vėsa

Bandė prieštarauti –

Taip, diena praėjo,

Bet kas man tie tūkstančiai.

 

O šalia auganti žalia eglaitė

Tikriausiai pagalvojo,

Kad aš vėl šneku

Apie vaikiškas sūpynes.

 

Nors greta buvo du,

Jie tylėjo it musę kandę –

Raudona vakaro saulė

Ir žemė...

 

Kažkur tolumoj nuobodžiai

Ambrino šunelis.

 

Du tūkstančiai šeštų metų

Rugsėjo trisdešimta diena –

Garsiai tariau prie Jiesios

Ir iškarto pajutau,

Kad pasakiau kažkokią nesąmonę. [JV, p.12-13]

 

*

Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Gintautas Dabrišius. Joju vienas: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Gintautas Dabrišius: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2011. (Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė)

Викторас Руджянскас. Игра в четыре руки: стихи. – Калининград: ПЕН-центр, 2011.

Gintaras Patackas. Manęs nebus kai kada: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas. Širdies aikštėj jų kenotafas: tapyba/poezija. – Kaunas: INDIGO Print, 2011.

Dovilė Zelčiūtė. Paleisk mano ranką: eilėraščiai. – Vilnius: Versus aureus, 2011.

Vidmantas Elmiškis. 9 užkimusios gerklės: eilėraščiai. – Kaunas, 2011.

Robertas Keturakis. Jotvingiai: poema. – Kaunas: Pasaulio lietuvių centro leidykla, 2011.

Antanas Žekas. Žemė kėlė žolę: poezijos rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2011.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*