Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Grupinė tapybos paroda Kaune. Kristianijos dvasia 0

2017-07-17
Parodos atidarymas. Iš kairės į dešinę: Vygantas Vėjas, Aistė Bugailiškytė, Finnas Jensenas. Antano Untydi nuotr.

Liepos 7–26 dienomis galerijoje „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, Kaunas) vyksta tarptautinė tapybos paroda „Santykių taškai“. Šioje grupinėje ekspozicijoje dalyvauja keturi autoriai: Finnas Jensenas (Danija), Antanas Šeronas (Šiauliai), Aistė Bugailiškytė (Vilnius), Vygantas Vėjas (Užupis).

Visi šie tapytojai yra skirtingų kartų, atstovauja skirtingoms tapybos mokykloms, naudoja skirtingas technikas, renkasi skirtingas temas. Tačiau visi jie pripažįsta tą pačią vertybę pagrindine. Laisvė yra tai, kas atsispaudę jų potėpiuose ir bendravime, gyvenimo būde ir siekiuose. Laisvės pareiškimas – tai ir potėpių, spalvų bei figūrų išlaisvinimas iš realaus vaizdo gniaužtų. Į akinamai baltą galeriją, papuoštą subtiliais ir elegantiškais tekstilės gaminiais, įriedėjo sunkioji spalvų artilerija. Permatomas draperijas suvirpino laisvės vėjo gūsis.

Laisvės miestas

Parodos dalyvius taip pat – vienus labiau tiesiogiai, kitus – tik per vertybinius ryšius, sieja laisvės idėją įgyvendinusi Kristianija. 2012 metais parodos dalyviai A. Bugailiškytė ir V. Vėjas kartu su kitais Užupio meno inkubatoriaus atstovais dalyvavo tapybos plenere Kristianijoje. Tai buvo pirmasis tapybos pleneras Danijoje, kristianitų, apsilankiusių Lietuvos plenere, į Kopenhagą išsivežta tradicija. Užupio respublika yra palytėta Kristianijos rajono dvasios, tik kiek mažiau radikaliai įgyvendinanti Laisvės miesto principus.

Būtent Kristianijoje A. Bugailiškytė, kuruojanti šią parodą, ir atrado F. Jenseno kūrybą. A. Šerono sielą gaivina senų, nebenaudojamų daiktų pažadinti prisiminimai, kaimo gyvenimo tėkmė. Bet visa tai atitinka ir laisvųjų rajonų gyventojų pažiūras: nusisukti nuo vartotojiškumo, būti bendruomeniškam ir kūrybiškam. Visi keturi autoriai yra įkvėpti gamtos, muzikos, kelionių ir jausmų.

Simbolių kalba

A. Bugailiškytės kūryba lietuviškai siurreali. Jos kompozicijose dalyvaujantys objektai nėra nugludinti kaip daugelio šios krypties atstovų paveiksluose. Taip pat visi objektai ir subjektai turi savo provaizdžius tikrovėje. Tačiau jos drobėse vyrauja paslaptis, metafora, transformacija ir nežemiškos, mistinės erdvės.

Pati autorė pasakojo, kad jos darbai yra asmeniški, juose atsispindi gyvenimo momento emocija ar net pats įvykis. Kartais jos darbai net pranašiški, išsipildę tapymo momento ateityje. Šie paveikslai – A. Bugailiškytės dienoraštis, kuriame naudojama išradinga simbolių kalba. Pasak autorės, jie yra ir išsigelbėjimas sunkesniais gyvenimo etapais, problemos išgvildenimas. Tačiau autorei ne mažiau rūpi ir technikos tobulinimas – spalvinio ir figūratyvinio meistriškumo siekis.

Savo 5 kūrinius šiai parodai autorė atrinko iš 25 darbų ciklo. Serija „Gyvenimas tai žaidimas“ kalba apie poros santykius. Šachmatiniame kambaryje nėra nei durų, nei langų. Pora pasinėrusi į savo santykius ir atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Moteris sėdi kiek atokiau, abu išlaiko atstumą. Tai, matyt, santykių pradžia, kai negali nuspėti partnerio ėjimų. Abu užsidėję maišus ant galvos – tam tikras kaukes. Kitame paveiksle merginai ištiesiama pagalbos ranka, o paskutiniame – įsimylėjėliai nusimeta kaukes ir apsikabina, suvokę, kad santykiuose nėra laimėtojų ar pralaimėtojų. Problemą įkūnija sviediniu iš širdies išriedėjusi našta, pamesta liūdesio sagutė. Mylimo draugo portrete vyriškį prispaudžia Kristianijos vėliavų juostos.

Svaigulio jausmas

V. Vėjas baigė architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet jau seniai neužsiima projektavimu, mat jam svarbu būti laisvuoju kūrėju. Matydamas šios parodos autorių asmeninius ir kūrybinius skirtumus, V. Vėjas vis dėlto šią parodą vertina kaip harmoningą ekspoziciją, sukūrusią džiazo portretą. Anot jo, visiems autoriams nesvetimas svaigulio jausmas. Ar tai būtų meilės euforija, ar jaudinantys vaikystės prisiminimai, ar didingas panoraminis vaizdas, ar fantazijos pagimdyti pasauliai. V. Vėjas, be abejo, turi susiformavęs lengvai atpažįstamą savitą stilių. Nors dalyje V. Vėjo darbų galime identifikuoti konkrečius vaizdus, autorius jiems taiko abstrakcijos principus. Įvairiaspalviai potėpiai primena impresionistinę techniką. Portretuojamieji įsilieja į abstrahuotą foną arba atvirkščiai – iš potėpių mezginio išnyra atpažįstamos formos.

Štai paveikslas „Šviesa“ – autoriaus vadinamoji kūryba sau, gryna abstrakcija, tapybos džiaugsmas. „Šventas miestas“ – tai vygantiškai čiurlioniškas paveikslas. Auksinis dangus daro nuorodą į viduramžių ikonas, o virš miesto pakibusiuose debesyse galime įžvelgti ir šventųjų tapatybes. „Rudenėjant“ – tikras rudens spalvų, vėjuoto oro įsikūnijimas. Po kalnus nuolatos žygiuojantis autorius įsiklauso į juose skambantį aidą ir ieško jam atliepiančių spalvų.

Vis dėlto šalia viso šio optinio žaismo – meistriškai įtaigiai ir tikroviškai atvaizduoti pagrindiniai siluetai bei detalės. Gyvybingas ir švelnus užpernai žiauriai nužudytos talentingos iliustratorės Agnės Každailytės portretas. Kitoje ekspozicijos pusėje – žalmargė įdomiu rakursu ir su „Plačiu akiračiu“. V. Vėjui kūryboje rūpi psichologinis momentas, galbūt todėl jo darbuose neaptiksime natiurmortų, bet susidursime su skvarbiomis gyvųjų būtybių akimis.

Gėlių vaikas

F. Jensenas savo kūrybinio kelio pradžioje dirbo su serigrafijomis, koliažais ir grafiniu dizainu. Prieš 20 metų dailininkas ėmėsi kūrybos akrilu ant drobės. Bet ir dabar autorius derina technikas, kuria plakatiškus paveikslus. Tačiau jo kūryboje plakatiškumas ne siejasi su reklama, vartotojiškumu, bet veikia priešingai. Paveiksluose, galima sakyti, kovojama su komercializmu kuriant džiaugsmingą ir dinamišką atmosferą.

Savo mažų kūrinėlių seriją, eksponuojamą Kaune, autorius sukūrė specialiai šiai parodai. F. Jensenas pirmą kartą lankosi Lietuvoje ir čia atvežė tikrą hipiškos dvasios kondensatą. Dailininkas pasakojo, kad jam artimiausi 7–9 dešimtmečiai, kai pats buvo hipis ir skleidė taikos idėjas. Iki šiol jį įkvepia gamta, klajonės ir tų laikų muzika: bliuzas, Bobas Dylanas, Tomas Waitsas, Lou Reedas, „Pink Floyd“.

