MŪSŲ BAIMĖ JUNGIA MUS 0

2005-10-03

Kamanė, 2005 10 03
Šiaip tai viskas gerai, bet mes pergyvename dėl Jūsų savijautos. Kad tik ji nepasidarytų blogesnė, negu buvo iki šiol. Juk iki šiol niekas neprašė taip primygtinai (galt net įkyriai) skelbtis apie savo darbus, idėjas, užtarnautus apdovanojimus ir titulus. Koks nors nemenkas, tačiau konkurencijos girnapusių nuolat malamas, verslininkas, gavęs tokį nemokamos savireklamos pasiūlymą, tikriausiai sutriktų iš nuostabos.

Menininkams patinka, kai juos myli ir kai jiems žada. Tada aišku, kad trūksta tik pinigų. Būtų pinigų – kalnai šipuliais bemat pavirstų. Dar trūksta išorinių jėgų, kurios privalo paaiškinti, kad turint pinigų vartyti tuos kalnus yra vaiko darbas.

Mes bijome, kad Kamanės atsiradimas gali sujaukti įprastą harmoniją. Mes einame, šliaužiame paskraidomis, kartais specialiai šlūbčiodami, mes ropojame bijodami tarsi šiaudų lauko peliukai.

Kad tik nepažeistume ir nesužeistume. Mes žinome savo sunkų charakterį, todėl esame labai budrūs, nusižeminę ir avansu atgailaujantys. Mes sutinkame būti neteisūs, ir jau vien dėl to jaučiamės darbingi.

Bet ir Jūs supraskite mus. Kad jau gimėme tokie, tai kur mums dėtis?

Paklauskite laukinės kamanės, kasdien triūsiančios per lietų ir vėją -- kokia tavo misija?

Bandykime būti kartu pagal laukinės kamanės pavyzdį. Gal kada nors kas nors, radęs pilną mūsų suneštų darbų avilį, apsidžiaugs. Ar vien dėl to neverta zyzti?


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*