Balandis

Kai vienas žymiausių Lietuvos architektų Eugenijus Miliūnas Kaune buvo tituluotas 2008 metų įsimintiniausio menininko vardu, sutriko ne tik jis pats, bet ir šį faktą vertinusi visuomenė. Ypač stiprus šlamesys pasklido iš tos pusės, kur būriuojasi tarsi savaime suprantamo menininko statuso nešiotojai – dailininkai, teatralai, muzikai, literatai. Kaip? Architektas – menininkas?

Tą šlamesį su pakeltų antakių, surauktos kaktos iliustracija pasigavo ir išplatino žurnalistai, kurie tarsi savaime supranta, kas yra grynas menininkas, o kas – ne visai grynas.

Pats E.Miliūnas neslėpė, kad toks pripažinimas jam svarbus ne tik asmeniškai: “Architektūra – kaip amžina našlaitė, pamesta tarp meno, mokslo, verslo.“ Jis džiaugėsi dėl visos savo profesijos gildijos, kad architektai gali būti pripažinti, išgirsti ir pagerbti kaip menininkai.

Pagaliau, ką mes apskritai žinome apie architekto profesiją -- kaip kūrybos procesą, kaip žmogiškąją šios veiklos konkretybę? Gal galingai ir turtingai atrodantys architektai irgi verkia? Gal jie irgi patiria dvasinių kančių kurdami tai, į ką vėliau bet kuri gatvės valytoja gali baksnoti pirštu ir kritikuoti?

Juk akivaizdžiai matomą, fiziškai apčiuopiamą architekto kūrinį -- namą lengviau aptarinėti, negu, tarkime, Vidmanto Bartulio naujos simfonijos partitūrą. Deja, ne Mozarto laikais gyvename, kai net skalbėja galėjo pasakyti, koks Wolfgango Amadeuso opusas skamba pro atvirą langą.

Norėdama prasklaidyti dar labai miglotą mūsų visuomenės suvokimą apie architektūros procesą, apie architekto profesijos dvasinius subtilumus ir milžinišką atsakomybę, pažvelgti į šią kūrybinės veiklos sritį iš vidaus pakviečiau būtent E.Miliūną, kuris net konkuruojančių kolegų yra vertinamas kaip profesionalumo, jautrumo ir profesinės sąžinės pavyzdys.

--Pradėkime nuo esminio, daugiausia šlamesio visuomenėje sukeliančio klausimo: kodėl architektūra yra menas, o jeigu ne – kodėl?

-- Iš patirties žinome, kad meno galime rasti visai nemeniniuose dalykuose, o tame, kas įprastai, iš inercijos vadinama menu, galime dažnai pasigesti meno požymių ir vertės.

Kalbant apie architektūrą, tai yra ir menas, ir mokslas. Čia viskas daug sudėtingiau, nes racionalumo ir iracionalumo derinys architektūroje labai ypatingas.

Atsiverskime tarptautinių žodžių žodyną ir pasikartokime šio labai garbingo žodžio „architektūra“ apibrėžimą. „Archi“ reiškia viršenybę, aukščiausią būvį. Architektūra vadinama erdvinę žmogaus aplinką, jos visumos ir dalių santykį formuojanti meno šaka.

Labai norint pabrėžti skirtumą nuo grynojo meno, šnekamojoje apyvartoje galima architektūrą vadinti taikomuoju menu.

Nuo senovės ji buvo vadinama statybos menu, tačiau šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė seniai sutarusi, kad tai yra menas ir mokslas kurti žmogaus aplinką, formuoti jam skirtą erdvę.

E.Miliūno studija. Kauno arenos vaizdas nuo M.K.Čiurlionio tilto

E.Miliūno studija. Kauno arena Nemuno saloje. Vizualizacija

E.Miliūno studija. Kauno arena Nemuno saloje. Vizualizacija

E.Miliūnas (projekto vadovas). Šiaulių arena

E.Miliūnas (projekto vadovas). Šiaulių arena. Fasadas

E.Miliūno studija. Merkurijaus rekonstrukcijos konkursinis projektas

-- Vadinasi, Jums tenka performuoti/revizuoti/rekonstruoti erdvę, sukurtą To, kuris nepavaldus žmogui, jo išrastam mokslui, pinigams, silpnybėms?

-- Visose žmogaus veiklos srityse vyrauja stiprus prieštaravimas tarp dvasinių ir medžiaginių pavidalų. Kuo arčiau esamojo laiko, kuo arčiau mūsų, tuo tas prieštaravimas yra aštresnis. Kas svarbiau – dvasingumas ar medžiagiškumas?

Kalbant apie architektūrą, kuri Dievo duotą erdvę bando harmoningai pritaikyti žmogui, mėgstu palyginimus su protezavimu. Įsivaizduokime, kad Dievo tvariniui teko amputuoti koją. Kažkas turi sukurti jam tokį protezą, kad ta netikra, meistro sugalvota ir pagaminta dirbtinė koja harmoningai derėtų prie gyvo žmogaus kūno. T.y., kad būtų patogu (funkcionalu) ir gražu. Kad būtų kaip tikra.

Įkvėpimą suteikiantys Pegaso sparnai mus tikrai veikia, tačiau architektas savo kūryboje nuolat taiko ir mokslo žinias. Jau pačiame kūrybos procese – nuo pirminių eskizų iki idėjos išgryninimo brėžinyje ar makete - kartu su intuicija, fantazija, estetiniu suvokimu, emocijomis dalyvauja ir mokslas, loginis mąstymas.

Tikrajai architektūrai, kaip aš ją suprantu, tenka nuolat spręsti archiuždavinius, beveik visada pranokstančius kasdienę žmogaus logiką. Tai yra situacijos, kai neužtenka remtis vien mokslo žiniomis, intuicija, fantazija, bet reikia pasitelkti ir kažką sunkiai įvardijamo, net sakralaus.

Kai norima pabrėžti ką nors ypač neįprasta, nauja ar iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma, net kitose veiklos srityse jau vartojami terminai „architektūra“ ir „architektas“. Pvz., garso architektūra, šviesos architektūra. Dabar, kai bandoma sukurti naujus bendrosios Europos žmonių santykius, atsirado net tokia sąvoka kaip „ES konstitucijos architektai“.

Norint sukurti tokią konstituciją, pagal kurią visos skirtingos kultūros, skirtingo dydžio, skirtingos patirties ir mentaliteto tautos gyventų kartu harmoningai, neužtenka vien proto ir žinių. Čia turi įsijungti kažkoks pasąmonės jausmas, iracionali klausa, dvasinė intuicija, kažkas visiškai nematerialaus ir nepragmatiško.

Tikras architektas su tokiais archiuždaviniais susiduria nuolat. Racionalūs sprendimai turi derėti su absoliučia klausa viskam – ne tik spalvai, medžiagoms, materialiniam fonui, bet ir socialinei aplinkai, esamajam laikui, jame gyvenančių žmonių dvasinei savijautai, lūkesčiams.

Suderinti visa tai yra gana sunku, todėl architektūra yra turbūt sudėtingiausia ir atsakingiausia meninės kūrybos sferai priskiriama veikla.

-- Kitose meno srityse vienu svarbiausių kūrinio gyvybingumo kriterijų vadinama improvizacija. Kokias ir kada improvizacijos galimybes turi architektas?

-- Šiuo požiūriu kitų rūšių meno kūrėjams mes galime tik pavydėti. Architektūros kūrinys yra kaip „Titanikas“, su milžiniška inercija plaukiantis nustatytu kursu, kurio kas šimtas metrų nepakaitaliosi ir nepaimprovizuosi. Per daug masyvus objektas su begale sudėtingų mechanizmų. Jeigu pagrindinis kursas nustatytas neteisingas, jeigu nenumatyti kelyje slypintys ledkalniai, – avarija neišvengiama. Ir tai ne vienadienė avarija. Tai yra tokia rezonansinė katastrofa, apie kurią bus kalbama šimtmečius.

Kita vertus, negalima sakyti, kad architektūroje visiškai nėra vietos improvizacijai, tegul ir minimaliam padžiazavimui. Iš patirties galiu pasakyti, kad tas architektas, kuris, atidavęs projektą statybininkams, mano viską atlikęs 100 procentų ir nieko nesiruošia keisti, yra blogas architektas.

Architekto kūrinio virsmas realiu statiniu privalo turėti bent 20 procentų improvizacijos laisvės. Turėdamas net ir didžiausią patirtį negali visko numatyti iki smulkmenų. Yra dalykų, kurie paaiškėja tik stebint statybų procesą – realioje erdvėje. Nestrateginius momentus visada gali suspėti pakeisti, patobulinti.

Mintyse gali viską apgalvoti iki mažiausios detalės, tačiau natūroje pamatai, kad tavo mąstymą keičia vienaip ar kitaip pasisukusios saulės apšvietimas, vyraujančios oro sąlygos, gamtinis kontekstas, numatytą atmosferą koreguoja ir prie objekto ar jame atsiradę žmonės.

Kai projektuoji labai didelį objektą, kartais tenka prašyti natūralaus dydžio sklype sukalti bent vėliavėles tam, kad galėtum iš įvairių vietų savo mąstymą pasitikrinti atsižvelgdamas į tikros erdvės mastelį, reljefą, gamtos ir aplinkinių panoramų kontekstą.

Taip dirbu ir prie arenos Nemuno saloje. Dabar jau matyti masteliai, jau padėtas pagrindas. Stebime iš visų miesto pusių, nuo „Akropolio“ garažų stogo. Dar ir dar kartą tikrinomės tai, ko jau nebegalėtume pakeisti: ar gerai parinkta vieta, ar išsaugoma pačios salos dominantė, ar harmoningas santykis su vandens, aplink esamų ir būsimų statinių kaimynyste ir daugybė kitų kriterijų. Na, atrodo, kad esminis sprendimas yra teisingas. Dėl to lyg ir nusiraminau.

Dabar lygiai taip pat priekabiai ir atidžiai tikrinsime projekte numatytų arenos apdailos, vidaus erdvių, aplinkos formavimo detalių teisingumą. Šie dalykai gali būti keičiami vykstant statyboms, jais vardan geriausio rezultato galima šiek tiek improvizuoti.

-- Architektas bene vienintelis iš visų meninės srities kūrėjų neturi galimybės pats įgyvendinti savo projekto. Pagimdyti kūdikį ir atiduoti jį auginti kitiems turėtų būti gana dramatiškas jausmas?

-- Tai tiesa. Net kompozitorius, kurio savijauta galbūt būtų panašiausia į architekto, turi galimybę pats sėsti prie fortepijono ir sugroti savo kūrinį. Dramaturgas, jeigu nori, gali pats režisuoti savo pjesę. Rašytojas – ką sugalvojo, tą ir parašė, dailininkas – ką sugalvojo, tą ir nutapė. Poetai dažnai net patys skaito savo eiles. Kitų sričių menininkams tokios problemos iš viso nebūdingos.

Architektas niekada pats negali įgyvendinti savo idėjos, todėl į statybininkus žiūrime kaip į savo kraujo brolius. Jie nė kiek ne mažiau reikšmingi už architektus. Be jų mūsų darbas būtų niekinis.

Taip, gana dramatiška, kai turi visuomenei atsakyti už vaiką, kurį tik pagimdei, bet neauginai, prie kurio auginimo galėjai prisidėti tik patarimais.

-- Čia gal tiktų ekskursas į šalį nuo architektūros. Esu girdėjusi apie Jūsų aistrą tapybai. Kokia jos įtaka Jūsų, kaip architekto, gyvenimui?

-- Visada žavėjausi Rimvydo Jankausko-Kampo tapyba. Esu nupirkęs jo darbų. Tapybos potraukį jaučiau nuo studijų metų. Tapiau ir pats. Su „etiudnikais“ keliaudavome Nidoje, per kopas, buvo labai įdomu. Mane giliai emociškai veikia spalva. Net dabar, kai pamatau spalvotus dažus, jie mane jaudina beveik erotiškai.

Buvau pajutęs nenumaldomą norą tapyti. Bet staiga supratau, kad jeigu savo energijos dalį atiduosiu tapybai, pasimėgavimui spalvomis, aš išduosiu savo profesiją – architektūrą, kurios principai neleidžia pačiam prisiliesti prie kūrinio.

Architektas visada su savo kūriniu turi būti per atstumą. Ypač tol, kol objektas yra statomas. Pabaigoje, kai dėliojami paskutiniai štrichai, spalvų, dekoro detalės, jau galima kažką pataisinėti. Bet tai yra panašiai tas pats, kas prie altoriaus žengiančiam suaugusiam sūnui pataisyti kaklajuostę.

E.Miliūnas. M.Žilinsko galerija Kaune

E.Miliūnas. M.Žilinsko dailės galerija. Interjeras

E.Miliūnas. M.Žilinsko dailės galerija. Interjeras

-- Koks buvo pirmasis Jūsų projektuotas objektas, davęs skaudžiausią profesinę pamoką?

-- Ypač gilių emocijų paliko brangiausias man -- M.Žilinsko galerijos Kaune projektas. Konkursą laimėjau, bet kadangi nuo studijų nebuvau labai paklusnus, todėl nebuvau mylimas ir palaikomas. Mane, kaip konkurso laimėtoją, nušalino nuo projekto ir toliau jį plėtoti atidavė mano draugams. Buvau taip įskaudintas ir įsižeidęs, kad neidavau nė artyn žiūrėti, kaip ta galerija statoma.

Tada man labai gerą pamoką davė Algimantas Kančas. Jis pasakė: „Simai (taip E.Miliūnas vadinamas tarp kolegų. – V.S.), tu save myli labiau, negu savo profesiją“. Pagalvojęs supratau, kad Algis buvo teisus.

Kai nugalėjęs ambicijas grįžau prie objekto, visi buvo patenkinti. Šis incidentas išvadavo mane nuo nesveikos savimeilės, kategoriškumo, nepamatuoto pasitikėjimo savimi. Tada labai stipriai pasikeitė ir aplinkinių požiūris į mane, pradėjau gauti užsakymų. M.Žilinsko galerijos istorija buvo skaudžiausia ir naudingiausia pamoka man.

Tada iš esmės supratau mūsų profesijos atsakomybės ir dramatizmo esmę. Juk architektūros projekto kūrimas yra kaip meilės akto vaisius: vaikas gali gimti gražus, sveikas, bet gali gimti ir kreivas, ligotas. Tu tai matai, bet jau nieko nebegali pakeisti. Net pačiu tragiškiausiu atveju. Net tada, kai matai, kad statoma kažkokia kuprota klipata. Gali tik grąžyti rankas ir melsti Dievą atleidimo už tai, kad to kūrybos – meilės akto metu kažką ne taip padarei.

Tiesa, dar gali truputėlį padėti tam savo nelaimingam vaikui išgyventi, pridengti esminius trūkumus, pamaskuoti gražesniais drabužėliais, bet kreivos prigimties ištaisyti jau negali.

Iš pradžių, kol esi jaunas, projektuoji labai lengvai. Įgijus patirties viskas pasikeičia. Projektuodamas turi numatyti viską iki mažiausių smulkmenų. Tai yra kūryba, kurią nuolat lydi nežmoniška vidinė įtampa ir atsakomybė.

Atsakomybę didina ir tai, kad projektą kuriantis architektas disponuoja milžiniškais būsimo objekto statybos pinigais. Net šimtais milijonų, kaip, tarkime, projektuojant Kauno areną Nemuno saloje. Kiekvienas tavo sprendimas susijęs ne tik su estetine, funkcine kategorija, bet turi ir realią kainą, už kurios numatymą tu taip pat asmeniškai esi atsakingas. Ir užsakovui, ir sau.

Čia jau ne vien profesinės atsakomybės, bet ir moralumo kriterijai.

Tai, ką sukuria architektas, džiugina arba liūdina ne vieną žmonių kartą. Architektas savo nepavykusio kūrinio negali išmesti į šiukšlių dėžę, kaip paveikslo ar muzikos kūrinio partitūros. Architekto klaida jį kankina visą gyvenimą ir dar po mirties.

-- Architekto karjera ir kompromisai, profesinė sąžinė ir kompromisai, profesionalumas ir kompromisai: kaip Jums sekėsi/sekasi derinti šiuos dalykus?

-- Tai ir sudėtinga, ir paprasta. Jeigu būsi tik paslaugus visuomenei – dirbsi ne taip, kaip nori, o taip, kaip nori visuomenė, profesinė sąžinė bus palaidota. Jeigu būsi labai aštrus ir ignoruosi visuomenę, būsi išstumtas iš profesinės veiklos rato. Negausi užsakymų. Aš mokausi laviruoti ant labai plonos ribos. Kad nenukentėtų mano profesiniai principai ir kad turėčiau kur juos įgyvendinti.

-- Ar visada statybininkai, užsakovai įgyvendindami Jūsų projektą paiso architekto, kaip autoriaus, teisių? Kaip reaguojate, kai pamatote, kad Jūsų vardu kyla kuprotas statinys ne dėl Jūsų kaltės?

-- Klaupiuosi ant kelių prieš kiekvieną, kurį tik turiu vilties permaldauti: nedaryti to, ko nėra mano projekte. Nueiti į statybų aikštelę ir pamatyti, kad kyla ne tai, ką tu suprojektavai, prilygsta priešinfarktinei būklei.

Drauge tu jau iš patirties žinai, kad karingumas, arogancija, kategoriški reikalavimai nieko nepadės. Tai būsena, kai architektas su savo galimomis ambicijomis pasijunta niekas prieš tuos, į kurių rankas pateko jo kūrinys.

Lieka imtis kantrių derybų, kompromisų meno ir visiškai atsisakyti savo asmeninių bei profesinių ambicijų. Lieka kantrus visų galimų asmenų ir institucijų įtikinėjimas – neiškraipyti projekto. Kartais tai pavyksta. Kartais – ne.

Teoriškai yra tokia sąvoka, kaip architekto autorinės teisės. Praktiškai jas pritaikyti labai sudėtinga. Ypač sunku būtų įrodyti tą ribą, kurią peržengus tavo, kaip autoriaus, teisės pažeidžiamos.

Apskritai jau seniai supratau, kad į statybininkus reikia žiūrėti kaip į savo kraujo brolius, kaip į architekto kūrinio bendraautorius, be kurių talento, atsakomybės ir geranoriškumo net dieviškiausi projektai gali pavirsti į nieką.

-- Kaip veikia architektūrą natūralus žmogiškasis ir kūrybinis egoizmas?

-- Kai dabar manęs paklausia, ko labiausiai norėčiau kaip architektas, atsakau, kad aš iš viso neturiu teisės norėti. Iš visų kūrybos rūšių architektūrą labiausiai veikia kontekstai. Kurdamas projektą privalai galvoti apie visus, išskyrus save. Privalai galvoti apie istorinį ir urbanistinį kontekstualumą, apie užsakovo norus, apie projekto kainą, apie žmones, kurie ten gyvens ar dirbs, kurie dešimtmečius, o gal net šimtmečius matys tavo kūrinį, ir dar apie daugybę dalykų. Tikroji architektūra visada yra mąstymas apie ateitį ir apie ateities žmogų. Bet ne apie save.

Todėl egoizmas, kai kuriama pirmiausia tai, kas man gražu, būdingas jaunystei. Vėliau pradedi kurti tai, kas ne tik tau gražu, bet gražu ir kitiems. Egoizmas traukiasi. Dar vėliau ateina toks palaimingas laikas, kai pradedi kurti tai, kas universalu. Tai, kas gali tikti įvairiems žmonėms.

Net kai kalbame apie modernizmą, man patinka tas modernizmas, kuris yra universalus ir turi atsiminimų apie praeitį. Laikas turi uodegą. Jeigu tu jos nesilaikai, esi tuščia vieta. Aš noriu būti modernus, bet visada laikytis laiko vertikalės. Man svarbi ilgalaikių vertybių ir esamojo laiko harmonija.

-- Prie specifinės, profesinės įtampos, kuri nuolat veikia architekto kūrybą, prisideda ir tas dramatiškas, net karingai atakuojantis fonas – kartais aklai kritiškas visuomenės požiūris į architektų darbus. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje jis labai ryškus. Kaip Jūs vertinate tokį visuomenės kritiškumą ir tokio dirglumo priežastis?

-- Na, plačioji visuomenė visada jaučiasi geriausiai išmananti mediko, vaistininko ir architekto darbą. Konstruktyvi kritika naudinga, bet aklas, profesinio supratimo neturintis kritiškumas veikia tik destruktyviai.

Architektūra, kaip labai materialus, lengvai apžiūrimas ir pačiupinėjamas, buitiniu lygiu atpažįstamas objektas, yra patogiausias tai populistinei kritikai, kuri pas mus ypač veši. Viskas remiasi į bendrą visuomenės kultūrą, išprusimą ir į pagarbos profesionalumui suvokimą. Pas mus to suvokimo, iš kurio paprastai kyla ir pasitikėjimas, dar labai trūksta.

Šį pasitikėjimo ir nepasitikėjimo mechanizmą geriausiai iliustruoja nekultūringo užsakovo privataus gyvenamojo namo statybos procesas. Kol būsimas namas dar tik brėžiniuose, kol vyksta jo statyba, kol viskas dar labai abstraktu ir paprastam žmogui nesuvokiama, užsakovas su architektu elgiasi labai pagarbiai. Kai tik išryškėja jau atpažįstami kambarių kontūrai, nekultūringas žmogus tampa kasdien įžūlesnis. Pagaliau ateina diena, kai jis nutaria, kad architektas jam nebereikalingas. Nes jis mano, kad dabar jau pats žino, kur pastatyti sofą, kur pakabinti šviestuvą ar paveikslą.

Kultūringas, išsilavinęs žmogus, pasamdęs profesionalų architektą, patiki jam baigti darbą iki galo. Diskutuojant, pasitariant, gal net pasiginčijant paliekama teisė architektui įgyvendinti tokių namų viziją, dėl kurios buvo sulygta.

Taip yra ir su viešo intereso statiniais. Kultūringi žmonės, kurių yra mažuma, pasitiki profesionalais ir jų atsakomybe. Kita – karingoji, neišprususi dauguma elgiasi priešingai. Šiurkščiai, rėksmingai ir primityviai.

Čia gal vieta būtų prisiminti, kad faraonams piramides projektavę architektai buvo vertinami kaip vyriausieji žyniai, kuriantys tokį naują materialų pasaulį, kurio negali sukurti net pats faraonas.

Yra tekę skaityti, kad Michelangelas, kol nebuvo baigęs savo legendinių Siksto koplyčios freskų, į statybvietę neįleisdavo net paties objekto užsakovo – popiežiaus ir apmėtydavo jį pastolių pagaliais.

Nuo amžių visą didžiąją pasaulio architektūrą kūrė ne liaudis, o elitas, kurio svarbi dalis buvo architektai. Niekada liaudis nesprendė, kur ir kaip statyti rūmus, bažnyčias ar kitus svarbius pastatus, kuriais gėrimės iki šiol. Niekada liaudžiai nebuvo leista kištis į profesionalius architektūros sprendimus. Tokių strateginių dalykų kūrimas visada buvo aristokratų, elito rūpestis.

Kol buvo tikima, kad kuria ne žmogus, o Dievas žmogaus rankomis, niekas negalėjo trikdyti to kūrybos proceso.

Mūsų jauna visuomenė dar labai klaidingai supranta demokratinę masinės nuomonės teisę ir pagarbos profesionalumui pareigą. Šių sąvokų pusiausvyra pas mus yra absoliučiai išbalansuota. Iš to kyla visos bėdos.

E.Miliūnas. Gyvenamasis namas Palangoje

E.Miliūnas. Gyvenamasis namas Palangoje

E.Miliūnas. Gyvenamasis namas Palangoje. Interjeras

-- Ar norime pasakyti, kad klaidingai suprasta demokratija yra kaip pagalys elitinio meno, profesionalumo ratuose?

-- Atsakysiu per palyginimą. Universalų tikrosios demokratijos modelį suprantu kaip tautos ar atskiro žmogaus egzistencinį gyvybės medį, kurį sudaro du neatskiriami dalykai: nuolatinis – kamienas su šakomis ir kintamas – lapija.

Medis be lapų – nudžiūvęs stagaras. Lapai be kamieno ir šakų – šiukšlių krūva. Visuomenė be aristokratijos, be elitinio profesionalumo yra vien lapų krūva, o aristokratija, aukštuomenė be plačiosios visuomenės yra miręs pagalys.

Demokratinės valstybės gyvybės medis gali vešėti tik harmoningai derinant abi jos dalis. Lapai negali veikti kamieno tvirtybės, tačiau kamienas, kaip stabilumo garantas, negali ignoruoti ir nuolat kintančios lapijos.

Galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje visose srityse vyrauja kamieno svarbą ignoruojanti lapų politika. Nepamirškime, kad nuolat didėjanti pūvančių lapų krūva prie medžio ilgainiui pavojingai pūdo ir kamieno šaknis, kurių misija – gyvybės syvais maitinti lapiją.

Lietuvai reikia stiprinti intelektualaus, profesionalaus elito, šiuolaikinės aristokratijos kamieną, kurio auginimas turėtų būti svarbiausias valstybės tvirtėjimo prioritetas. Ant sveikų ir tvirtų šakų lapai savaime sužaliuos.

-- Kada ir kodėl pačios architektūros glėbyje atsirado ir suvešėjo popsas?

-- Pagal klasikinį supratimą, architektūroje, kaip ir muzikoje, negali būti popso. Gali būti profesionali kūryba arba liaudies kūryba. Tokia nuostata pasaulyje galiojo apytikriai iki XX amžiaus vidurio. Niekas vardan populiarumo nebandė papirkti žmonių estetinio skonio ir suvokimo. Nes architektūra -- per daug brangus, atsakingas ir ambicingas menas.

Kai tik prasidėjo bandymai įtikti masėms, atsirado popsinė architektūra. Statant pastatus tikimasi pritraukti kuo daugiau lankytojų, kuo daugiau verslo ryklių ir turėti iš to kuo daugiau naudos. Įgyvendinant tokius siekius, architektūra aplipinama visokiais stebinančiais, šokiruojančiais ar akiai paganyti skirtais trumpalaikės vertės dzinguliukais.

Pasaulyje atsiranda kartotiniai, serijiniai statiniai, kurie yra akivaizdus architektūros popso pavyzdys. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Gugenhaimo muziejų serija.

Pats popso atsiradimas architektūroje, muzikoje, kitose meno srityse gal nėra savaime blogis. Problema -- pusiausvyros pažeidimas, nes popsas labai vislus, greitai dauginasi ir bando paskandinti, suniveliuoti profesionalumo vertybes, aukštąjį meną.

-- Grįžkime prie Jūsų: ar jaučiate kuriantis amžinus dalykus, palyginti su žmogaus – paties kūrėjo laikinumu?

-- Yra toks posakis: „Visi bijo laiko, o laikas bijo tik piramidžių“. Architektūra turbūt vienintelė kūrybos sritis, taip atvirai deklaruojanti savo santykį su laiku. Amžinumas, laikas ir erdvė yra sunkiausiai suvokiami dalykai. Tarsi koks kosmosas. Architektui nuolat tenka dirbti būtent su šiuo kosmosu.

Instinktyviai mes visada projektuojamės į ilgalaikiškumą. Net paprastas žmogus statydamas namą tikisi, kad stato labai ilgam. O ką jau kalbėti, ką jaučia architektas, kai projektuoja bažnyčią. Aišku, įsivaizduoja, kad ji stovės tūkstantį metų. Pasąmonėje nuolat vyksta kova dėl amžinybės.

Egzistuoja toks juodas humoras, kad chirurgas savo klaidą gali užkasti, o architekto klaida matoma šimtmečiais.

Tiesa, dabar, kai populiarėja popsinė architektūra, trumpalaikės vertybės, atsiranda naujas ir architektūros vertės kriterijus – geras tas statinys, kurį bus lengva ir nebrangu nugriauti. Gal ateis laikas, kai sąmoningai projektuosime statinius 5 ar 10 metų, gal tik vienam sezonui ir nebesikankinsime dėl amžinumo?

Iš esmės architektūra medžiagiškai objektyviai atspindi esamą žmonijos, civilizacijos raidos etapą, savo laiko mentalitetą, egzistencinę savijautą.

Juk dabar įvairiose meno srityse įsigali akimirksnio menas. Kad pasijustum menininku, nebereikia džiūti prie drobės ar prakaituoti iš akmens kalant skulptūrą. Metė žmogus akmenuką į vandenį, nuvilnijo ratilai – ir tai yra jo menas.

Tokį trumpalaikį kūrinį ateičiai užfiksuoja vaizdo įrašas, kuris savaime užtikrina to akimirksnio meno ilgaamžiškumą.

-- Sakoma, kad literatūra, dramaturgija (taigi – ir teatras, kinas) šimtmečius minta tais pačiais penkiais siužetais. Kinta tik jų interpretacijos. Ar įmanoma tikėtis absoliučiai unikalios idėjos architektūroje?

-- Čia tiktų prisiminti kitą tezę, kad žmogaus protas negali sugalvoti to, ko nėra. Jis, kaip Dievo kūrinys, gaunantis jam nepavaldžios informacijos iš aukščiau, gali savo idėjas tik kompiliuoti iš to, kas jau yra.

Ne kartą esu praktiškai pajutęs, kad tai, kas mano galvoje gimsta, regis, visiškai nauja, po mėnesio ar metų paaiškėja, kad jau buvo atrasta kuriame nors pasaulio taške. Aš tai suprantu kaip tam tikrą vieno laiko suvienytą tų pačių idėjų sklandymą pasaulyje.

Sąžiningas kūrėjas visada jaučiasi esąs ant labai aukštos ir aštrios briaunos. Dėl to jis yra neramus. Jeigu jautiesi ramus, tu nebesi kūrėjas.

Gali būti šventai įsitikinęs, kad nieko nekompiliuoji, bet iš tiesų yra kitaip. Be jokios blogos valios. Čia veikia mums nesuvokiami, tačiau realiai egzistuojantys pasaulinės pasąmonės komunikavimo ryšiai, kuriems vadovauja tikrai ne „Omnitel“ ar „Bitė“, bet daug galingesnis operatorius – Aukščiausiasis protas. Yra su juo sutartis ar nėra, tik nuo to priklauso, kokią informaciją gauname. Jeigu tau nebus leista, tu net suklysti negalėsi. Negalėdamas suklysti prarasi net saldumą iliuzijos, kad kažką pats atradai ir kažką nauja pažinai.

Aš tai pajutau asmeniškai, kai kūriau eskizus minėtos M.Žilinsko galerijos, kuri man yra pats brangiausias viso gyvenimo darbas. Kurdamas šį projektą pirmą kartą taip giliai suvokiau, kad architektūra – elitinis menas. Nepamirškime, kad visa tai vyko sovietmečiu, kai bažnyčios nebuvo statomos.

Staiga nušvito jausmas, kad aš kuriu meno bažnyčią. Lietuvišką meno bažnyčią – kaip atsvarą ne tik šalia esančiam rusiškam soborui, bet ir  visai sistemai. Tai mane privedė iki užsimiršimo, iki ekstazės. M.Žilinsko galeriją projektavau kaip kitokios – didingos, europinės, laisvos ir demokratiškos kultūros akropolį, kuris visa savo forma ir turiniu galėtų pasipriešinti tuomet vyravusiai sovietinei kultūrai.

Ilgai piešiau eskizus namuose, bet man nesisekė. Nutariau vieną dieną labai anksti nuvažiuoti į tą aikštę, kol dar nėra žmonių, atsisėsti ant Soboro laiptų ir pabandyti sukurti eskizą vienu įkvėpimu. Turėjau paprastą sąsiuvinį. Pasakiau sau: arba-arba. Jei nepavyks, – pasiduodu. Staiga pamačiau visą būsimą galeriją – laiptus, kolonas, tūrius, visą struktūrą, kiemelį, erdves. Ir man pasidarė karšta. Tai neapsakomas, nepakartojamas ir nenukopijuojamas jausmas.

Kaip pavadinti tą nušvitimą? Ar aš sugalvojau M.Žilinsko galeriją, ar jos vaizdas staiga man nukrito iš aukščiau? Ne, ne aš tai padariau. Aš tik veikiau kaip imtuvas, kuriam pavyko tuo metu ir toje vietoje pagauti labai svarbią informaciją, kurią valdo Aukščiausiasis pasaulio protas.

E.Miliūnas -- Kauno 2008 m. įsimintiniausias menininkas