Rss Facebook
2017
Lapkritis
19
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Kaip komunikuoja teatras? 0

Kalbėjosi Monika Meilutytė
Pokalbis su LNDT komunikacijos projektų koordinatore Aušra Pociūte
www.kamane.lt, 2017-11-03

Lietuvoje didėjant teatro trupių skaičiui, vis aktualesnis tampa teatro komunikacijos klausimas. Nors žodžiai „ryšiai su visuomene“ ar „atstovas spaudai“ turbūt labiau įprasti verslo ar politikos kontekstuose, tačiau teatruose dirbančių komunikacijos srities specialistų darbai taip pat tampa vis pastebimesni. Kokia jų darbo specifika? Kuo ji ypatinga teatro srityje? Ko reikia, norint, kad teatras būtų tinkamai reprezentuojamas viešumoje? Šiais klausimais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (toliau – LNDT) dirbančią Aušrą Pociūtę kalbina Monika Meilutytė.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre esi komunikacijos projektų koordinatorė. Ką būtent Tau tenka dirbti, kokias užduotis įgyvendinti?

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad dirbu LNDT Rinkodaros ir ryšių su visuomene skyriuje, kuriame esame keturios darbuotojos: vadovė, pardavimų ir reklamos vadybininkė, dizainerė ir aš. Man tenka kuruoti ryšių su visuomene sritį, todėl rengiu pranešimus spaudai, ruošiu pokalbių su kūrėjais tekstus, koordinuoju spektaklių fotografavimą, spaudos konferencijas, kitus nestandartinius viešinimo renginius, esu atsakinga už tam tikrų teatro leidinių parengimą, darau žiniasklaidos monitoringą, taip pat dalyvauju ir sprendžiant rinkodarinius klausimus, nes visos dirbame išvien, pasitardamos. Didelę dalį mano darbo užima LNDT interneto svetainės (lietuvių ir anglų kalbomis) administravimas. Taip pat administruoju teatro paskyras socialiniuose tinkluose: Facebook, Instagram, Youtube ir Vimeo. Visas šias veiklas galima būtų pavadinti proaktyviomis. Kitos – reakcinės, t. y. turiu reaguoti į žurnalistų užklausas, kai jie kreipiasi dėl spektaklių ar teatro apskritai, reikia greitai paruošti atsakymus ne tik kultūros, bet ir aktualijų, politikos, verslo temomis rašantiems žurnalistams. Stengiuosi dirbti taip, kad ir žurnalistai, ir teatras būtų patenkinti, tad reikia išlaviruoti tarp abiejų šalių norų ir tikslų. Kiekviena mano darbo diena gali būti labai skirtinga.

Kaip manai, kuo ypatingas komunikacijos specialisto darbas teatre? Kuo jis skiriasi, tarkim, nuo komunikacijos specialisto darbo kokioje nors prekybos įmonėje?

Iš esmės tai turbūt tas pats – institucijos reprezentavimas visuomenėje, siekis kuo geriau, išsamiau pristatyti jos veiklą ir produktus, kurti gerą reputaciją. Nesvarbu, ar verslo, ar biudžetinė įstaiga, ar viešojo administravimo institucija, vis vien visų tikslai yra panašūs. Tačiau tai, kokius produktus turi pristatyti, iš dalies lemia patį darbo pobūdį. Pavyzdžiui, dirbdama teatre jaučiu didesnę kūrybinę laisvę, bendrauju su meniškais, kuriančiais žmonėmis, turiu progos perskaityti geros literatūros, jaučiu prasmę pristatydama naujausius teatro menininkų darbus. Dirbant tokioje aplinkoje įkvepia daug dalykų – pabendravus su kūrėjais, pačiai lengviau kyla idėjos komunikacijos kampanijoms ir t. t.

Ir darbo grafikas čia nestandartinis. Kartais tenka ilgiau pasilikti vakarais, bet aš to nepavadinčiau viršvalandžiais, nes, tarkim, turime pažiūrėti spektaklį arba repeticijas. Kai darbas patinka, nejauti, kad dirbi. Darbas teatre gana lankstus, tačiau, kai artėja premjera, laikotarpis būna itin įtemptas. Anksčiau esu dirbusi komercinėje televizijoje kaip viešųjų ryšių vadovės asistentė ir viešojo administravimo institucijoje kaip atstovė spaudai. Televizijoje irgi susidurdavau su aktoriais, tačiau ten tempai dar greitesni, o komunikacijos taisyklės kitokios. Pavyzdžiui, jei teatre aktorius nesutinka duoti interviu prieš premjerą, tai jo teisė. Televizijoje šiuo klausimu viskas šiek tiek griežčiau.

Kokias sritis apskritai apima komunikacija teatre?

Ryšiai su visuomene apima visą organizaciją, reikia informuoti įvairias interesų grupes. Kiek prisimenu iš studijų Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, tai būtų: įgalinančios institucijos (teatro atveju – Kultūros ministerija ir kitos mūsų veiklą reguliuojančios įstaigos), funkcinės interesų grupės (tos, kurios tiesiogiai prisideda kuriant produktą, teatro atveju – tiekėjai, menininkai, teatro darbuotojai, ir tos, kurioms kuriamas produktas – žiūrovai, potencialūs žiūrovai), tada normatyvinės (kiti teatrai, asociacijos, profesinės sąjungos) ir difuzinės (kaimynai, vietinės bendruomenės, žiniasklaida). Kaip matote, labai daug grupių, tad tam tikra prasme ryšius su visuomene vykdo ir daugybė kitų teatro darbuotojų, kurie kasdieniame darbe bendraudami atstovauja teatrui. O skyriuje, kuriame aš dirbu, daugiausia tenka bendrauti su žiniasklaida, kūrėjais ir žiūrovais. Pastarieji dažnai kreipiasi tiesiogiai: paskambina arba užklausia Facebook’e apie vieną ar kitą spektaklį, paprašo rekomendacijos ir kt. Mielai jiems atsakau. Žinau, kad gauti tiesioginį atsakymą visada malonu ir patogu. Žmogiškas paaiškinimas kartais kur kas aiškesnis, nei išdėstytas raštu. Apskritai LNDT, sakyčiau, vykdo premjerinę komunikaciją. Didžiausias mūsų dėmesys ir visos pajėgos būna sutelktos į artėjančias premjeras. Kadangi tai – naujas produktas, apie kurį niekas nieko nežino, turime jį tinkamai pristatyti, sudominti potencialius žiūrovus. Žinoma, būtų šaunu, jeigu po premjeros neužmirštume į repertuarą įtrauktų spektaklių, bet tai ne visada pavyksta, nes nuolat laukia nauja premjera. Šiaip jau stengiamės komunikuoti, kad teatras – ne tik spektaklių vieta, bet ir prasmingo laisvalaikio forma, todėl nemažai investuojame į kitokio pobūdžio veiklas. O įvaizdine sezono kampanija pateikiame raktą į sezoną, siekiame atsidurti platesniame, visuomenei aktualiame kontekste.

Trumpam dar grįžkime prie žiūrovų. Jūs ne tik atsakote į jų klausimus, bet ir patys inicijuojate susitikimus su jais: diskusijos po spektaklių „Auditorija tiria“ arba „Pokalbiai ne apie teatrą“. Ar tokie susitikimai padeda palaikyti ryšį su teatro auditorija?

Šias diskusijas traktuočiau labiau kaip renginius. Juos sugalvojo teatro vadovas Martynas Budraitis. Mums žiūrovų nuomonė yra labai svarbi. Kai jos nežinai, gali nesuprasti, ką reikėtų patobulinti, pakeisti. Esame atlikę kelis auditorijos tyrimus: pasitelkę savanorius vykdėme kiekybines anketines apklausas, darėme kokybinį atrinktosios grupės (angl. focus group) tyrimą. Kokybinio tyrimo metu aiškinomės, kaip žiūrovai supranta mūsų teatrą, su kuo jis asocijuojasi, dėl ko jame lankosi arba dėl ko vengia eiti į teatrą, ką mums reikėtų patobulinti. O kiekybinio tyrimo metu aiškinomės paprastesnius dalykus: iš kur žiūrovai dažniausiai sužino apie teatrą, koks jiems patogus spektaklio pradžios laikas, kokia geriausia trukmė, kokių literatūros kūrinių jie pasiilgę. Susitikimai „Auditorija tiria“ irgi funkcionuoja kaip terpė žiūrovams pasidalyti savo nuomone, išgirsti kitų atsiliepimus, analizuoti spektaklį, sužinoti paaiškinimus to, ko galbūt nesuprato.

Žiūrovai taip pat visada gali palikti atsiliepimą apie spektaklį mūsų interneto svetainės komentarų skiltyje. Apklausos parodė, kad ši platforma svarbi žiūrovams, besirenkantiems bilietus į spektaklius. Ne visi skaito sudėtingas kritikų recenzijas, kai kuriems įdomesni paprastų žiūrovų atsiliepimai. Apklausos parodė dar ir tai, kad draugų rekomendacijos yra labiausiai bilietų pirkimą lemiantis veiksnys. Jeigu žiūrovui patiko spektaklis, tai didelė tikimybė, kad jo draugai irgi nusipirks bilietus. Todėl kai kurie žmonės laukia premjeros, bet neperka bilietų, laukia atsiliepimų.

Kita vertus, yra ir tokių žiūrovų, kurie nori pirmi pamatyti visas naujienas, juos galima būtų pavadinti ištikimais LNDT gerbėjais. Praėjusio sezono šūkis buvo „Treniruok ir sielą“, kiekvienam spektakliui buvo priskirtas mistinis sielos organas, kurį kvietėme treniruoti. Sezono pabaigoje įteikėme sielos treniruočių meistro diplomus keturiems žiūrovams-čempionams – jie apsilankė visose to sezono premjerose, kurių buvo tikrai nemažai – daugiau nei dešimt. Tokie žmonės apie teatrą viską žino, seka mūsų naujienas, lankosi tuose pačiuose spektakliuose po kelis kartus, lygina ir analizuoja aktorių vaidybą, režisierių darbą. Turėjome idėją, kad galbūt reikėtų steigti teatro klubą, kur tokie žiūrovai galėtų susirinkti, tarpusavyje bendrauti, taptų bendruomene. Tačiau norėtųsi, kad tai būtų žiūrovų iniciatyva, o tuomet mes juos palaikytume ir trauktume į savo veiklas.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių reklama pastaraisiais metais, sakyčiau, yra pastebimiausia ir kūrybiškiausia kitų teatrų kontekste, ji sulaukia vis platesnio atgarsio visuomenėje. Manau, Jūsų sėkmės recepto pagrindinis ingredientas yra pomėgis provokuoti žiūrovus. Pavyzdžiui, šiemet reklamuojate spektaklius melagingomis naujienomis (angl. fake news), kurių antraštės skelbia: „Žmonėms patinka besąlygiškai tarnauti sistemai“, „Pagaliau valdžia įteisino korupciją“, „Vilniaus centre bus statoma mečetė“ ir kt. Akivaizdu, norite sudominti žiūrovus, bet nebijote jų apgauti, nustebinti. Tačiau kartais per didelė ir per daug ryški reklama gali pakenkti spektakliui: juk žiūrovai gali susikurti daug lūkesčių, kurių spektaklis nepateisins, ar net susidaryti klaidingą spektaklio įspūdį. Kaip manai, ko reikia, kad ryšys tarp spektaklio ir jo reklamos būtų sveikas, naudingas teatrui ir netaptų problema?

Menui šiuo atžvilgiu leidžiama šiek tiek daugiau nei kitiems. Teatro reklamos gali būti drąsesnės nei verslo, jau nekalbu apie viešojo administravimo įstaigas. Tačiau būtent menas ir turi tą galią, o tam tikra prasme ir atsakomybę, sujudinti visuomenę, atkreipti dėmesį į problemas. Šiemet norėjome kalbėti apie tai, kiek daug yra kalbų (plačiąja prasme) visur ir kiek vis mažiau lieka tiesos. Kai naujienų portale atsidaręs straipsnį jame nerandi beveik nieko, ką tau žadėjo antraštėje. Kai vieną versiją keičia kita, tą dar papildo eksperto nuomonė, jo pasisakymą papildo praeivio komentaras ir mes jau nebesuprantame, kas yra faktai, o kas tik galimos versijos. Atrodo, žmonės prisitaiko prie tų manipuliacijų ir tiek. Bet mes norime šį sezoną priminti apie kritinį mąstymą ir tikimės, kad tiesos teatre tikrai dar galima ieškoti.

Kalbant apie reklamos ir turinio atitikimą, mes visada konsultuojamės su režisieriais. Prieš suformuluodami Jūsų minėtus pavadinimus, kurie buvo naudojami pristatant premjeras sezono laikraštyje ir lauko stenduose Vilniuje, kalbėjomės su būsimų premjerų režisieriais ir kūrėjais. Žinoma, jiems kartais patiems būna dar sunku pasakyti, kaip viskas bus, nes proceso metu daug kas pasikeičia, bet bent esminius dalykus išsiaiškiname.

Tarkim, Paulius Tamolė sakė, kad jo spektaklis „#beskambučio“, nors bus vaidinamas tik mokyklose (Vilniuje – Salomėjos Nėries gimnazijoje), nebus tik apie mokyklas. Todėl pristatydami spektaklį antrašte „Žmonėms patinka besąlygiškai tarnauti sistemai“, ironiškai siekėme atkreipti dėmesį į tą mokyklišką discipliną, suformuotą skambučio (kurio Skandinavijoje jau neliko), persikeliančią į kitas mūsų kasdienybės sritis. Būsimo dokumentinio spektaklio apie Šalčininkus antraštė „Madinga tendencija: kauniečiai keliasi į Šalčininkus ir mokysis lenkiškai“ siekia atkreipti dėmesį į tai, kad šis trikalbis miestas yra tarsi atstumtasis ir mintis, kad ten galėtų keltis centrinės Lietuvos žmonės, kol kas skamba tik kaip ironiška utopija. Beje, visose antraštėse naudojome žiniasklaidoje taip mėgstamus pikantiškus žodelius: madinga tendencija, protu nesuvokiama, skandalingas, aršus, skelbia naujausias tyrimas ir pan. Visus juos iš tiesų ėmėme iš naujienų portalų. Su režisieriais bendradarbiavome ir kurdami reklaminę kampaniją „Treniruok ir sielą“.

Įdomu, kaip vyksta spektaklio viešinimo procesas? Ko imatės pirmiausia, kai sužinote apie planuojamą premjerą?

Dažniausiai sužinome ne apie vieną, o apie keletą artimiausių premjerų, pavyzdžiui, kokios jos bus rudenį, nes bilietus parduodame į visą rudenį vyksiančius spektaklius. Tad pirmiausia vasarą mes rengiame laikraštį, pristatantį naujo sezono spektaklius. Tada didžiausią dėmesį skiriame artimiausiai premjerai. Yra standartinis veiksmų planas, kuris taikomas visų premjerų komunikacijai.

Sužinoję apie būsimą spektaklį ir jo kūrėjus, mes, visų pirma, susitinkame su jais, išsiaiškiname, kokia jų vizija. Po to imamės rengti informaciją, galvojame apie spektaklio tikslinę grupę, kaip ją pasiekti, kuo kiekvienas spektaklis yra ypatingas, ir stengiamės išnaudoti tas savybes. Rūpinamės, kad kartu atsirastų vizualinė medžiaga – kuriame kažką naujo arba pritaikome iš viso sezono pristatymo, rengiame pirmą pranešimą spaudai, o tuomet laukia tolesni veiksmai: repeticijų fotografavimas, kartais anonso kūrimas, interviu su kūrėjais, inicijuoti interviu, netradicinių priemonių įgyvendinimas, apie viską, žinoma, skelbiame ir savo Facebook paskyroje. Jei premjera Didžiojoje salėje, likus savaitei iki spektaklio rengiame spaudos konferenciją.

Tokia yra ryšių su visuomene dalis, tačiau viso šio proceso metu naudojamos ir rinkodaros priemonės – reklama televizijoje, radijuje, laikraščiuose, lauko stenduose, interneto portaluose, plakatai mūsų teatro reklamos plokštumose, repertuaro skrajutės ir lankstinukai, mūsų partnerio „Tiketa“ siūlomos priemonės.

