Balandis

Giedros ir pavasariškai malonios dienos Kaune. Būtent tokiu laiku pasijunti it iš urvelio išlindęs gyvis; neatpažįsti to saulėto vaizdo, kur vakar eita, o šiandien – lyg ir nepraminta. Tad patirti ką nors nauja  tampa tavo šūkiu, vedančiu pirmyn. Vieni renkasi atgimusias lauko kavines, kiti ieško kultūrinio vyksmo. Eime. Septintojo audiovizualinę kultūrą Kaune plėtojančio festivalio „Centras“ programa (balandžio 11–18 d.) siūlo nemažai.

Trečiadienio pavakare (balandžio 11 d.) VDU galerijoje „101“ buvo pristatyta naujausių Shauno Campo (Didžioji Britanija) fotografijų paroda. Žvelgti į jas keista – nuotraukose vyrauja minimalizmas, ūkas dengia įvairių rankose laikomų daiktų pavidalus, nerandi jokio įprasto ženklo, pasijunti pametęs centrą lyg esminį suvokimo komponentą. Įpratęs prie detalių, daiktų „triukšmo“, susiduri su ramybe. Pamanai: žaismingi tie organizatoriai – siūlo paklaidžioti rūke, kitaip suprasti orientyrus, kitais žodžiais tariant, ištraukia kilimėlį iš po žiūrovo kojų. Šį žaidimą priimu nuolankiai, su šypsena ir klausausi virtualiai su auditorija bendravusio autoriaus, skatinusio žiūrovą individualiai patirti fotografijas.

Toks „Centro“ atidarymas intriguoja. Pirmąja diena besidžiaugiantis Gediminas Banaitis, pažįstamas ir kaip „Skrandis“,  (ilgametė šio festivalio dvasia) prasitaria: planų būta daug, bet ne viskas įgyvendinta. Tad ir panorau patikrinti,  ką „Centras“ siūlo ir kuo festivalio organizmas pulsuoja pirmosiomis dienomis.

Ketvirtadienį ir penktadienį VDU Šiuolaikinės menų katedros patalpose įvyko susitikimas su jaunąja būsimųjų menininkų karta. Naujųjų medijų meno specialybės studentai eksponavo ir akcijomis pristatė savo darbus – jiems festivalis „Centras“ tampa viešumo išmėginimu. Anot žodį tarusio daugelio darbų vadovo menininko Remigijaus Venckaus, studentų pasirodymai nėra tik paroda, tai – visa kūrybinė laboratorija, kurioje slypi ir netikėtumas. Taigi koks?

Iš tiesų, įėjęs į patalpą, patenki tarytum į savitą meno inkubatorių ir, paisydamas nerašytų žiūrovo etikos taisyklių ir iškabinėtų rodyklių, gauni leidimą išvaikščioti visą nepažintą dviaukštę erdvę: nuo buvusio klubo („Amerika pirtyje“) kamarėlių, tapusių auditorijomis, iki šilumos mazgą primenančių koridorių, rūsio kambarių. Čia iš įvairiose vietose pastatytų ekranų plūsta garsai ir vaizdai, sutilpo bent šešios fotoparodos. Tiesa, iš jų išskiria dėstytojų darbai – turi galimybę dar kartą pažvelgti į Rimanto Plungės prisiminimus iš kelionės ir R. Venckaus videoperformansą „Difference“ (jį jau galėjome išvysti audiovizualinės poezijos festivalio „TARP“ konkursinėje filmų programoje). Studentų kūriniai – įvairios autoportreto, F. Kafkos „Medžių“ interpretacijos, bet labiausiai dominuoja medijos, technologijos termino išraiškos. Susidaro įspūdis, kad kai kurie darbai „pritempiami“ prie konteksto, tarytum sėkmingesnė seminarinė užduotis, bent pora autorių besąlygiškai remiasi „ideologu“ M. McLuhanu; bent dviejų studentų darbų aprašymuose pastebima jo įtaka (pavyzdžiui, M. Banys, „Extensions“ aprašyme pripažįsta, kad yra įkvėptas garsiosios frazės „Medijos – žmogaus tęsiniai“). Kai šiandien visur imama vartoti šiuos terminus (kaip ir komunikacija ar kultūra), eskaluoti žodžių aktualumą, jų reikšmė šiek tiek susinešioja, ima bukinti kartojimasis, tačiau kai kurių darbų naujumas sveikintinas. Būtent šviežios idėjos įspūdį paliko S. M. Leonavičiūtės „Reklamos džiunglėse“, G. Karnilaitės, B. Žiogaitės „Šiltnamis“, G. Meškausko „(Ne)matoma“, filmuota G. Urbono „Legenda apie jį“, E. Kisieliauskaitės „Universalus“.

