APIE KELIAS PARODAS, ARBA KAIP NEPATEKTI Į DYKUMAS 0

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2012-04-24

Galbūt kaltos mėnesio pradžioje buvusios šv. Velykos, galbūt pamažėle įsibėgėjantis pavasaris, bet Kauno parodų erdvėse šįkart pastebimai šviesiau. Žvilgsnis (ne)sąmoningai stabteli ir ilgėliau užsibūna ties gyvąja Egidijaus Rudinsko grafikos klasika, autentiškai paliečiančia tikėjimą dailininkės Albinos Žiupsnytės kūryba, nuo kovo Kauno pilyje eksponuojamomis Leono Striogos skulptūromis ir kūrybingais keramikos „Pavasario“ eksperimentais. Galerijoje „Meno parkas“ lankytojus pasitinka trijų autorių – Agnės Deveikytės-Liškauskienės, Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ir Sauliaus Paliuko – darbų paroda, grįsta daugiau konceptualumu nei klasikinėmis estetinėmis kategorijomis. Tuo tarpu Verslo lyderių centre įsikūrusi „Aukso pjūvio“ galerija nuvalo laiko dulkes nuo dailininkų, bendravardžių tėvo ir sūnaus Vytautų Povilaičių tapybos ir pristato jų duetą.

Jeigu nematėte, paskubėkite pamatyti parodas „Grafika 1982–2012“ (E. Rudinskas, Kauno paveikslų galerija), „Dievo šalies ilgesys“ (A. Žiupsnytė, galerija „Balta“), „Atsibus tėvynės sūnūs, Didžią praeitį atminę..." (L. Strioga, Kauno pilis), „Netapyba“ (J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė, A. Deveikytė-Liškauskienė, S. Paliukas, „Meno parkas“), ciklo „Duetai“ ekspoziciją (V. Povilaitis (1927-2009) ir V. Povilaitis (g. 1970), „Aukso pjūvis“ ).

 

***

Kauno paveikslų galerijoje veikia jubiliejinė grafiko E. Rudinsko trisdešimties metų kūrybinio laikotarpio darbų paroda. E. Rudinsko braižą nesunku atpažinti iš jo meilės tradicijai, istorijai ir vaizduotei. Senieji archetipai, viduramžiškai pasakojamos istorijos, prisodrintos tikrų ir sugalvotų dalykų, giliaprasmiai simboliai vienas per kitą ragina sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Pamėgtomis oforto ir akvatintos technikomis grafikas virtuoziškai ir lengvai kuria savo pasaulį. Akivaizdu, kad autoriaus kūrybiniai metai buvo itin vaisingi (juolab kad parodoje matoma tik viso to dalis). Tačiau ne tiek svarbi gausa, kiek gebėjimas kalbėti ir, be abejo, turėjimas, ką pasakyti. Pasakyti taip, kad žiūrovas patikėtų, lauktų tęsinio.

 Kiekvienas grafiko darbas gerai apmąstytas, išgyventas, išjaustas iki galo. Su vienodu atsidėjimu E. Rudinskas kuria tiek mažo, tiek didelio formato lakštus. Ir štai jie – preciziškos formos, meistriško piešinio, žmogiško  turinio, kone sakralios nuotaikos. Visada jautrūs, kai kada elegiški, nuolat spinduliuojantys vidinę šviesą. Autorių norisi pavadinti grožio mohikanu, saugotoju. Pasak filosofo Rogerio Scrutono, grožis yra universalesnis, negu mes manome, jis – universali reikmė, kurią ignoruojant patenkama į dykumas. Panašu, kad E. Rudinskas leidžia žiūrovui atsikvėpti oazėje. Jos atvėsyje tenka užsiimti vaizdų ir žodžių skaitymu: į kompozicijas, sudarytas iš daugybės smulkių elementų, grafikas įpina ir tekstus. Viename jų įspėja, kad „Baltijos jūra labai plati, net nesimato kito krašto“, kitame primena, kad „į didelę kelionę geriausia išsiruošti ramia sąžine“, prieš išvykstant gėles derėtų atiduoti draugams, žuvis paleisti į jūrą, kur vanduo joms praplaukiant prasiskiria, o paukščius išvaduoti iš narvelių. Viskas atrodo taip paprasta, bet paprasti dalykai dažnai pamirštami, nepastebimi kasdienio skubėjimo, nerimo, rūpesčių sūkuryje. Ar (apie ką) svajoja suaugęs žmogus? Ar leidžiasi į kelionę susvajotų miestų takais? Atėjęs į E. Rudinsko parodą šito neišvengsi. 

 

***

„Aukso pjūvio“ galerija Verslo lyderių centre šiuo metu pristato tris parodas: Roko Dovydėno keramiką („Plėviakojis vs Lauhan“), dailininko Aido Ryčio Vasiliausko autorine technika sukurtų darbų kolekciją „Žydėjimas“ ir  naują parodų ciklo „Duetai“ ekspoziciją, kurioje iš naujo atrandama Povilaičių (tėvo ir sūnaus – Vytauto Povilaičio (1927-2009) ir Vytauto Povilaičio jaunesniojo (g. 1970 m.)) tapyba.

Šį pavasarį kūriniai buvo išvaduoti iš palėpės prieblandos, kurioje atsidūrė maždaug prieš ketverius metus. V. Povilaičio jaunesniojo teigimu, jųdviejų su tėvu parodų duetų jau būta ir anksčiau apleistose patalpose ir kai kuriose galerijose.  Po V. Povilaičio mirties 2009 m. VDU Menų fakulteto „101“ galerijoje buvo surengta jo kūrybai skirta paroda ir diskusija „In memoriam: Vytautas Povilaitis. Vieno paveikslo paroda“. Dabar pristatomi abiejų dailininkų vėlyvojo laikotarpio paveikslai, sukurti iki 2003 m.

Vytautas Povilaitis (1927-2009) dažnai pavadinamas lietuviškosios abstrakcijos pionieriumi, pradininku, nors savo laiku nebuvo tinkamai įvertintas. Tapyti abstrakcijas dailininkas pradėjo XX a. 6 deš. Pabaigoje, o septintajame dešimtmetyje abstrahavimo keliu jau bandė žengti ir kiti dailininkai – Jonas Švažas, Leonas Katinas, Algirdas Petrulis. Eiti šiuo keliu buvo nelengva – tuo metu dailininkams buvo primetami socrealizmo pseudokanonai, modernioji dailė neįleidžiama į parodų sales, priešinimasis ideologijai galėjo pakenkti karjerai. Todėl tekdavo sugalvoti kokių nors gudrybių. Amžininkai prisimena, kad maždaug 1962 m. Vytautas Povilaitis nusprendė eksponuoti savo abstrakčiąją tapybą, kurią vadindavo „kilimais“. Tam, kad išvengtų valdžios nemalonės, pavadino ją „Projektas tekstilės audiniams/gobelenams“. 

„Tokios drąsios pozicijos (tapybos formos prasme) kaip V. Povilaičio niekas tada dar nebuvo išreiškęs. Kai rengė tą parodą, net iš Vilniaus buvo atvažiavę (pvz., Antanas Gudaitis), tikrino, bet leido kabinti“, – prisimena dailininkas Alfonsas Vilpišauskas (Budrytė-Genevičė Kristina, Vytautas Povilaitis. Kaunas: 2012, p. 25) Pasak jo, visi žinojo, kas tai yra iš tiesų, bet prieštarauti, uždrausti rodyti darbus niekas nedrįso.

Dirbo V. Povilaitis daug. Be molbertinės, kūrė ir sieninę tapybą, pano, vitražus, mozaikas.

 „Jo darbo procesas buvo panašus į paprasto darbininko, tarkim, šlavėjo darbą – paprastas, juodas triūsas, – prisimena tapytojo sūnus V. Povilaitis. – Jam buvo neįdomu kurti vis taip pat. Seniau įprasti žanrai buvo peizažas, natiurmortas. Jie standartiniai. Tėvas kūrė daug vitražų, sieninės tapybos visoje Lietuvoje. Iš principo vitražas taip pat abstraktus dalykas, nors siužetas realus, spalvų derinys, jų išdėstymas primena abstrakciją. Manau, kad tai turėjo įtakos jo abstrakčiosios tapybos gimimui. Jis buvo valingas, užsispyręs, visada turėjo savo nuomonę. Kai kuriuos gerbė, kai kurių nemėgo, bet nemanau, kad mene turėjo kokį nors vieną autoritetą. Jis niekada nesitaikstė, retai kada klausė patarimų. Mados vaikymasis jam buvo svetimas. Jeigu kūrinys nepatikdavo, perdarydavo. Gerus darbus dovanodavo, atiduodavo. “