Pats autorius tvirtino, kad labai mėgsta spalvas, o jo kūrinius mėgsta jauni žmonės. Akriliniai dažai yra išstumti į tapybos pasaulio paraštes, bet aliejiniai dažai nebūtų tinkami tokiems optimistinio užtaiso sklidiniems fantastiniams F. Jenseno pasauliams sukonstruoti. Visus autoriaus darbus jungia dekoratyvumas, vieninga stilistika. Ir tie patys motyvai: languotos juostos, taškelių debesėliai, užrašai, primenantys Kristianijos namų sienas ar hipių transparantus.

Gėlių vaikų plaukai tampa pieva, tarp jų vaikšto mėlynas Alisos katinas. Nudistai deginasi, o juos stebinčius ir besipiktinančius žmones bei paukščius autorius išvadina vojeristais. Gegužės 1 dieną jokių mėlynų, tik raudoni balionai – istorijos pamokas prisimena autorius. F. Jensenas džiaugiasi lyno šokėjų pasirodymu, pakviečia į festivalį „Burning Man“ („Degantis žmogus“), primenantį chaosą ir povandeninę žaidimų aikštelę. Apelsinai tampa skėčiu, dviračio ratais, išprotėja ir persivadina bananais (paveikslo pavadinime panaudotas frazeologizmas ir sukurtas žodžių žaismas „Oranges go bananas“).

Prabilę objektai

Įdomu, kad vyriausio parodos dalyvio F. Jenseno darbai – nuotaikingi, jaunatviški ir gerąja prasme naivūs, o jauniausio parodos dalyvio Antano Šerono tapyba – rimta ir solidi. Beje, ypač meistriška ir profesionali. A. Šeronas atsisako įsisukti į šiuolaikinio skubraus gyvenimo verpetą. Jį traukia kaimo gamta, natūralus gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė. A. Šeronui nepriimtinas nenatūralumas, nenuoširdumas, negatyvumas. Jam aiškiai svetimos ir trumpalaikės dailės mados, postmodernistinės priemonės, išpopuliarėjęs konceptualizmas. A. Šerono kūryba lėta, rami, parodos spalvinės paletės kontekste kiek tamsesnio kolorito. Jo paveikslų objektais tampa seni nebylūs, jam ir žiūrovui prabylantys objektai.

Atsiminimus žadina puikiai įkomponuotas pianinas su kėde. A. Šeronas dėmesingai stebi ir savitai perkelia ant drobės lakuotos kėdės blikus, jos metamą šešėlį, medinio muzikos instrumento medžiagiškumą ir faktūrą, tapetų raštą. Sena kėdė žavi perspektyvos aštrumu, rakurso įtaigumu. Balta šviesa, nutįsę šešėliai – į kompoziciją neįtrauktas mažytis apdulkėjęs langelis palėpėje akimirksniu susiformuoja žiūrovo vaizduotėje.

„Dienos sutema“ ir vėl akimirksniu teleportuoja žiūrovą. Atsiduriame kaimo trobelėje su mažyčiu langeliu. Pro langą matome standartinius geltonus Lietuvos kaimų namelius, o viduje – ant stalo paviršiaus nusidriekusius jų atspindžius. Per tokią taiklią spalvų ir atmosferos pagavą žiūrovas, rodos, gauna juslinį komplektą. Žvelgdama į A. Šerono paveikslus užuodžiu kaimo orą, pritvinkusį žydinčių pievų ir gyvulių kvapų, girdžiu musės zvimbimą, palyčiu išaustus audeklus.

Tad beveik trims savaitėms keturi dailininkai į Kauną atvežė Užupio–Kristianijos ar tiesiog laisvės dvasią ir gausią spalvų paletę. Parodos atidarymas buvo kupinas šilto, paprasto ir įdomaus bendravimo, atviros bendruomenės pojūčio. Kiekvienas žiūrovas, beveik esu tuo tikra, apsilankęs parodoje, atras ką nors sau artima. Tarp jo ir kūrinių užsimegs emocinis, estetinis ar intelektinis santykių mazgas.

 

Austėja Mikuckytė

Bernardinai.lt, 2017 07 17

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-17-grupine-tapybos-paroda-kaune-kristianijos-dvasia/161652


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*