Studentai žiūrovus traukė ir į buvusios kavinės virtuvės prieangį, iš kur girdėjosi būgnai ir veržliai skaitoma gana pirmokiška poezija – tai instaliacija „Performacija“. Nors ir intriguodami šūkiu „Viva la revolution!“, pranešdami apie žaismę, pokštą, pirmakursiai dėmesio  ilgam neprikausto. Dreba sienos, o kūnai lieka suvaržyti erdvėje, įdomūs tik patys sau.

Daugelį lankytojų labiausiai masino daugiau reklamuoti studenčių performansai. Pristatymo metu pamirštų paminėti autorių Bionicos ir VJ Ramintos pasirodymas „SONAR“ – įtraukianti „kritinė masė“. Vizualiais efektais apšviestame kube-labirinte pasivaikščioti galėjo kiekvienas.

Garso, vaizdo ir judesio projekcija tamsoje pavykusi, tačiau šiandien domina ir gyvasis judesys. Penktadienį (vėl pamirštos pristatyti) L. Pranaitytė, R. Garbuzaitė, M. Dumbliauskaitė parodė savąjį įvykį, pavadintą „Transmisija“. Atkreipdamos dėmesį į šiandieninio žmogaus prisirišimą prie technologijų, merginos gyvai interpretavo susiliejimą su natūraliąja aplinka – pirmiausia žmogaus, o vėliau ir jį saistančių technologijų. Purvas įgavo kitą konotaciją – savotiško apsivalymo reikšmę.

Penktadienio vakarą festivalio veiksmas persikėlė į „Romuvos“ patalpas. Atgimstančio kino teatro transformacija, išmėginimas šviesomis bei garsu jau nėra pirmas šioje erdvėje (praėjusio rugsėjo pradžioje dar visuomenei neatvertame kino teatro fojė buvo surengti du projekto „Einam Kaunas“ dalies „Romuvos“ pasažo“ koncertai). Muzikiniai, audiovizualiniai projektai – dar viena šios vietos vizija, kurią galima, o galbūt netgi būtina plėtoti. Atrodo, kad viskas tėra tik pradžia to, kas galėjo būti padaryta. Įėjęs į kino salę iš pradžių galėjai išvysti studentų iš įvairių šalių videokūrinius, o vėliau tamsoje klausytis garsų, kuriuos kartkartėmis permušdavo traukinio dundėjimas. Aštrėjant juslėms, pasineri į kelionės tuštumon iliuziją, auditoriją veikiančią nevienodai: vienus skatina judėti į fojė (kurioje atmosferiniu ambient, post-rock eksperimentais masina perspektyvieji S13 ar Lukas Petraitis, sustoti galima ir ties  V. Stasiulytės, K. Kairaitytės ir Š. Kuckailio instaliacija „Rebirth“), kitus – nugrimzti į patogią salės kėdę ir netikėtai sulaukti Arūno Gaulios, baltarusių  Pavelo Ambionto su VJ Solar Olgos pasirodymo. Gyvybingas, bet retai į Kauną atvykstantis projektas „Luumm“, mano akimis, labiausiai atspindėjo vakaro „Centras‘12 | Gyvai“ idėją – tai, ką daugelis išgauna pasitelkę elektroninį garsą, jie sugrojo instrumentais ir išties sukūrė vieną  įsimintiniausių renginio momentų, kurių verta laukti ilgą (bet ne nuobodų) vakarą.

„Centro’12 | Gyvai“ metu prie lankytojų priėjusi porelė studentų paklausė: „Kas gi jums yra žodis centras? Kaip įsivaizduojate Kauno centrą po dešimties metų?“  Prieš atsakydamas turi gerai pagalvoti. Viena vertus, murmi kažką apie periferiją, pamini kokią nors apleistą vietą (pavyzdžiui, Vytauto parką), bet labiau nori, kad šiame mieste būtų plėtojamos kultūrinės idėjos.

Kita vertus, supranti, kad Kaune jau kažkas ilgą laiką yra kuriama. Net nebūdamas eksperimentinės, elektroninės muzikos gurmanas suvoki, kad jau vien pirmosiomis šio festivalio dienomis  „Centras“  į Kauną atviliojo solidžią, tačiau lankstinukuose retai detaliau išdėstomą programą. Ji truputį klaidina, kaip Sh. Campo išsiliejusios fotografijos. Vilties teikia lankstus požiūris į jaunus kūrėjus (tik pamiršta, kad jie nėra anonimai ir turi būti pristatomi žodžiu). Studentams sutvirtėti, labiau atsiskleisti laiko dar yra, nes pirmoji absolventų karta baigs tik kitąmet. O šiaip smalsuoliams, norintiems išmėginti save, festivalio metu vyksta kūrybinės dirbtuvės. Džiugina, kad veiksmas vyksta ne vien Kultūros dienos išvakarėse – „Centras“ trunka visą savaitę. Per ją   pasijusi šiek tiek labiau pasisotinęs ir atlaidesnis pavasarinėms iniciatyvoms.