NEĮPAREIGOJANTYS ĮSPŪDŽIAI IŠ KAUNO TEATRŲ GYVENIMO (I) 1

Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2012-06-04

Šis tekstas atsirado tik todėl, kad grįžau Kauną. Persisodinau su visais daiktais iš sostinės ir kaip koks špinatas turėjau pasirūpinti tinkamu dirvožemiu, kad galėčiau  spėriai prigyti. Naujos judėjimo trajektorijos, nauji draugai  ir vietos. Neilgai trukus suvokiau, kad visiškai nepažįstu šiandieninio Kauno teatralų gyvenimo: kokie spektakliai vaidinami, kokie artistai dirba, kokios aistros ir intrigos verda, kokie žmonės spaudžia bilietus rankose prieš atsisėsdami ant kėdučių? Nieko nežinojau, tad nusprendžiau pagrindinius Kauno teatrus  apvaikščioti ir patyrinėti.

Jaučiuosi atsakinga, kad šio teksto, gink die, neperskaitytų žmonės, kuriems jis  neskirtas. Todėl toliau skaityti griežtai rekomenduočiau tik tiems, kurie taip pat su malonumu paklaidžiotų po Kauno teatrus. Vietiniams inteligentams varginti akis galima tik tada, jeigu jie nesijaučia perdėm jautrūs teatrologo diplomo neturinčioms mergaitėms. Na, o tikrieji teatralai pasmalsaus ir draudžiami, nes tekstų apie Kauno spektaklius pasirodo mažokai.

 

 

Užsukus į valstybinį Kauno dramos teatrą

 

Pirmoji teatro šventovė, kurią aplankau – tai Kauno valstybinis dramos teatras, kuriame per mėnesį parodoma daugiau nei 20 spektaklių. Kaip rašoma teatro tinklapyje, „visais laikais šis teatras orientavosi į kokybišką kultūrinę paslaugą ir kuo platesnį repertuarinį asortimentą. Visada čia rasdavo kuo pasimėgauti tiek verslininkai, tiek miesto inteligentija.“ Taigi tiek verslininkai, tiek inteligentai (jei atranda atliekamų pinigų bilietui) gali peržiūrėti trumpus spektaklių video pristatymus ir pasirinkti trokštamą reginį. Teatro didžioji scena ilgokai rekonstruojama, tad spektakliai rodomi įvairiausiose kamerinėse salėse. Apskritai visi Kauno teatrų spektakliai, kuriuose apsilankiau, vyko nedidukėse erdvėse, taip tarsi sustiprindami mažo teatro ir glaudaus ryšio su žiūrovais įspūdį. 

 

 Jaunojo Areimos kultas

 

Teatre plaukioja net keturi repertuariniai Artūro Areimos spektakliai. Jaunas (g. 1982) ir produktyvus režisierius, regis, jau turi savo publiką, postmodernistinį, eklektišką stilių bei energijos užtaisą, taip reikalingą snūduriuojančiam teatrui susprogdinti. Deja, nemačiau kritikų palankiausiai įvertinto Areimos spektaklio „Laimingi“. Ir, deja, man atrodo, kad šiuo metu Areima  (dar) nėra genijus, tačiau įdomus ir savitas naujas veidas, ryškiai įsikomponavęs į dramteatrio teatralų olimpą. 

Nedidukėje Rūtos scenoje žiūriu A. Areimos spektaklius. Pirmasis – „Plėšikai“,  pagal klasikinę Friedricho Schillerio pjesę, kuri labai sušiuolaikinta, Quentino Tarantino stiliumi paremta. Į akis krenta paties režisieriaus kurta scenografija – celofanu užklijuotos kušetės, „Rejected“ štampai ant sienų bei  WC durys. Personažai nuolat migruoja pro tualeto duris – toks scenografijos pasirinkimas tarsi dar labiau subuitina   dvasingas pjesės frazes. Scenoje pakaitomis matome du siužetus – jaunesniojo Franco (aktorius Saulius Čiučelis) kankynės būnant atstumtuoju tėvo sūnumi bei vyresniojo Karlo (aktorius Tomas Rinkūnas) mafijos šutvės siautėjimas.

Į Areimos rankas patekusioje F. Schillerio pjesėje atsiranda aliuzijos į Holivudo filmus, pop kultūros štampai, Tarantino stiliaus muzikiniai intarpai ir kitų režisierių citatos. Tačiau vietoje smagios ironijos dozės galima kaip reikiant nusišaipyti ir nusicituoti. Taip  ir nutinka – banalūs Karlo chebros juokeliai, itin klouniški gangsteriai bei vulgaroka invazija į publiką (girta mergiūkštė Kosinski kibina žiūrovus vyrus) kuria chaotišką atmosferą. Teatrališkumo demaskavimas, kai patys personažai pradeda kalbėti apie spektaklį, kuriame vaidina, nė kiek nestebina ir neglumina, mat siužetas apie Karlo gaujos gyvenimą tiesiog primena draugelių improvizaciją. Čia viskas turi vykti ir vyksta nerimtai.

