Gruodis

(M.Žilinsko dailės galerija.Tarptautinė dailės paroda. „Baltijos tiltai“. Emocijų akimis.)

Lijana Jekaitytė

www.kamane.lt, 2006 12 20

Tiltai gali sujungti arba išskirti. Manau, šį sykį neišskyrė. Tiltai sujungė atskirus menininkus iš skirtingų vietų, su nevienodais interesais, bet siekiančius vieno užsibrėžto tikslo - pastatyti tiltą, kurį sudarytų viena ir nenutrūkstanti idėja. Tai ore sklandantis Baltijos tilto fenomenas. Tiltas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo toks europietiškas, didžiulis, baltas, su begale langų. Ant jo stovi menininkai, susikibę rankomis ar teptukais, jie primena žmones, kurie visai neseniai stovėjo Baltijos kelyje, keldami rankas į viršų. Teptukas akvarelėse čia kyla ir leidžiasi, panirsta į tirštą masę, kuri pakimba ore, išsilieja į skirtingas puses, o ranka pakibusi virš lapo pratisai vedžioja brūkšnius ir linijas, kurios susijungia čia kampais, čia ištęstomis įstrižainėmis. Visas raizginys tampa vientisu koliažu, sudarytu iš skirtingų dalių ir tonų, spalvų ir šviesos, dalys atsiskiria viena nuo kitos, nes jos neranda tarp savęs nieko bendro. Tik -- vieną idėją, nepataisomą mintį, kuri čia susitraukia, čia išsiskleidžia. Prieš akis iškyla ištisas akvarelių ratas, ir bėgi tuo ratu gaudydamas kiekvieną blyksnį ar spalvą, dėdamas į širdį ar tiesiog meti į šalį kaip niekam nereikalingą baltos drobės skiautę. Tas ratas išpranašavo tai, ko mes jau seniai laukėme, bet nedrįsome vienas kitam prisipažinti. Žiūriu i Kjell Ekstam peizažą iš Japonijos ir man atrodo, kad aš pati esu Japonijoje, vaikštau po nebylią tylą, po kelius ir lygumas, kuriomis dar niekas nevaikščiojo. Skaičiuoju minutes ir laikrodžių dūžius, kurie išnyksta migloje. Jie susilieja į vientisą žalią spalvą, kuri teka į mane, pliūpsniais ištekėdama į žydrą foną, kuris išmaišo spalvas ir palieka dėmes ant lapo. Autorė tas linijas suvedžioja ir atsiranda paveikslas, pasislėpęs tirštoje migloje, apgaubinčioje net pakelės medžius. Tai aš jį prižadinau iš miego ir priverčiau pabusti. Šios akvarelės atskleidžia betarpišką ryšį su pasauliu, kuris Jovitos Glemžaitės – Matuzienės paveiksle „Haiku – laumžirgiai“ tampa įvairiaspalvis ir margas kaip tie laumžirgiai ore. Tai jie mums išpranašavo gerąją naujieną, kad čia, žemėje, gražu ir šviesu kaip rojuj. O mes patys esam tie laumžirgiai paveiksle, pūkuotais, kūnais, įvairiaspalvėm uodegom, skrajojam nuo vieno žiedlapio prie kito. Kai kurie žiedai pasislepia ar susiglaudžia nuo mūsų sparnų ūžesio, arba įsikniaubia į mus ir nepaleidžia, laiko įsikibę į mus savo beformiu kūnu. O kiti žiedai tik blaškosi ore, kaip smilgos nulinkusiom galvom ir prašosi paguodos. Taip ir aš su tavim šaukiu į bekraštį spalvom ir laumžirgiais apsėtą lauką, šaukiu, bet niekas neatsako. Tik išsiplečia vyzdžiai ir pakylam į orą. Jovitos Glemžaitės – Matuzienės paveikslas priverčia pakilti ir ilgai nenutūpti. Čia spalvos akvarelėje liejasi laisvai per šlapią drobę, štrichai kai kur sujungia detales, kai kur jas atskiria. Laumžirgių kūnas atrodo yra sudėtas iš atskirų skeveldrų ir spalvų, kurios yra išmėtytos per visą kompoziciją Tavo veidas toks pat, kurį nutapė Eero Ijavoien „Paslaptingos istorijos“ paveiksle. Tai veidas to paties žmogaus, kuris tavęs nepalieka nei dieną, nei naktį. Tik gali užuosti ore kvapą kaip pušų pavasarį. Tai veidas, kuris tave pažadina iš gilaus miego ir kreipiasi vardu. Veidas, kuris neturi nei apkaustų, nei laiko sąvokos, ir tu jo nepamatysi į save kasdien žiūrėdamas veidrodyje . Jis per daug mato ir žino. Tai veidas, kuris mato save kaip tylų susikaupusį riterį, kuris žvelgia į gatve praeinančią moterį, prašančią dešimties centų cigaretėms. Jo kakle kryžius, ir nusuktas profilis, kaip Kristaus, kuris dar kabo ant Kryžiaus, o mes visi pavargome prie jo budėti, nes niekas nežino, kada jis ateis, ir net pavargo spėlioti. Manau, tai tas pats veidas, kurį aš buvau išvydusi gatvėje. Ir tada jis mane išvydo be kūno, prisidengusią tik akvarelės drobės skiaute ir šaukiančią be riksmo, šaukiančią į tylą, bekraštę rudą spalvą, kuri tyvuliuoja vandenį kaip medūzos, slenka į mano kūną ir aš jas sugniaužiu savo saujoje, kaip padarus, kuriems neleista gyventi. Dar mane sujaudino „ Šokis“, kurį sukūrė Irena Luse iš Latvijos. Tas šokis mane pagavo ir nusinešė per Baltijos tiltus, kurie tęsėsi tūkstančius kilometrų. Violetinė spalva užgniaužė kvapą, surišo rankas ir burną užklijavo pleistru. Tas žvilgsnis degino mane, mušė raudonis į veidą. Jie šoko valsą ir nieko daugiau.. Pieštuku nupieštas beformis kūnas plaikstosi ore kaip plaštakė. Vilnija jos sparneliai per ūkanotą orą, kol mes tūnome namie apsisiautę skara ir mezgame kojinę, kurią dovanosim močiutei už praleistą vaikystę kaime. Tai šokis, kuris išblaško mus ir susilieja į vieną bekraštę melodiją, kurios dirigentai esame mes patys. Nors pamiršome, palikome batutus kaime po šieno krūva. Čia vienas petys svyra, o ranka tyliai muša į taktą, ir basos kojos nepaliaujamai pulsuoja į ritmą. Tavo rankos tampa mano rankomis, ir mes vienas kitą prilaikome, kad negriūtume ir išlaikytume vieną nepaliaujamą garsą, kuris svaigino ir mėtė į šonus, kaip laivą blaškomą jūros. Tai gamta, kurią supranta organiškai tik Baltijos šalys, jų savimonės neapleidžia tas šokio siautulys ir tylus vakaras, saulėlydis, horizontas, pasiklydęs šuo, ar pamesta balta avelė, kuri jau atrado kelią pas mus. Tai žmonės, kurie eina vėjų nugairintu veidu, kurie nebijo lietaus nei šalčio, o širdyje nešiojasi liepsną, kuri negęsta. Tai tikėjimas draugyste, Baltijos tiltu, kuris sujungia tuos, kurie dar tiki menu, kuriuose dar budi laisvės, abstrakcijos dvasia.