Gruodis

S.McGuinessas. Prarasti portretai. Kaunodiena.lt nuotr.

Du skirtingi pasakojimai apie žmones – tai įspūdžiai iš Seamuso McGuinnesso ir Tanios Candiani parodos, veikusios galerijoje “Meno parkas”, po Kauno bienalės „Textile09“ vėliava.

Airijos menininkas „Prarastais portretais“ kalba apie žmones, savo noru pasitraukusius iš gyvenimo. Šis projektas S.McGuinnesso buvo sumanytas ir sukurtas Airijoje, ketverius metus studijuojant meninės praktikos doktorantūroje. Rinkdamas medžiagą, autorius nuolat bendravo su šeimomis, kurių nariai pakėlė prieš save ranką. Jų artimieji S.McGuinnesso projektui paaukojo nusižudžiusiųjų asmeninius daiktus bei nuotraukas. Bendradarbiaujant su šeimų nariais, skaitmeniniu būdu buvo išausti žuvusiųjų portretai su vardais ir amžiumi. Parengtas trumpas filmas apie portretų audimą žakardo staklėmis. Iš viso išausti 42 realaus dydžio prarastųjų portretai.

S.Mc Guinnesso darbai „Meno parke“ buvo eksponuojami kartu su meksikietės T.Candiani paroda “Kiti pasakojimai”. Šios menininkės darbuose tyrinėjama ir atskirų individų, ir ištisų socialinių grupių intymioji elgsena. Panaudojant lovų čiužinius ir ant jų išsiūtus žodžius, asociatyviai akcentuojamas tiek fizinis kūnas, tiek emocinė žmogaus būklė. Jos šviesiuose darbuose atspindima kitokia nei airio kūriniuose gyvenimo pusė. Į Tanios Candiani savitai interpretuojamą kasdienį gyvenimą įsipina ir meilė, kurią primena mašina išsiuvinėti žodžiai ir raidės. Socialiniai, kultūriniai skirtumai čia nebesvarbūs; tarp žodžių ir jų kuriamų prasmių visi įpratę gyventi, intymūs žodžiai - gyvenimo dalis.

Menininkės parodoje, nors ir sprendžiamos tam tikros visuomenės, individo problemos, vyksta pilnakraujis gyvenimas. Ir štai čia pat, atskirtas tik tamsia užuolaida - S.Mc Guinnesso kūrinys, tik iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, priešingas meksikietės parodai. Airio parodos pavadinimas „Prarasti portretai“ nuteikia pesimistiškai. Žodis „praradimas“ kelia neigiamus jausmus, o portretas – tai kažkas artima. Taigi pavadinimas parinktas objektyviai, iškart nurodoma į sprendžiamą problematiką, savižudybės faktas pavadinimu dar labiau paryškinamas. Pabrėžiama, jog kažkas brangaus prarandama visam laikui.
Abiejų autorių tokių skirtingų koncepcijų ekspozicijos tam tikrais aspektais labai panašios. Abu pabrėžia dažnai nepastebimas, tačiau iš tikrųjų egzistuojančias visuomenės problemas. Pagrindinis dalykas, jungiantis ekspozicijas konceptualiai, tai žmogaus gyvenimas. Ekspozicijos papildo viena kitą. Iškyla žmogaus būties, gyvenimo trapumo klausimas. Štai teka gyvenimas, žmonės sukasi kasdienybės, rutinos, santykių verpetuose, o visai šalia – mirtis, pabaiga. Gyvenimo šurmulį ir jo pabaigą skiria trapi riba, šioje parodoje – tai simbolinė tamsi užuolaida.

Apžiūrėjus saldžių užuominų kupiną T.Candiani parodą ir perėjus užuolaidos skiriamą erdvę, iškart patenki į kitokią atmosferą. Čia paliesta skaudi mirties, netekties tema, apie kurią ne visur ir ne visada garsiai kalbama. Todėl pirmiausia užvaldo smalsumas, tačiau jis sumišęs su slogučiu.