Scena su besiblaškančiu Francu, scena su išdykaujančiais mafijozais... Taigi rimtas Franco pasaulis su juodais sąmonės užkaboriais, prievarta ir rezignacija bei linksmas plėšikų gyvenimas. Broliai nebendrauja ir skirtingi pasaulyje susisiekia tik neilgu Franco laišku, kurį jis parašo Karlui, pikdžiugiškai nuteikinėdamas tėvą prieš sūnų. Karlo pasaulyje jaunesniojo brolio laiškas nuskamba kaip komiškas tekstelis. Į spektaklį netikėtai įšokusi voveraitė (aktorė Inga Patkauskaitė ) kaip dar vienas juokelis seka veikėjus artėjančios kulminacijos link. O kulminacijoje plėšikai pagaliau nušvinta, išsinuoginę ir nusiplakę save drapanomis-„rimbais“. Tik Karlas lieka visai vienas, atidavęs savo rūbus smalsiajai voveraitei. Francas miršta savo tamsiame prievartos pasaulyje perdozuodamas miltų. Spektaklis baigiasi – didžioji dalis žiūrovų ploja ir kone trypia kojomis iš smagumo. „Toks jau tas Areima“, – sako man šalia sėdinti aktorė, kuriai labai patinka  jo „Laimingieji“. Pirmasis susidūrimas su režisieriumi man pasirodo kaip ne itin skoningas reginys, kraute perkrautas metaforų, todėl per klampus, tačiau labai tinkamas masėms pradžiuginti.

Taigi einu į antrąjį spektaklį, į „Markizė de Sad“. Spektaklis pagal Yukio Mishima pjesę apie moterį, kuri dvylika metų laukė savo ištvirkėlio vyro grįžtančio iš kalėjimo, o sulaukusi tą pačią dieną jį paliko. Jeigu spektaklyje „Plėšikai“ banalus teatrališkumo demaskavimas mane nervino, šiame pabrėžtinas teatrališkumas nuteikė maloniai.

Spektaklyje vaidina būrelis ekscentriškų moteriškių. Kostiumų dailininkė Diana Kuzmickaitė, pasirinkusi barokinio ir fetišistinio stilių atšvaitų imitaciją, sukūrė įspūdingas kūnų kaukes, kuriuose slepiasi savitus kėslus turintys personažai. Renė de Sad motina ponia de Montrėj (aktorė Jūratė Onaitytė) bene kukliausia juoda suknele ir tvarkingai išpūstu kuodu atstovauja padorios visuomenės normas. Vaidindama, kad nori pagelbėti žentui, iš tikro ji tik stengiasi apsaugoti mylimą dukrelę nuo nereikalingų žmonių apkalbų. Senatvėje ji pati atsiduria už kėdžių atkalčių – savo pačios susikurto padorumo kalėjimo. Renė sesuo Ana (aktorė Inga Mikutavičiūtė) – nė krislelio humaniškumo neturinti, infantili, kūno geidulių valdoma gražuolė. Anos autoritetas – galvą dėl savo aistrų paaukojusi, ir bene stipriausiai savo vaidmenį sukūrusi grafienė de Sen Fon (aktorė Daiva Stubraitė). Taip pat dievobaiminga, paskalas mėgstanti baronienė de Simian (aktorė Audronė Paškonytė). Užvaldytojo sadistinių ištvirkavimų vyro laukianti ir palaikanti jį žmona Renė (aktorė Inga Patkauskaitė) vienintelė iš moterų nevilki jokios kaukės – supasi ant medinio vaikystės arkliuko, dėlioja kraujo rutuliukus –  įrodymą apie savo krauju penimą nelaimingą meilės istoriją su de Sadu.

Įdomu, kad pjesėje neveikiantis de Sado personažas scenoje taip pat pasirodo – jis tarsi gyvuliškojo prado šmėkla sekioja Renė, matome jį ir vaizdo projekcijose, kai ponia de Sad švelniai kalba apie savo vyrą ir mėgina teisinti savo atsidavimą. Tačiau personažų pertekliaus spektaklyje neišvengta ir scenoje kaip penktosios šunų kojos slampinėja du eunuchai įspūdingais kostiumais. Spektaklyje pinasi daug klausimų apie lemtį, laisvą pasirinkimą, juodąsias asmenybės gelmes. Pasibaigus spektakliui tie klausimai taip ir liko kyboti virš sodrių reginių apsaldintų žiūrovų galvų. 

Gyvieji klasikai

 

Bene daugiausiai lietuviškos dramaturgijos pastatantis režisierius Gytis Padegimas užsimojo atgaivinti XX a. pradžios mistiką ir rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską, pats surinkęs daug dokumentinės medžiagos parašė bei režisavo „JAH“. Polinkis prikelti istorinius personažus scenoje ir įtarpuoti juos šiuolaikinėje aktorių ir žiūrovų sąmonėje nėra naujas – prisiminkime pagerbtojo tarp dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjeses „Madagaskaras“ arba „Mistras“. Tiesą pasakius, žiūrėdama Padegimo spektaklį vis pagalvodavau apie Ivaškevičių – jeigu jo pjesėse istorija tarsi atgimdavo ir filologiškai atsinaujindavo pažaidžiant žodžiais, ieškant personažams kalbėjimo autentikos, tai Padegimo pjesėje, kuri taip pat rėmėsi archyvine medžiaga ir dokumentais, to nebuvo. Herbačiauskas ir kiti periferiniai personažai kalbėjo tarsi nurašytomis citatomis. Žinoma, autentika yra svarbu, bet suvirškinti tokią nenušlifuotą medžiagą sunkoka.

Mokyklos vaidinimui įprastos drapanėlės turėtų pabrėžti dviejų Herbačiausko asmenybių spalvingumą spektaklio pradžioje. Mažai vizualių skirtumų ir tarp Lenkijos bei Lietuvos bohemos, padalinusios jaunojo Herbačiausko gyvenimą (aktorius Mikalojus Urbonas) Krokuvoje ir vyresniojo karjerą Lietuvoje (aktorius Sigitas Šidlauskas). Tačiau vaizdas neskanus. Kaip ir tos moteriškos kojytės, pritaisytos prie kėdės. Akmenį į kostiumų kūrėjos daržą norisi mesti dar ir dėl to, jog atrodo, kad tiek „Žaliajame balionėlyje“, tiek „Konrado“ kavinėje siaučia ta pati publika. O juk lietuviai dar tik kūrė savo inteligentijos istoriją, kai lenkai jau seniai tokią turėjo. Tačiau vizualaus skirtumo nėra.

Herbačiausko polinkis kviesti vaiduoklius ir tų vaiduoklių sekiojimas paskui susivėlusį mistiką nepasirodė stiprūs – gal vaiduoklių būta perdėm žmogiškų? Vykęs sumanymas – video projekcijos. Iš pradžių pasirodantys kadrai, kuriuose rodomas Herbačiausko kapo pagerbimas, vėliau virsta susisiekimo su mirusiais priemone. Pastėrusiomis akimis pasirodantys XX a. pradžios personažai tarsi kalba pomirtinio „Skaipo“ transliacijoje su žiūrovais. Scenoje groja Giedrius Kuprevičius, aktoriai šoka ir padainuoja – tokios miuziklo ir kabareto gaidelės suteikia spektakliui ritmą, prabėgusių linksmybių atšvaitus.

Herbačiausko personažas yra ekscentriškas, sklidinas mistikos, legendų, o kur dar neramus laikmetis ir kitų žymių Lenkijos ir Lietuvos intelektualų portretai. Tačiau, nors ir labai myliu klasikus bei grandus, manau, kad šis spektaklis neišsipildė. Didžiausia problema, mano manymu, yra pati pjesė.

Beje, per pertrauką moterų tualete stovėjo labai inteligentiška senutė, kuri pasakojo kitoms moterims apie tai, kad mačiusi gyvą Herbačiauską, kuris „herbais čiauškėdavo“. Moteriai spektaklis labai patiko, ir aktorių batukai, sakė ji, panašūs į anų laikų batukus. Tada pamaniau, kad nuostalgija gali prarasti bet kokius savęs vertinimo kriterijus. Galbūt taip yra ir su Juozapo Albino Herbačiausko gyvenimo istorija.

Režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Apsivalymas“ sukurtas pagal praeitoje knygų mugėje pasirodžiusios ekscentriškosios suomės Sofi Oksanen romaną „Valymas“. Prisipažinsiu, ėjau į spektaklį nusiteikusi blogiausiam, nes prieš tai buvau prisiklausiusi neigiamų atsiliepimų apie diktatorišką ir pasenusios teatro kalbos režisierių, nebetoliaruojamą jaunosios kartos žiūrovų.

Žinoma, prieš žiūrint spektaklį, iš pradžių rekomenduojama perskaityti romaną, mat Jurašas palieka tik lakoniškas detales, kurios romane  labai vaizdžios ir sodrios (pavyzdžiui, apie Zaros gyvenimą Vladivostoke ir scenose iš prostitučių gyvenimo). Julijos Skuratovos scenografija – metaliniai narvai, atstojantys kaimiškos trobos, pilnos įvairiausių rakandų ir atminties detalių erdvę. Vienoje pusėje sėdi gaivališką blogio jėgą atstovaujantys vyrai, pasirodantys Alydės ir Zaros gyvenime. Kitoje – Alydės lova ir Hanso slėptuvė, kurioje jis ne tik ilgus metus kalėjo slepiamas budrios Alydės akies, bet ir pasiliko po mirties.

