Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Egzistencinės klajonės, arba kas yra žiebtuvėlis 0

Agnė Cesiulė
www.kamane.lt, 2017-11-15

Valdas Papievis. „Žiebtuvėliai anarchistai“: apsakymai. Vilnius: „Odilė“, 2017. – 104 p.

Valdas Papievis, lietuvių rašytojas, ketvirtį amžiaus gyvenantis Paryžiuje, praėjusiais metais gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką, išsyk mestelėjo lietuvių literatūrai trijų apsakymų – „Jūra, arba savižudybės prevencija“, „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ ir „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“ – rinkinį „Žiebtuvėliai anarchistai“ (toliau – „Žiebtuvėliai“). Vis dėlto rinkinys nesulaukė tokio populiarumo, kaip romanai „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ ar net „Eiti“, kurį diduma skaitytojų puolė skaityti po „Odilės“ ir kurį suskubo perleisti „Žiebtuvėlius“ išleidusi nauja, niekam negirdėta leidykla „Odilė“ (literatūros erdvėse kelis sykius šmėstelėjo klausimas, ar tai yra asmeninė V. Papievio leidykla?). Galbūt populiarumo ir nebuvo pernelyg siekta. Apsakymai Lietuvoje, o ir apskritai literatūroje, nėra populiariausias žanras. Aktyvios / agresyvios reklamos nevykdė ir knygą leidusi „Odilė“. Ši leidykla yra, kaip pati save vadina, nepriklausoma, tad ir knygynams kas iš to. Nors tiražas nėra mažas, tačiau apie ne masėms skirtą meną kalba dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus iliustracijos ir kokybiškas popierius, atkartojantys penkiolika pirmųjų rankų darbo „Žiebtuvėlių“ knygų, kurios buvo leistos kaip idėja, o ne kaip parduoti skirtas produktas.

Žinoma, anksčiau pasirodžiusiuose romanuose esantis prancūziško rafinuotumo dvelksmas, egzistencinės patirties raiška ir estetika iš autoriaus braižo neišnyko ir „Žiebtuvėliuose“. Gal net paintensyvėjo – norėtųsi šią nedidelę knygelę, ar tiksliau, jos idėjas, dėti į filosofinių leidinių lentyną, netoli Jeano Paulo Sartre’o, gal net Jeano Baudrillardo, tik kaip lietuvišką svorį turintį variantą. Be abejo, taip drąsiai sulygindama persūdau, tačiau esu tikra, kad V. Papievis galėtų rašyti filosofines esė, ir nerašo turbūt tik dėl rizikos per daug kalbėti apie estetiką ir per mažai patirti pačios estetikos čia ir dabar.

