Rugsėjo 1-ąją, per patį vidurdienį, Laisvės alėja suskambo šūksniais, kurie priminė ir svarbų pranešimą, ir aukojimą, ir protestą, ir išpažintį. Tai prilygo stipriam žaibo kirčiui iš giedro dangaus: praeiviai nuščiuvo, gavę žaibišką energijos, nuoširdumo, estetinės švaros smūgį, ir vėl liko veltis chaotiškoje gatvės minioje, tačiau jie liko paženklinti stipraus emocinio sukrėtimo.