Spalis

Spalio pradžioje paskelbti Metų knygos rinkimai, juose dalyvaujančių knygų skirtingų kategorijų dešimtukai ir penketukai kai kuriems buvo tokia netikėta naujiena lyg sniegas vidurvasarį. Skaitytojams, ypač tiems, kurie domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, ko gero, nereikia daug aiškinti, kas yra Metų knygos rinkimai, kuriuos organizuoja LRT, Kultūros ministerija ir Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Nors ši akcija vyksta jau penktą kartą, tačiau iki šiol pasitaiko ir taip, jog apie tai išgirstama tik pirmą kartą (kas labai keista informacinių technologijų amžiuje). Gerai būtų, jei tai atsitiktų tik TV šou herojėms:

Cypa: Klausyk, drauge, tokį bajerį girdėjau. Nu, nerealus, žinok. Girdėjai? Lietuvoj yra renkama Metų knyga?

Gražkė: Eik tu!

C.: Geras bajeris, ar ne? Čia tai bajeris.

G.: Pavarė. Nu, žinok, negirdėjau tokios nesąmonės.

C.: Čia tai bajeris.

G. Ne, tai čia kaip iš viso?

C.: Aš tai neįsivaizduoju. Tai čia, sakau, visiškas bajeris. Nu, aš, pavyzdžiui, suprantu, kaip yra renkamos gražiausia Mis, ar ne? Arba stiliaus guru, ar ne? Arba nuodėmių dešimtukas. Tai čia viskas aišku. Bet tai kaip ir pagal ką jie renka Metų knygą? Bajeris čia.

G.: Tipo, pagal grožį gal?

C.: Kokį grožį? Viršelio grožį?

G.: Nu, jo. O kaip dar?

C.: Eik, tu. Koks ten grožis? Primeklioja kompu kažkokių nesąmonių ir uždeda ant viršelio. Žinai, kiek aš galėčiau kompu tokių viršelių padaryti? (Brūkšteli pirštu per kaklą) Šimtą!

G.: Ne, nu tu palauk. Kaip tą knygą... iš viso Metų knygą įmanoma išrinkt? (Tarsi atsitokėjusi)Tipo, pagal tai, kas ten viduj parašyta?

C.: Tu gal išprotėjai? Kas viduj parašyta?! Tu žinai, kiek yra tų knygų, kandidačių į tą Metų knygą? Penkios!

G.: O jazau...

C.: Taigi čia neįmanoma perskaityti penkias knygas per metus.

G.: O jazau...

C. Tikrai ne. Ne pagal tai, kas viduj parašyta. Nežinau, čia...

G.: Tu žin... Aš supratau pagal ką! Supratau, žinok, točnai. Pagal autorių!

C.: Eik, tu. Rimtai?

G.: Jo. Nu, žinai. Jie, pavyzdžiui, pažiūrės, kiek tas autorius, tipo, buvo kur žurnale išspausdintas arba kur ten papezėjo kažkokį dalyką, arba į vakarėlį atėjo, kur pafotkino. Žinai, pagal populiarumą. Točnai, žinok, rimtai.

C.: Tiksliai! Taigi kaip man anksčiau susišvietė, nedašuto! Taigi tiksliai pagal populiarumą! Taigi čia elementarios taisyklės – tokios, kaip ir visur: kaip ir Žvaigždžių akademijoj, kaip ir Duetuose. Muzikos akademijoj, Žvaigždžių duetuose, ta prasme. Koks skirtumas? Visur vienodos taisyklės. Tiksliai. Kas turi daugiausia gerbėjų, tas ir laimi.

G.: Nu, tai žinai, kad išsiaiškinom, tai jau ačiū dievui, nes pavargau.

Humoristinis „Dviračio žinių“ visiškų blondinių pokalbis atskleidžia esmę, t.y. pagrindinius neaiškumus, susijusius su Metų knygos rinkimais (ypač mažiau besidomintiems): kokios knygos ir kokiais kriterijais remiantis jos renkamos.

Pirma derėtų pradėti nuo Metų knygos rinkimų akcijos siekių. Kaip teigiama www.metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt internetiniame puslapyje: „Akcijos tikslas - skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti mūsų visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja - pristatyti geriausius praeitais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius trijose - vaikų, paauglių ir suaugusiųjų - knygų kategorijose. Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios knygos skelbiamos kiekvieną rudenį.“ Galima pridurti, jog „kandidates“ iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos sudaryto per metus išleistų knygų sąrašo atrenka kompetentinga komisija, kuri yra kasmet kintanti ir atskira kiekvienai (vaikų ir paauglių ji yra viena) kategorijai. Beje, į Metų knygos titulą gali pretenduoti išimtinai prozos tekstai, t.y., kaip teigiama neseniai minėtame tinklalapyje, tik „šiuolaikinės lietuvių prozos ir/arba eseistikos knygos“.

