Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
„Amber trio“ – kolektyvas, sudarytas iš jaunų atlikėjų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų V.Makrickienės (smuikas), M. Makricko (altas) ir E.Kižytės-Ramonienės (fortepijonas). Palyginti jaunas, tačiau akivaizdu, jog žvelgiantis viena kryptimi ir atkakliai siekiantis tikslo. Jis ne itin įprastas ir lietuviškų ansamblių kontekste – mat jungia tris tradicinius ir visiems gerai žinomus instrumentus: smuiką, altą ir fortepijoną. O žavesio „Gintariniam trio“ suteikia jaunatviškas nuoširdumas ir šviežesnio repertuaro ieškojimas.
Po tokio šokiruojančio finalo – desperacijos triumfo, atmiešto maironiško lyriškumo intarpais, skaitytojui, ko gero, belieka nugrimzti į neviltį pas ilgesingai laukiantį rinkinio subjektą. Tam, kad galėtų dalytis gyvenimo beprasmybės apraiškomis ir apmąstymais. Galbūt tuomet lyrinis subjektas tarsi feniksas sudegtų, pakiltų iš pelenų ir prabiltų kitaip: įvairiapusiškai, nebijodamas šiuolaikinės poetinės raiškos, naujų, originalių ir unikalių įvaizdžių.
Performansą lydės „Atleidimo sau“ malda, kurią parašiau, pasinaudojusi amerikiečių dvasininko R. de Grandi sukurta „Atleidimo malda“. Jis ją naudoja sielai gydyti ir primena, kad atleidimas yra ne jausmas, bet valios sprendimas. Paėmusi tik vieną dalį, aš sukūriau savo maldą, susidedančią iš daugybės gabalėlių, nuodėmių ir priekaištų, pažįstamų daugeliui. Tai mano labai asmeniškas ir visiškai nuasmenintas pasakojimas. Istorija, kuri kasdien atsitinka daugybei žmonių. 1
Performansą lydės „Atleidimo sau“ malda, kurią parašiau, pasinaudojusi amerikiečių dvasininko R. de Grandi sukurta „Atleidimo malda“. Jis ją naudoja sielai gydyti ir primena, kad atleidimas yra ne jausmas, bet valios sprendimas. Paėmusi tik vieną dalį, aš sukūriau savo maldą, susidedančią iš daugybės gabalėlių, nuodėmių ir priekaištų, pažįstamų daugeliui. Tai mano labai asmeniškas ir visiškai nuasmenintas pasakojimas. Istorija, kuri kasdien atsitinka daugybei žmonių.
„Pasiklydę laike“ – puikus būdas pasitikrinti savo istorijos žinias. Sudėtingiau bus tiems, kurie ieško įtaigios literatūrinės kalbos. Kalbos, kuri perteiktų ne tik idėją ir mintį, bet ir žmogaus bei laiko dvasią. Prisiminus bendrą šiuolaikinės lietuviškos fantastikos kontekstą, kyla įspūdis, kad šiuolaikinės lietuvių fantastinės literatūros Achilo kulnas – gyvos, dinamiškos ir įtaigios literatūrinės kalbos stoka. Tai problema, nutildanti kalbas apie fantastinės literatūros renesansą Lietuvoje.
Kad aprėptum, įsisąmonintum, nunirtum į mįslingai transformuotą, iš atskirų detalių atpažįstamai savą, iš netikėtų interpretacijų – paradoksaliai apribotą ir podraug erdvų menininko pasaulį, prireikia keleto valandų. Laikas prabėga nepastebimai, o tai, ką regėjome, tvirtai įsikerta atmintin. Galima gerbti ir mėgti S. Eidrigevičiaus kūrybą, galima ją kvestionuoti, įtarpuojant į savo, žiūrėtojo, išprusimo kontekstą, tačiau paneigti, kad ji veržliai užima jūsų atminties kertelę, nepavyks. Ir nereikia.