 Didžiausi komplimentai spektaklyje vaidinusiai aktorei Eglei Mikulionytei, kuri meistriškai įsikūnija tiek į žilagalvę, šiurpias paslaptis slepiančią senutę, tiek į jauną, labai pragmatišką ir aklai įsimylėjusią moterį. Transformacija įvyksta akimirksniu – tereikia atsisėsti ant metalu kaustytos kėdės ir nusirengti paltą. Spektaklyje yra ir atminties transformuota, Gabrielės Aničaitės vaidinama Ingelė. Tarsi nužengusi iš senos jaunystės fotografijos ji seka visą Alydės prisipažinimo ir nuodėmių rekonstravimo laiką. Mergina tamposi lėlę – savo ir Hanso dukrelę – todėl atrodo kiek infantilokai. Baukšti, besiblaškanti, greitakalbe žodžius berianti Alydės dukterėčia prostitutė Zara (aktorė Elzė Gudavičiūtė) iškvočia savo giminaitę ir vėl išdrasko senolės sielos žaizdas. Spektaklio metu vyksta herojės apsivalymas – prisimenamos nuodėmės, kurias atpirkti galima tik nuolankiai užleidus savo tiek metų gintą teritoriją ir susinaikinant. Blogio pilnas pasaulis, primenantis atšiaurų kalėjimą, pagaliau gali pranykti tik atgailaujant. Ir apsivalymas įvyksta.

 

 Kazlo žvaigždė

 

Prieš trejus metus pastatytas spektaklis vis dar sulaukia žiūrovų anšlago. Kaip gi kitaip – juk iš Vilniaus atvažiavo Rolandas Kazlas, kuris ne tik režisavo, inscenizavo, bet ir vaidina pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Palata“. Šiaip ne taip atradusi laisvą vietelę atsisėdau rūsčioje Ilgojoje salėje. Scenografė Neringa Keršulytė padalino sceną į dvi erdves – koridorių, kuriame pirmyn ir atgal vaikšto sveikiesiems priklausantys ir sistemai tarnaujantys žmonės bei palatą, kurioje kali inteligentiškasis Gromovas (aktorius Rolandas Kazlas). Pjesė parašyta dviejų Čechovo apsakymų „Palata nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ motyvais. Siužetas čia gana paprastas: pas savo pacientą Gromovą apsilankęs gydytojas Raginas (aktorius Liubomiras Laucevičius) apsidžiaugia pagaliau radęs protingą žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti apie knygas ir pafilosofuoti. Raginas mėgina prisijaukinti savo pacientą Gromovą. Galop pats išdrįsta išsiskirti iš banaliosios masės ir atsiduria vienoje palatoje su Gromovu.

Spektaklio esmė – dviejų protingų individų drama ir nedidelė riba tarp genialumo ir beprotystės. R. Kazlo Gromovas, kurio portrete yra ne tik blaškymasis tarp noro ištrūkti iš proto vienatvės ir noro būti izoliuotam nuo minios, bet ir vis išnyrančios humoro gaidelės. Kiek komiškas ir proto susikurtas chimeros – juodojo vienuolio (aktorius Dainius Svobonas) – lankymasis pas Gromovą nakčia. Atrodo, kad vienuolis nėra baisus vaizdinys, o tik tuoj tuoj prajuksiantis pokštautojas tamsiu gobtuvu, delne spaudžiantis kvepiančias dulkes.

Dieną pas Gromovą lankosi visiškai abejingi, tobulai sistemai atsidavę ligoninės tarnautojai. Švelni, bet drovi ir nebyli slaugė (aktorė Raimonda Šukytė), griežtas, chamiškas jaunasis gydytojas (aktorius Arūnas Sužiedėlis) ir prižiūrėtojas Nikita (aktorius Artūras Stanionis) – tai visa ta protingųjų žmonių masė, kuri sprendžia apie jos protą pranokusiųjų tinkamumą priklausyti sociumui. Kai kuriose ankstesnėse spektaklio recenzijose spėliojama, kodėl R. Kazlas apskritai sumanė imtis jam nepriklausančio režisieriaus amato, negi jam vien talentingiausiu aktoriumi Lietuvoje būti nepakanka? Mano manymu, šis menininko darbas tik dar kartą patvirtino, kad R. Kazlu galima pasitikėti ir kompromituojančių jį dalykų jis tiesiog nepadarys. Tokia ir „Palata“ – filosofiška, koketuojanti su žiūrovais ir paliekanti klausimų, su kuriais susiduria kiekvienas gyvenimo „maištininkas“.  


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*