Veikiausiai daugiausia klausimų kyla ne „kas atrenka“ (nes renka skaitytojai, o komisija tik pasiūlo kandidates), bet „kaip“, „kokiais kriterijais remiantis“? Kodėl ir kaip nusprendžiama, kad viena ar kita knyga turi teisę pretenduoti į geriausios knygos titulą? Tai aktualu, ypač šiuo ekonominės krizės laiku, kai žmonės taupo kultūros sąskaita. Kad skaitytojas nupirktų knygą, ji turi kuo nors išsiskirti iš kitų ir dėl to būti verta pirkti. Na, „Dviračio žinių“ blondinėms galima pasakyti, jog tikrai ne viršelio grožis yra atrankos kriterijus, bet ne todėl, kad jį lengva „primeklioti“, o dėl to, kad knygos esmė yra jos turinys. Vis dėlto ar šie rinkimai nėra vien rinkodaros triukas, norint ne skatinti žmones skaityti, o būtent skaityti tai, ką norima įsiūlyti?

Ankstesnių Metų knygos rinkimų rezultatai leidžia teigti, jog kai kurios rašytojų pavardės kartojasi (S.Parulskis, K.Navakas, J.Melnikas, R.Šerelytė, L.S.Černiauskaitė, K.Kasparavičius, K.Saja): tai įrodo, jog jų kūryba šiomis dienomis yra aktuali, o rašytojo „svoris“ nėra pagrindinis patekimo į penketuką kriterijus (pvz., šiemet iš ilgojo sąrašo į penketuką nepateko L.Gutausko romanas „Daiktai“). Kita vertus, minėtos pavardės kartais sušmėžuoja viešajame sektoriuje: štai interviu su S.Parulskiu buvo išspausdintas 2005 metų žurnalo „Moteris“ kovo mėnesio numeryje, 2008 07 28 tinklalapyje www.zmones24.lt pasirodė pokalbis su juo (Sigitas Parulskis: „Spjoviau aš ant tų įvaizdžių!“), paties rašytojo esė pasirodė kai kuriuose internetiniuose tinklalapiuose (pvz., www.bernardinai.lt, www.omni.lt), be to, jis yra Nacionalinės premijos laureatas. Šiuo atžvilgiu blondinės yra iš dalies teisios: autoriaus asmenybė, jo matomumas yra svarbios populiarumo tarp skaitytojų prielaidos. Juk būtent S.Paruslkis garsėja savo ironiška kalbėjimo maniera, savotišku tiesmukumu, aiškiai akcentuotu požiūriu į moteris, sukuriančiu rašytojo įvaizdį arba, kaip dabar populiaru sakyti, piarą.

Kitas dažniau pastebimų vardų yra L.S.Černiauskaitės: jai 2009 09 28 buvo įteikta ES literatūros premija (ir tai ne vienintelė šios rašytojos premija). Autorė neatsiriboja nuo aplinkinio pasaulio ir mielai kalba apie save ir kūrybą (apie pastarąją – daugiausia), yra atvira skaitytojui.

S.Parulskis ir L.S.Černiauskaitė yra pavyzdžiai, kurie parodo, kaip rašytojai ne vien savo kūryba, nors ir netiesiogiai, bendrauja su skaitytojais. Tokio pobūdžio bendravimas yra būdingesnis suaugusiesiems rašantiems autoriams ir paveikus, nes nukreiptas į suaugusį adresatą, o ne į vaiką ar paauglį. Informacija, kurią suteikia rašytojas apie save ir kūrybą, yra aktualesnė suaugusiajam negu vaikui, nes pastarajam svarbesnis tekstas, o ne kontekstas. Vaikams kuriantys rašytojai savo adresatams kalba būtent tekstais, o ne kontekstais (išankstinis ir praplečiantis žinojimas apie autorių vaikui nėra prioritetas). Taigi knygų atrankos ir reitingavimo kriterijai saugusiųjų ir vaikų/paauglių kategorijose, žiūrint iš skaitytojų perspektyvos, yra skirtingi.

Metų knygą galima apibūdinti kaip geriausią (ekspertų komisijos požiūriu) ir populiariausią (skaitytojų nuomone). Sudarydami geriausių knygų dešimtuką, o vėliau ir penketuką, ekspertai remiasi literatūrine kompetencija, nuovoka šiandieninės literatūros srityje ir atkreipia dėmesį į knygos turinį (nes jiems, priešingai nei mano „Dviračio žinių“ blondinės, nėra keblu perskaityti daugiau nei dešimt knygų per metus). Tokiu būdu sudaromas geriausio turinio knygų dešimtukas/penketukas. Tiesą sakant, šis dešimtukas ar penketukas akivaizdžiai liudija, jog šios knygos skirtos išlavintą skonį turintiems skaitytojams, nesitaikstantiems su populiariosios literatūros pataikavimu (šiemet literatūros žanrų aspektu išskirtinis yra J.Melniko romanas metafora „Tolima erdvė“; jo veiksmo vieta yra fantastinė erdvė, kurioje plėtojamas aštrus siužetas). Susidaro įspūdis, jog ekspertai yra skaitytojų guru, tarsi nurodantys, ką yra gerai skaityti, ir taip formuojantys skaitančios visuomenės literatūrinę kompetenciją ir skonį, o renkamos knygos -- ne atpalaiduojančios skaitytojo sąmonę, bet brandinančios jo asmenybę.