Projekto erdvė padalyta į dvi dalis. Pirmojoje, į kurią žiūrovas pirmiausia patenka, įrengtas projektorius ir ekranas, rodomas portretų audimo procesas. Patalpoje – ritmiškas ir šaižus audžiančių staklių gausmas. Šiame projekte S.McGuinnessas taikliai panaudoja garsą. Nemalonus staklių gaudesys nesibaigia, nerimsta -- tuo, matyt, primenamas savižudybių nuolatinumas. Žinoma, kad tiek triukšmas, tiek spengianti tyla galiausiai tampa nepakeliama, tad „Prarastuose portretuose“ triukšmas netgi atlieka tylos vaidmenį – sukuria susikaupimo ir rimties įspūdį.

Priešais ekraną įrengta atskira pusapvalė patalpa, kurioje ir sukabinti visi prarastieji portretai. Ši maža balta patalpa stiprina savižudžių atskirties įspūdį. Nors žiūrovas tarsi dar arčiau priartėja prie šių žmonių, prarastieji guviai žvelgia į mus iš tekstilinių portretų. Ši uždara erdvė - lyg mirusiųjų pagerbimo vieta, jų buveinė. Menininkas įtaigiai perteikia pačią savižudybės problemą visuomenėje, šiuos žmones priartindamas prie gyvenimo, prie žiūrovo.

Portretai sukabinti tokiame aukštyje, kokio ūgio buvo savižudžiai. Taip menininkas lyg ir stengiasi savižudžius priartinti prie gyvųjų, kita vertus, jų netikėta mirtis pabrėžiama užrašius pragyventų metų skaičių. Informacija apie jauną savižudžių amžių minimali, bet ji verčia susimąstyti. Visi jie - jauni žmonės, nuo keturiolikmetės mergaitės iki keturiasdešimt ketverių metų vyro. Taip pabrėžiama nuojauta, kad savižudybės problema -- ne kažkur toli, bet tarp mūsų, tik ji tarsi nepastebima. Taip keliama visuomenės susvetimėjimo problema.
Nejučia kyla klausimas, kas gi šiems žmonėms nutiko? Bet menininkas neaiškina žodžiais ar tekstu, jis ieško ir atranda tinkamą erdvinį, spalvinį, garsinį sprendimą. Visur naudojamos balta ir juoda spalvos. Nėra jokių akį rėžiančių, ryškių detalių, darbas atliktas minimalistiniu stiliumi, sukurta rimties atmosfera. Apeliuojama į asmeninę žiūrovo patirtį.

Paliekant S.McGuinnesso portretų erdvę, nepertraukiamas staklių triukšmas ima atrodyti tarsi spengianti tyla. Rimtis ir netekties momentas čia parodomas ypač įtaigiai. Todėl kiekvienas, išėjęs iš galerijos, turėtų pajusti menininko išreikštą pagarbą žuvusiesiems ir norom nenorom apmąstyti tai, ką matė, ar bent truputį pajusti žmonių, pakeliančių prieš save ranką, problemą.

S.Mc Guinnesso kūryba yra kryptinga, jis sąmoningai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į savižudybės problemą. Menininkas dirbo klinikose, bendradarbiavo su gydytojais, taigi tiesiogiai susidūrė su šia tema. Vėliau šio bendradarbiavimo patirtį jis panaudojo kūrybinėje erdvėje. Pasirinkti tokią kūrybos tematiką menininką paskatino didelis savižudybių skaičius Airijoje. Tai -- kūrėjo reakcija į susidariusią padėtį, tam tikra nuomonės ir užuojautos raiškos forma.

Mano manymu, menas yra geriausias būdas atkreipti visuomenės dėmesį į aktualias problemas. Šiuolaikinis žmogus, nuolat veikiamas reklamų, skelbimų, nereikalingos informacijos, praleidžia pro akis socialinę reklamą, kraupi statistika jam nieko nebesako. Bet menas vis dar stipriai veikia žmogų. S.Mc Guinnessas, kurdamas tokį nelengvabūdišką meną, pagerbia žuvusiuosius savo noru ir kreipiasi į visuomenę trokšdamas, kad tokia problema ateityje išnyktų.