Gal dėl to prancūziško rafinuotumo – tai V. Papievio arkliukas, vargu ar kas tuo suabejotų, o gal dėl vaizdingos lietuvių kalbos, per tiek metų nebuvimo Lietuvoje nenykstančios iš rašytojo žodyno, „Žiebtuvėliuose“ estetikos sodru bene kiekviename sakinyje – kasdienėje šnektoje retai vartojamų žodžių, veiksmažodžio formų, vizualizacijų, metaforų, lyg poezijoje: „Norėčiau, kad, vakaro miglomis jį supančiame sode tirštėjant, jis kaip laivas mūsų vaizduotės prieplaukoje imtų siūbuoti, atsisveikinimo su diena liūdesiui žolių pašaknis gildant, nuo žemiško skausmo atsiplėšti panortų ir, inkaro galią paniekinęs, ant pamatų pasistiebęs nuo jų atitrūktų, o mes, persisvėrę per palangę, žiūrėtume, kaip, jam po truputėlį viršun kylant, mums pavydžiai moja šakos klevų, ąžuolų, topolių, liepų – medžių, kuriuos žemė maitina ir kurie nuo savo šaknų atsiplėšti negali“ (p. 40). Tačiau itin grakščius, vaizdingus tekstus rašantis V. Papievis į estetiką siūlo žvelgti kuo paprasčiau: pokalbiuose, knygų pristatymuose, taip pat ir „Žiebtuvėliuose“ vis mini, kad visas pasaulio gražumas – krentantis lapas, vandens lašas, žydintis žiedas – slypi čia ir dabar vykstančiame, niekada nesibaigiančiame ir tuo pat metu nuolatos besibaigiančiame laikinume: „Visa kas atsitinka, slysta pro šalį, jo nekliudydami – nieko nevyksta, o jeigu kas vyksta, tai susigeria, kaip vanduo į įkaitintą smėlį“ (p. 83) ir sugebėjime tuos lapus, lašus ar žiedus išvysti nykioje kasdienybės būsenoje: „Dažniausiai juk nieko ir neatsitinka, dienos eina, praeina“ (p. 98). Netaupomas dėmesys ir popierius tokioms akimirkoms – kruopščiai aprašytas žvelgimas į jūrą, ventiliatoriaus ūžesys ir ramuma jam nutilus, vyno spalva, lėti protagonisto judesiai ir stabtelėjimai. Pasikartojimais paryškintos žavios mistikos turinčios tarpinės laiko būsenos, momentai tarp sutemos ir dienos šviesos – dar neprašvito, bet jau nebe tamsu ir tuoj prašvis, arba jau prieblanda, bet dar žibintai neuždegti. Slankiojama tarp praeities ir ateities – dabartis išgyvenama lyg jau praėjęs laikas arba lyg tuoj įvyksiantis įvykis: dar nepraėjo, bet jau tuoj praeis. Gal toks su nuostaba žvelgimas į gėlę ar į aušrą iš pirmo žvilgsnio primena klasikinį lietuvišką kiną su penkiolika minučių nekintančiais nesuvokiamo gylio kadrais. Taip pat gali atrodyti, kad knyga apie nieką – keletas sentimentalių istorijų apie pirmą arba paskutinę meilę, su paspoksojimais į jūrą, rausvo vyno butelį ant stalo ar ventiliatorių virš galvos, lėta ir nostalgiška, beveik niekas nevyksta. Juolab kad ir autorius pačioje pradžioje pasufleruoja: „Palaima nieko neveikti“ (p. 7).

Visgi šis žvilgsnis apgaulingas: kai nėra veiksmo, vyksta vyksmas, iškart nepastebimas ir vargu ar įmanomas pastebėti be pastangos. Tai jau minėtos egzistencinės patirties raiška, o egzistencinis arba užkadrinis balsas tekste kviečia atsisakyti įpročio bėgti nuo (ne)sprendžiamo gyvenimo, prisidengiant aktyvia veikla buitinės kasdienybės ratuose. Kviečia sustoti, atsisukti į patį gyvenimą, į čia ir į dabar. Sustojus galima atrasti laisvo laiko, per kurį sau leistum svajoti, fantazuoti, kurti – ir šių veiksmų apsakymuose aprašytų itin daug, tačiau ateina ir kitas etapas – norėti nebebėgti ne tik kūnu, bet ir mintimis ar jausmais, nebenutolti į praeities būtis, į turėtas svajones, į fantazijose susikurtą pasaulį: „Tyrinėk kad ir šį poliruotą, subraižytą stalą, tik nieko neįsivaizduok, kaip įpratęs, įsivaizduoti tau taip pat nebegalima“ (p. 28). Protagonistui, regis, neužtenka fiziškai sustoti, jei toliau bėgama galvoje, jei neiššokama iš to užsukto rato. Štai apie ką knyga – apie gyvenimo bejėgystę nemieluose darbuose, varginančiuose santykiuose, prisirišimuose, įkyriuose prisiminimuose ir įsivaizdavime tai, ko nėra arba ko nebėra. Apie bandymus sustoti nesustojant, apie „čia ir dabar“, nuolatos virstantį į „ten ir tada“. Apie bėgimą iš baimės, kad sustojus teks suvokti, jog esame niekam nebereikalingi, niekam neįdomūs, o labiausiai – nebereikalingi ir nebeįdomūs sau: „Mes lekiame, skubame į visas puses puldinėjame gal tik todėl, kad nežinom, kur eiti? Kad bijom akimirksnio, į šį panašaus – kai jis ant viešbučio laiptų sustoja ir ūmai suvokia, kad jau išvis nebeturi kur eiti“ (p. 24). Apie baimę, kad sustojus ir apsižvalgius, nežinosime, kur dėti savo laiką, kad gresia egzistencinė mirtis. Ironiška juk – bėgti nuo gyvenimo, bijant mirties.