Tėvo dėka meno pasauliu susidomėjo ir sūnus. Apie pažintį su  tapyba jis pasakoja: „Tai buvo seniai. Kai buvau 5-6 metų, tėvas eidavo į gamtą tapyti peizažo ir mane vesdavosi. Iš pradžių prisižiūrėdavau, o paskui pats pradėdavau tapyti. Nepamenu, buvau šešių ar septynerių, kai man davė aliejinių dažų, molbertą. Tapyti niekas nevertė, kiek turėdavau laiko, kiek pats norėdavau, tiek ir dirbdavau. Tėvas buvo ir mokytojas, ir patarėjas. Be abejo, su kuo dirbi, su kuo bendrauji, būni šalia, su tuo supanašėji. Nors mūsų atveju panašumas daugiau išorinis negu vidinis. Tėvas manęs nevaržė, neprimetė jokio kanono, jokių taisyklių. Galėjau kurti absoliučiai laisvai, sulaukdavau tik apibendrintų pastabų, tarkim, darbas skamba ar neskamba spalviškai, kompoziciškai. Nebaksnodavo pirštu rodydamas, kad šita dėmė ar spalva turi būti kitoj vietoj. Turėjau pats spręsti.“

 

                 ***

Albinos Žiupsnytės darbų ekspozicija „Dievo šalies ilgesys“ meno galerijos „Balta“ sales pripildo sakralumo dvasios. Dailininkei artima gamta (galbūt todėl, kad pati kilusi iš jos apsuptyje įsikūrusio Špitolpievio kaimo Kėdainių rajone) ir tikėjimo temos. Prieš trisdešimt metų, 1982-aisiais, Kaune įvyko pirmoji A. Žiupsnytės paroda. Netrukus dailininkė įstojo į Tautodailininkų sąjungą, ir prasidėjo turtinga kūrybinė kelionė, tebesitęsianti iki šiol. Jos metu rengtos personalinės parodos, laimėta Respublikinė (dabar  P. Galaunės) premija (1988 m.), rašytos bei iliustruotos knygos (vaikams ir paaugliams 1998 m. autorė parašė filosofines pasakas „Dainuojantys rugiai“, 1990 m. – pasakas „Dievdirbio širdis“, 1999 m. – prozą paaugliams „Baltasis Žvirgždės slėnis“), buvo sukurta pasaka vaikams („Saula“), pagal kurią pastatytas spektaklis.

Dailininkė išbandė įvairias technikas (karpinius, tapybą ant šilko, medžio graviūrą, piešimą ant keramikos), o bendradarbiauti su kitais menininkais jai vienas malonumas. Šį teiginį galėtų pagrįsti 2002 m. „Eglės“ galerijoje drauge su tautodailininke Gentvile Giedraitiene surengta paroda „Žolynų giesmė Dievo Motinai“, bendradarbiavimas su keramiku Irmantu Kazlausku.

„Dievo šalies ilgesyje“ simboliais, metaforiškais vaizdiniais skleidžiasi religiniai motyvai (paveikslai „Pražydęs angelas“, „Laiko piligrimai“, „Beturtystės Madona“ ir kt.). Religinė dailė – galimybė subtiliai prabilti apie Dievo grožį, prasiskverbti iki žmogaus gelmių.

„Tai mane domino nuo pat kūrybos pradžios. Tačiau tuo laiku buvo sunku tiesiogiai kalbėti apie tikėjimą. Ir dabar rizikinga, tik dėl kitų priežasčių. Tam, kad išreikštum Dievą kaip paslaptį, tenka pasitelkti stiprius simbolius, kurie pajėgtų įtikinti. Iliustratyvumas nieko neduoda, jis nepažadina žmogaus gilumų. Beje, esu viena iš tų dailininkų, kurie nevengia literatūriškumo. Mano manymu, jis gali būti ir geras, jei tai yra autentiška metafora, legenda, savitai papasakota istorija, žinia iš širdies gilumos, ir blogas, jei tai štampų rinkinys. Kai man pavyksta sukurti ypač gražią legendą, užuominomis  nuvesti į apmąstymus arba pažadinanti žmogaus fantaziją, labai džiaugiuosi“, – mintimis dalijasi A. Žiupsnytė.

                 Galerijoje „Balta“ vykstanti paroda – tai antroji sumanymo pasakoti apie Dievo ilgesį dalis. Pirmoji šios temos ekspozicija „Rapsodija vaikelio fleitai“ buvo pristatyta jau anksčiau „Eglės“ galerijoje. Kadangi dar liko ką pasakyti apie Dievo karalystę, dailininkė pratęsė auksinių miestų, žydinčių žvėrių, amžinybės paslapties temą.

Paveiksluose dažnai pasikartoja rugiai ir pienės. Rugys dėl savo sąsajų su valstietiškumu, pasak autorės, yra mūsų tautos ženklas, o kartu ir Dievo žodžio, Kristaus simbolis. Menininkei jis siejasi su naujo pradžia, sielos, kaip sėklos, metafora. Pienių motyvo krūvis kitoks. „Jis žemiškesnis ir yra susijęs su laiku. Šiame laikinumo simbolyje kažkokiu būdu atsiranda amžinybė“, – sako autorė.