Jeigu turime laiko ir jeigu spektaklio kūrėjai noriai bendradarbiauja, organizuojame ką nors netradiciško. Turbūt geriausiai prisimenu visus papildomus veiksmus, darytus spektakliui „Kosmosas+“, nes dalyvaudama konkurse į šią darbo vietą, turėjau rengti kaip tik „Kosmoso+“ komunikacijos planą. Kai mane priėmė, leido įgyvendinti visas konkurso metu pasiūlytas idėjas. Taigi, padarėme atvirukų su įdomiais faktais apie kosmosą kolekciją, kurią jaunieji žiūrovai galėjo rinkti. Interneto puslapyje vykdėme „Kosmoniadą“ – kiekvieną savaitę skelbdavome dešimt klausimų, o į juos teisingai atsakiusiems vaikams dovanojome kvietimus į spektaklius. Pati filmavau vaikus, filosofuojančius apie kosmosą – kai kurie iš jų šia tema žino labai daug, bendradarbiavome su astronomijos būreliais, Lietuvos kosmoso asociacija. Noras daryti tokius dalykus kyla gilinantis į medžiagą, kalbantis su kūrėjais. Labai malonu, kai menininkai supranta komunikacijos reikalingumą ir kartais net pasiūlo idėjų.

Kitaip tariant, komunikacijos specialistas, dirbantis su kūrėjais, ir pats turi būti kūrybiškas.

Taip, ir man patinka, kad teatre tokios idėjos priimamos. Žinoma, ne visos ir ne iškart, bet smagu, kai tavo nuomonė išklausoma ir palaikoma, kai idėja virsta kūnu ir tu pats tai pamatai.

Kokios dar savybės padeda dirbant tokį darbą ir kokios kliudo?

Suprantama, komunikacijos specialistas turi būti komunikabilus, gebantis išdėstyti mintis žodžiu, raštu, gerai išmanyti aplinką, kurioje dirba, socialinius pokyčius. Dirbdamas teatre turi būti aktyvus, iniciatyvus, greitai reaguojantis, nesutrinkantis stresinių situacijų metu. Atkaklumas irgi padeda – kūrėjai dažnai būna užsiėmę, todėl tenka ne kartą jiems skambinti, kol galiausiai susitari dėl pokalbio. Tikrai reikia supratingumo, mandagumo, jautrumo. Menininkai iš tikrųjų yra jautrūs, todėl reikia rasti tinkamą būdą, kaip su jais užmegzti ryšį. Žmonės, su kuriais man dažniausiai tenka susidurti, turi puikų humoro jausmą, o šiaip reikia tiesiog būti paprastu ir žmonišku. O kokios savybės trukdo? Gal tinginystė? Egocentrizmas mūsų darbe taip pat netinka. Man patinka, kaip dirba scenos technikos darbuotojai – tyliai, tiksliai ir profesionaliai. Mes irgi taip turime dirbti, nes visgi esame aptarnaujantis personalas, aptarnaujantis gimstančius spektaklius.

Komunikacijos specialisto profesija, palyginti su aktorių ar dramaturgų profesijomis, atsiradusiomis dar senovės Graikijoje, teatro istorijoje yra lyg naujagimis, nors visada kas nors tam tikromis priemonėmis paskleisdavo žinią apie spektaklį. Kaip Tau atrodo, kokia svarbiausia tokios profesijos misija ir kodėl ji pasidarė tokia aktuali šiais laikais?

Žmonių, kurie praneša apie renginius, apie svarbiausius įvykius, buvo visada. Tad atstovas spaudai tikrai nėra nauja profesija. Kiekvienas karalius turėjo tokį žmogų, tik jis vadinosi gal kitaip. O teatre gal pasikeitė tik tai, kad anksčiau buvo vienas žmogus, atsakingas už spektaklio programėles ir afišas, o dabar atsirado jau visas skyrius, bet taip įvyko dėl visa keičiančių technologijų įsigalėjimo. Pakito žiniasklaida, viskas persikėlė į internetinę erdvę, atsirado daug naujų platformų, pavyzdžiui, Facebook ir pan. Informacija šiais laikais turi būti labai greitai atnaujinama, operatyviai pateikiama, kasdien atsiranda naujų reklamos formų. Anksčiau juk teatrai net neturėjo interneto svetainės, o  dabar tai yra pagrindinis informacijos kanalas. Tas vienas žmogus su tiek daug įvairių kanalų dabar niekaip nesusitvarkytų. Pakito ir verslo etika, atsirado socialinė atsakomybė, todėl padaugėjo ir sričių, būdų, kaip paskleisti žinią apie spektaklį. O komunikacijos specialisto misiją turbūt galima būtų apibrėžti gana paprastai – operatyviai ir patraukliai informuoti apie teatrą, įdomiausiu būdu pateikti naujienas, puoselėti teatro reputaciją ir formuoti darnius ryšius su interesų grupėmis.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*