Visuose trijuose „Žiebtuvėlių“ apsakymuose gana stipriai išreikštas nuolatinis netikrumo jausmas dėl to, kas realu, o kas įsivaizduota, išgalvota: „Daug kitų dalykų iš praeities man atrodo pusiau tikri, pusiau netikri: gal tik išmonė mano vaizduotės, iš atminties liekanų pasakojimą man apie patį mane kuriančios – kaip kad istorikai iš archeologų rastų duženų, šukių sukuria pasakojimą apie gyvenvietę, iš kurios jokių rašytinių šaltinių nelikę“ (p. 62). Abejojantys ir netikrumo apimti ir patys personažai: „Nebuvom iš tų, [...] kuriems visada šimtu nuošimčių aišku, kur riba tarp tikrovės ir tariamybės“ (p. 52). Neaiški riba tarp „aš“ ir kito: tai viename, tai kitame apsakyme protagonistas kelis kartus pats save stebi iš šalies, pats save komentuoja arba pasakoja savo istoriją, kuri galiausiai paaiškėja esanti kito. Veikėjai pilni iliuzijų: pasivaikščiojimo vietose susikurta Paryžiaus kopija, įvairiose vietose įsivaizduojamos Dievo Motinos katedros, neįgyvendinamais būdais fantazuojamos kelionės. Susigalvoti mylimieji, kurių realiai nėra, o esamų šalia žmonių nereikia, reikia tokių, kokius susigalvoja – tam ir susigalvoja. Tai puikiai atskleidžia trečiame apsakyme „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“ Žilio ir Lindos santykiai: mylimąją Lindą rašytojas Žilis savo knygoje įpersonažina į Babetę. Visgi Babetė yra iškreiptas, tiksliau, pagražintas Lindos atvaizdas, simuliakras. Susižavėjęs Babete, Žilis suvokia, kad Lindos jam nebereikia, jis nori mylėti ir kurti ryšį su netikra moterimi, išgalvota personaže, kokios realybėje nėra, tačiau kuri jam atrodo artimesnė ir tikresnė už emociškai nutolusią Lindą. Panaši meilės istorija ir antrame apsakyme „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“: protagonistas ilgisi jaunystėje mylėtos, gal vis dar tebemylimos merginos, tačiau jos nebėra, bent jau tokios, kokia ji buvo tada ar kokią jis atsimena: „Tiek metų prabėgo, kad net nebesitiki, jog iš tikrųjų buvai. Gal iš tikrųjų net nebuvai, klausiu savęs vėl, gal tu – tik mano vaizduoklės pamėklė, kurią aš iš nebuvusio laiko šaukiuosi“ (p. 44). Jis myli iliuziją. Tačiau galiausiai paaiškėja, kad ir ši istorija yra visai ne jo, o papasakota sutikto pakeleivio.

Dėl to „Žiebtuvėlių“ apsakymai šiek tiek primena A. Schopenhauerio palyginimą apie dygliakiaules – jos glaudžiasi arčiau viena kitos, kad sušiltų, bet tuoj pat traukiasi, nes ima badytis spygliais. Kas kartą „Žiebtuvėlių“ personažai, beveik jau tapę artimi ir atviri skaitytojui ar vieni kitiems, užsisklendžia, nutolsta: „Visas šis pasaulis, artimas ir toksai tolimas, savas ir svetimas. [...] daiktai lieka užsisklendę savy, neprašnekinami, ir tau abejingi, žmonės eina, praeina pro šalį neatsigręždami, net artimiausi tokie tolimi, kaip horizontas – matomas ir nepasiekiamas“ (p. 10). Neleisdami sau patirti artumo su pačiu savimi, su kitu, su aplinka „čia ir dabar“, jie ilgisi iliuzijų „ten ir tada“. Ilgisi meilės, kurios nebėra, ryšio, kuris seniai nutrūko, žmogaus, kuris realybėje neegzistuoja, namo, kuriame negyveno, židinio, kuris liko neužkurtas, neatvažiavusių svečių iš praeities, kurios nebuvo – visa tai kelia vis didesnį nuovargį: „Ir lieka tik ilgesys, iš bejėgystės širdį vis labiau veriantis“ (p. 11). Todėl jie pradeda vis labiau trokšti išsilaisvinimo iš šio skausmingo, varginančio ilgesio.

Iliuzijos ilgesys tekste vis „stumdosi“ su minimalizmu. Minimalizmas gelbsti – jis veikia kaip balansas, apsivalymas nuo viso minčių ir jausmų krūvio. Apsakymuose labai daug šviesos, baltos spalvos (krūtis, plaukai), gaivos (jūra, ventiliatorius), neprisirišimų (pamiršta žiebtuvėlį, ant stalo palieka vakarienę, išvažiuoja), mažai daiktų (viskas telpa į kuprinę, gyvena mažame kambarėlyje). Jaučiamas troškimas, arba savotiškas savęs spaudimas išsilaisvinti iš varginančių santykių, apsunkinančių įsipareigojimų, lūkesčių pateisinimų, neturėti grandioziškų tikslų ir daug veiklos ar užmačių, verčiau ramiai, šviesiai išgyventi šitą vieną dieną: „Niekur eiti, nieko daryti jau nebenori, tik čia iki tau skirto laiko pabaigos pasilikti“ (p. 11). Tačiau einant tobulo minimalizmo link, gali ištikti nebūtis: „Toks laisvas galėjai jaustis nebent tuomet, kai dar nebuvai gimęs“ (p. 30). Galbūt tai įsivaizduojamoji egzistencinė mirtis, kurios taip bijoma, nuo kurios bėgama kasdiene rutina, prisirišimais ir beprasmėmis mintimis. Galbūt tai tiesiog mirtis, išėjimas iš šio pasaulio. Apsakymo „Jūra, arba savižudybės prevencija“ protagonistas arčiausiai prieina prie šio išlaisvinančio katarsio – iš pradžių svaiginasi bare („Ir galiausiai prieina tai, ko ieškojo – savęs ir pasaulio užmaršties parką su nebyliai užsimerkusiais jausmų ir minčių tvenkiniais“, p. 19), o paskui – prie jūros, toje ribinėje erdvėje, kurioje savižudžiai atranda prasmę, ir kur jis save mato plaukiantį už jūros krašto, kur išnyksta prisirišimų sunkumas, kur nebekyla jausmai ir nebeveja mintys, kur stebuklingas pasaulis laukia. Pavadinime minima prevencija ir prierašas „OK, galbūt sau“ (p. 7) skamba kaip perspėjimas, kad reikia būti  atsargiems, nes čia slidi riba. Tačiau galbūt tik sustojus ir nurimus galima išvengti savižudybės. Galbūt tai egzistencinis gimimas, o ne mirtis. Galbūt dar kartą verta prisiminti ir išgyventi istoriją bei atiduoti ją kažkam kitam, lyg jau nebe savo.

V. Papievio „Žiebtuvėliai anarchistai“ skatina pažvelgti filosofiškai į tai, kas tikra, o kas tikrovės simuliakras (ne šiaip minėjau filosofus ir J. Baudrillardą). Galbūt pati tikrovė, kurioje manau gyvenanti, yra simuliakras to, ko man iš tikro reikia, tačiau vis apsigaunu. Ar atpažįstu savo žiebtuvėlius, kodėl prie jų vis grįžtu? Ir kas tie žiebtuvėliai – žmonės, pomėgiai ar įpročiai? Galbūt ši knyga palieka daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau vienas atsakymas aiškus – privalu sustoti, netgi yra nurodymai, kaip tai padaryti. Galiausiai, kaip sustoti ir neišprotėti. Ir kaip neišprotėti nesustojus. Mažyčiai pabėgimai visgi mus išgelbės – maždaug pabaigoje yra visa reabilituojanti citata: „Kai nieko staiga nebevyksta, kaip dabar Žilio bute, kai viskas sustoja, kai pasirodo, kad tąsos siūlas nutrūko, o gal niekada jo nė būti nebuvo, kas gi mums lieka – tik svajoti, fantazuoti, įsivaizduoti. Kad visai nesugniužtume. Kad išgyventume laiką, kurio šiuo metu neturime kur dėti“ (p. 93).


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*