                 Kita dalis parodoje matomų darbų skirta M. K. Čiurlioniui. Prisilietimas prie jo asmenybės A. Žiupsnytei tapo savotišku dvasiniu bendradarbiavimu.

 

***

Nors įvijais laiptais užkopti į Kauno pilies bokštą reikia pasiryžti ir įdėti šiek tiek pastangų, tai padaryti verta. Ten, viršutiniame aukšte, laukia atlygis dvasiai – 25 skulptoriaus Leono Striogos skulptūros. Dauguma jų rodomos pirmą kartą.  Autorine kapotine technika, su meile medžiui ir gyvenimui sukurti darbai pasitinka romūs, o kartu išdidūs. Rodos, ratu aplink „Protėvį“ išsirikiavusios figūros čia stovi visą amžinybę. Stovi tiek, kad prisijaukino ne tik pro langus srūvančią ir medžio jaukumą išryškinančią pavasario šviesą, bet ir mažą voriuką, įsitaisiusį vienos skulptūros duobutėje.

Bendraudamas su žurnalistais ir menotyrininkais menininkas neslepia, kad jam visada rūpėjo tauta ir jos praeitis. 150-ųjų Maironio  metinių proga paroda pavadinta poeto eilutėmis „Atsibus tėvynės sūnūs, Didžią praeitį atminę...“. Jei ne šis minėjimas, parodos pavadinimas skambėtų kur kas „striogiškiau“. Kalbėdamas su Enrika Striogaite menininkas prisipažįsta, kad buvo sumanęs ją pavadinti „Vėlių sugrįžimu“.

Tačiau L. Striogos skulptūrų akivaizdoje atsisijoja viskas, kas nesvarbu ar netikra, kas patetiška bei laikina, ir pasilieka paprastumas, tylus būties prasmės liudijimas, gyvenimo džiaugsmo teigimas ir švelni melancholija.  Tautos istorinė patirtis skleidžiasi lyriškomis, aptrupėjusiomis formomis, savita tradicijos ir modernumo interpretacija.

 

                 ***

Vienoje parodoje vėl matyti Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ir Agnės Deveikytės-Liškauskienės kūrinius įdomu. Jų duetas įsiminė praėjusią vasarą, kai „Aukso pjūvio“ galerijoje buvo eksponuojama dailininkių tapyba. Menininkes vienijo virsmo procesų fiksavimas, nutolimas nuo tiesioginio tikrovės vaizdavimo, meditatyvūs apmąstymai. Tuomet jos buvo pristatytos kaip menininkės, tęsiančios tapybos ir savo mokytojų tradiciją. Šįsyk galerijoje „Meno parkas“ surengtoje parodoje „Netapyba“ jų darbai pristatomi kartu su Sauliaus Paliuko vaizdo instaliacijomis. Ekspozicijoje išryškinami lygiagrečiai su tapyba menininkų kūryboje vykstantys ieškojimai.

S. Paliukas atskleidžia savo domėjimąsi laiko slinkties, potyrių laike ir chrestomatinių istorijos ženklų interpretacijos temomis. A. Deveikytė susitelkia ties siuvimo mašina popieriuje paliktos linijos (pasak autorės, ji gali būtį įvairi – gyvenimo, oro, istorijos, konvejerio, horizonto, fronto, etc.) įprasminimu, tuo tarpu J. Aukštikalnytė minčiai fiksuoti kaip lygiavertę tapybai priemonę pasirenka piešinį, popieriaus karpymą. Dailininkė atsispiria nuo peizažo ir portreto, tačiau pasirinktų motyvų nedetalizuoja, popieriaus iškirpimo linija, pieštuku išryškina tik jų siluetus ir fragmentus.

Netapybos eksperimentų, savitos išraiškos ieškojimo netrūko ir ankstesnėje menininkių kūryboje. Išvirkščią medžiagos pusę, siuvimą A. Deveikytė buvo pasitelkusi kurdama „Horizontalius lopus“. Tapybos pagrindą menininkė siuvo iš atskirų dažais permirkusios drobės ir senų darbų gabalų, o dažų pėdsakams suteikdavo naują formą. Netikėta galbūt tai, kad audeklą menininkė iškeitė į popierių.  Šį kartą išraiškos priemones autorė išgrynino iki minimalumo, simboliniu juodos gijos baltame paviršiuje kartojimu atverdama kelią pačioms įvairiausioms asociacijoms ir interpretacijoms.    


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*