Regis, kad jie, sėdintieji užstalėje, nebeturi gyvenimo, tačiau dar turi laiko apie jį galvoti, svajoti, maišyti bendroje kalčių ir vilties paletėje norimą su esamu, fantaziją su tikrove. Ir kas gi yra kiekvieno, esančio „Dugne“, tikrovė? Kas yra mano pačios tikrovė? Kiek joje tikro, švaraus, o kiek brutalaus, atnašauto nuodėmei? Kas gi yra nuodėmė?