Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
Vadinasi, stulpelis jau parašytas. Kaip? Vyno „tetrapako“ atidarymo instrukcija, pabudimas žadintuvo silueto fone, kelionė į parodos atidarymą M. Žilinsko galerijoje, į dramos teatrą, pas draugą, išleidusį porą „naiviai pornografinių“ knygų. Visos temos jau okupuotos. Kas toliau? Paklaidžiojimas Laisvės alėjoje, grįžimas namo, kur ploniausio porceliano lėkštėje pasakotojo laukia nuo bergždžio dainavimo užkimusios dvi silkės.
Taip ir lieka neapčiuopta, kas vyko vietoj to, už to ar šalia to. Nebent iš pagarbos garsiam rašytojo vardui galima imti ir sutikti, kad papasakoti įvykiai buvo daugiau nei nuotykių istorija, o pasakojimo kalba – daugiau nei pasakojimo instrumentas. Bet štai šių eilučių autorius, nemyli autorių, jis myli tik tekstus, kurių skaitymas blyksi neįprasta intelektualine patirtimi. Perskaičius „Gero gyvenimo kronikas“ visiškai nesvarbu, kas vyko už, prieš, vietojto, netgi ar tai apskritai vyko, nesvarbu ar tai fikcija, ar realybė: jei fikcija – neįtikinama, jei realybė – neįsikūnijusi kalboje tiek, kad galėtum jausti jos substanciją tekančią per žodžius, sakinius ir pastraipas. Šių eilučių autoriui buvo užrakintos „Gero gyvenimo kronikų“ kalbos namų durys.
Dažniausiai niekas rimtai nežiūri į jaunimą, kuris imasi spręsti apie suaugusiųjų darbus. Viena vertus dėl to, kad mažų mažiausia čia nebus objektyvumo, o kita vertus -- tai iš esmės atrodo juokinga: nuo kada jaunimas ėmė mokyti vyresniuosius? Todėl iš anksto pasakau, jog tai ne kritika, o tik pastebėjimai apie Dovilės Zelčiūtės, Daivos Čepauskaitės ir Donaldo Kajoko poeziją. 1
Dažniausiai niekas rimtai nežiūri į jaunimą, kuris imasi spręsti apie suaugusiųjų darbus. Viena vertus dėl to, kad mažų mažiausia čia nebus objektyvumo, o kita vertus -- tai iš esmės atrodo juokinga: nuo kada jaunimas ėmė mokyti vyresniuosius? Todėl iš anksto pasakau, jog tai ne kritika, o tik pastebėjimai apie Dovilės Zelčiūtės, Daivos Čepauskaitės ir Donaldo Kajoko poeziją.