Daugiau kaip penkių komisijos narių kolegija yra garantas, kad knygos bus atrenkamos kruopščiai svarstant jų „gerumą“, ir yra mažesnė tikimybė, jog nuomonės sutaps. Vis dėlto nereikia manyti, kad ekspertai remiasi vien profesinėmis žiniomis ir yra visiškai objektyvūs. Na, šališkais juos galima pavadinti tuo atveju, kai numatomas akivaizdus kurio nors autoriaus pirmavimas šiuose knygų rinkimuose ir dėl to jį norima eliminuoti, kad tarp likusių kandidačių būtų apylygė kova. Tačiau sąžinė ir blaivus protas nugali, profesinė kompetencija išlaisvinama ir kimbama į darbą akcentuojant kūrinio vertę bei patrauklumą skaitytojui. Vienas dalykų, kurio sudarydami dešimtuką ar penketuką vengė ekspertai, – tai populiariųjų tekstų įtraukimo (gal tai viena iš priežasčių, kodėl šiemet L.S.Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ nepateko į penketuką? Nors šis romanas nėra populiarusis, tačiau tokių elementų tekste galima aptikti.).

Savo ruožtu skaitytojai, perskaitę vieną ar visas sąraše pateiktas knygas, balsuoja už labiausiai patikusią. Priežasčių palaikyti vieną ar kitą knygą gali būti begalės: vieni palaiko mėgstamą autorių (tiesiog yra lojalūs jam), kitus sudomino teksto intriga, trečius – už teksto slypinčios gelmės ar kūrinyje keliamos idėjos aktualumas, ketvirtus – temos naujumas ar gebėjimas ją originaliai pateikti, formos ir turinio ieškojimai etc. Pasitaiko, kad ekspertų sudarytas sąrašas yra papildomas skaitytojų pasiūlyta knyga (pvz., 2006-ųjų Metų knyga tapo skaitytojų pasiūlyta G. Dauguvietytės „Post scriptum“), tad komisijos sąrašas nėra galutinis ir skaitytojų diktatas yra įmanomas.

Šiųmečiai Metų knygos rinkimai dar tik įsibėgėja, tad prognozuoti skaitytojų aktyvumą yra sunkoka. Rengėjai, siekdami, kad akcijoje dalyvautų kuo daugiau žmonių, skatina juos dovanomis. Metų knygos rinkimai suburia ir solidarizuoja vaikų grupes (skaitant siūlomas knygas ir dalyvaujant rinkimuose galima laimėti prizą visai klasei), skatina socialinių grupių bendradarbiavimą (Metų knygos rinkimuose internetiniame puslapyje teigiama: „Mokytojai, bibliotekininkai, būrelių vadovai, vaikų darželių auklėtojai raginami organizuoti vaikų balsavimą grupėmis.“).

Nepaisant gerų skaitymo skatinimo akcijos rengėjų ketinimų ir nematerialių siekių, ši iniciatyva turi ir kitą medalio pusę: tai labai neblogas rinkodaros triukas, kuris nei pačiam rašytojui, nei leidėjams papildomai nekainuoja. Laimėti Metų knygos rinkimus rašytojui – ne tik į savo laimėjimų lentynėlę pasidėti dar vieną trofėjų, bet ir tam tikra suma (laimėjus įteikiama premija) papildyti dažnai ne itin gausias pajamas ar už pakartotinį leidimą gauti honorarą. Leidėjams, jei skaitytojai nepagaili pinigų nusipirkti knygą, pasiseka ir jie padidina savo pardavimus ar pakartoja knygos leidimą. Stebėtina yra tai, jog nors sunkmetis apriboja žmonių perkamąją galią ir vis mažiau lėšų skiriama kultūriniams poreikiams tenkinti, tačiau sąmoningi skaitytojai pasilieka sau privilegiją nusipirkti knygą – tai liudija pakartotinis K.Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ leidimas. Metų knygos rinkimai yra patogus tramplinas dar nežinomam, bet talentingam rašytojui (kad ir ką tik minėtos K.Sabaliauskaitės atvejis - „Silva Rerum“ yra jos pirmasis romanas): patekimas į dešimtuką, ar į penketuką suteikia autoriui daugiau pasitikėjimo ir išryškina kūrinio vertę.

Tenka apgailestauti, kad žanrine prasme Metų knygos rinkimai nėra labai įvairūs (iš esmės tik romanai ir esė). Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiemet suaugusiųjų kategorijoje vyrauja romanas pramaišiui su esė, o novelė ar apsakymas yra reti svečiai. Vis dėlto tai galima traktuoti ir kaip tam tikrą revanšą žanrų dominavimo arenoje: juk poezija turi patosiškus Poezijos pavasarius, Poetinius Druskininkų rudenis, o pasakojamiesiems žanrams pakaks ir proziško konkurso, kuris baigsis šaltą vasario mėnesį. Rašytojo galvos nevainikuos laurų vainikas, bet bus pasitenkinta materialiu dalyku – pinigine premija – ne medžių pavėsyje, o įsitaisius po mūro ir metalo konstrukcijomis paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną.