SAMUOLIO VARDU 0

2006-08-15
A.Brazdžiūnas - Dusė parodoje pristatė darbą "Nuogas". L.Brundzos nuotr.

 (XIII-sis tarptautinis tapytojų pleneras A.Samuoliui atminti. Paroda „Ženklas žmogui“ galerijoje „Meno parkas“)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 08 15

 

Tarptautiniai plenerai, paskirti Antanui Samuoliui, gimė kaip būtinybė kūrybiškai priminti šio menininko reikšmę lietuvių tapybos mokyklai. Tryliktąjį kartą pamečiui įvykęs renginys pažymi nuoseklų tęstinumą, po truputį virstantį papročiu. A.Samuolio vardas, regis, beliko plenero krikštavardžiu, formalia etikete, nebeturinčia sąsajų su parodų tematika ir ekspozicija.

Pirmieji plenerai prasmingai atspindėjo ryšį su šio menininko kūryba, jo aplinka. Tuometinė kuratorė Rasa Andriušytė nurodė dalyviams permąstyti Samuolio palikimą, išgryninti darbuose Ars narių įtakos atšvaitus, išreikšti savo požiūrį į tapybos tradiciją. Ankstyvųjų plenerų kūriniuose aiškiai juntamas emocinis saitas su nuosaikiuoju, arsiškuoju tarpukario modernizmu.

Palaipsniui imta eksperimentuoti su meninės raiškos galimybėmis, nuo tradicinės tapybos žengiant toliau, link šiuolaikinio meno formų. Nenuostabu, kad bėgant metams, plenerų darbai tolo nuo lietuviškosios tapybos tradicijos, išryškino kosmopolitinio meno simptomus. O šuolis link postmodernizmo reiškinių, tokių kaip objektai, instaliacijos, akcijos, apskritai apnuogino tapybos termino sąlygiškumą.

Net ir taip toli nuklydus nuo lietuviškosios, Ars menančios tapybos bruožų, plenerų kūriniuose buvo siekiama išlaikyti ekspresyvumą, ieškoti naujovių, sekant vos regimu punktyru, siejančiu su tradicija.

Jei pirmųjų plenerų teptuko taikinyje dažniausiai atsidurdavo miesto ir kaimo peizažas, natiurmortai ar abstrakčios kompozicijos, tai pastarųjų metų parodos liudija posūkį link portreto, figūratyvinės dailės.

Šiųmetinio plenero „Ženklas žmogui“ kuratorius tapytojas Gintautas Vaičys skatina atsigręžti į žmogų. Parodos ideologija itin modernistinė - kūriniai suvokiami kaip ženklai, vaizdinės metaforos, išreiškiančios rūpestį žmonijos likimu, kalbančios apie asmenybės pažeidžiamumą apokaliptiškame pasaulyje. Paveiksluose vyrauja žmogaus vaizdavimas, ieškoma jo „išorinio ir vidinio grožio potencialo“, nes „grožis išgelbės pasaulį“.

Jei taip, tuomet Alfredui Šatui žmogaus grožis atsiskleidžia kaliausės pavidalu. Regis, tapytojas žmoguje nemato nieko teigiamo, tik sustabarėjimą, susvetimėjimą, polinkį baidyti aplinkinius. Kitas šio tapytojo darbas „Ženklas žmogui“ – abstrakti gyvų spalvų tapyba paradoksaliai sužadina daugiau minčių nei statiška „Kaliausė“ – tapybinės stagnacijos simbolis.

Gintautas Vaičys be abstrahuotų, įdomios faktūros paveikslų, taip pat eksponuoja figūrinį darbą, fotorealistiškai vaizduojantį sukniubusį, nuogą, pažeidžiamą žmogų („Bejėgiškumas“), bylojantį apie naują impulsą dailininko kūryboje.

Žmogų tapo ir Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, pristatantis vieną originaliausių parodos eksponatų – kūrinį „Nuogas“. Taisyklingai anatomiškai ištapytas vyro kūnas atskleidžia ilgesį akademinei sampratai, o tai Kauno ir paties Dusės tapybos kontekste netikėtai novatoriška. Nepaisant ramios paveikslo kompozicijos, santūrių išraiškos priemonių, vyro figūra spinduliuoja neviltį, nerimą, vienišumą.

Jovitos Glemžaitės – Matuzienės tapybinė skraidyklė sklendžia nežinoma kryptimi („Aš skrendu“), kartu su kitais kūriniais („Tatuiruotė I-II“) išduodama polinkį į formalią, paviršutinišką tapyseną, paremtą spalvininkystės principais.

Audronė Petrašiūnaitė pasimetė tarp išraiškos galimybių kūriniuose „Akis“ bei „Katės akis“, tačiau dėmesio vertas jos darbas „Klūpanti“, kuriame ekspresyviai ir jautriai perteikiamas alinančio skausmo motyvas.

Aiškią pagarbą A.Samuoliui parodoje atiduoda Sofija Rickevičiūtė. Dailininkės darbuose dar gyvi Ars meniniai pėdsakai. Nervingo potėpio, karštligiško charakterio kūriniai, ypač „Pieta“ bei „Madona“ tiesiogiai nurodo į Samuolio stilių, pomėgį tapyti stilizuotus dievukus.

Jūratė Pikčilingytė nutarė parodyti post-tapybą, pereinančią į instaliacijos žanrą. Kūrinio „Dvi antrosios“ pagrindas - kabančios ištapytos medžiagos „lakštai“, imituojantys surūdijusią skardą. To ir užtektų. Tačiau autorė, pametusi meninę klausą, salės erdvėje ima pilstyti druską, vinis, dėlioti dėžes – elementus, kuriančius nekonceptualią betvarkę.

Bejėgiškai plenere pasirodė užsienio tapytojai. Inge Boudemagh linki mums gyvuoti 100 metų („Live for 100 Years“), tačiau jos kūriniai tiek negyvens. Atrodo, kad vokietė tapybą supranta kaip brūžavimą teptuku įvairiomis kryptimis, tirštai tepant ryškiais dažais.

Joachimas Stalleckeris parodoje paliko abejotinus ženklus. Be schematiškų aktų serijos „Kauno modelis“, jis eksponuoja ir akvarelinį 100 litų banknotą „Kaunas – super bankas“, kuriame vaizduoja nuogą moterį. Tai nedviprasmiška, ciniška užuomina, žeminanti lietuvaitę, tiesiogiai siejant jos kūną su pinigine išraiška.

Taigi, koks tikslas šias parodas rengti tarptautiniu lygiu? Atvykstantys menininkai sunkiai įsijungia į plenero ideologinį lauką, jų kūryba neturi emocinio ar paveldimojo ryšio su Ars palikimu. Be to, plenerų praktika rodo, kad nieko meniškai įstabaus užsieniečiai nepateikia. Regis, kad svečių kvietimas – spekuliatyvus ėjimas, turintis užtikrinti finansinę paramą.

Nors pastangos tęsti renginį pagirtinos, tryliktasis pleneras byloja, kad būtinas profesionalaus kuratoriaus prisijungimas, užtikrinantis koncepcijos prasmingumą, Samuolio vardo naudojimo motyvaciją bei atsakingesnį požiūrį į dalyvių atranką.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*