Rugsėjis

Rugsėjo 1-ąją, per patį vidurdienį, Laisvės alėja suskambo šūksniais, kurie priminė ir svarbų pranešimą, ir aukojimą, ir protestą, ir išpažintį. Visiškai netikėtą, iš anksto nereklamuotą, tačiau bemat būrius praeivių sutraukusią gatvės akciją „Žinia“ Kaunui surengė Vilniaus kolegijos Menų fakulteto studentų trupė „P.S.“

Aktoriaus, režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Masalskio vadovaujama trečiojo, baigiamojo, kurso studentų trupė pasirodymą pradėjo prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios. „Žinia“ buvo skelbiama trimis etapais, trukusiais po 10-15 min.: prie bažnyčios, prie Kauno dramos teatro ir prie miesto savivaldybės. Jaunųjų teatralų balsai – jų ritualinė skanduotė -- netilo ir žygiuojant nuo vienos pasirodymo vietos iki kitos.

Lyg žaibo kirtis iš giedro dangaus

„Tai prilygo stipriam žaibo kirčiui iš giedro dangaus: praeiviai nuščiuvo, gavę žaibišką energijos, nuoširdumo, estetinės švaros smūgį, ir vėl liko veltis chaotiškoje gatvės minioje, -- pasidalijo įspūdžiais akciją stebėjusi teatrologė Vida Savičiūnaitė. – Tačiau patyrę šią neverbalinę -- vien muzikiniu ritmu, balsu, vokalu ir kūno kalba mums smeigtą žinią, net grįžę į minią akcijos stebėtojai liko paženklinti stipraus emocinio sukrėtimo. Tokios formos ir turinio dermės, estetinės švaros, vidinės energijos ir tokio tikėjimo tuo, kas daroma, net ir teatre seniai nemačiau. Sužavėjo griežta, aštri ritualinės akcijos forma ir absoliuti kiekvieno dalyvio vidinė laisvė, individualybės jėga toje tarsi kareivių pulko struktūroje. Negali pasakyti tikslaus siužeto, tačiau visu kūnu jauti jaunos trupės nešamą išpažinties, dvasinės iškrovos misiją ir jos svarbumą kiekvienam dalyviui.

Tai buvo pranešimas, išpažintis, pareiškimas, kalbėjimas neverbaline kalba apie tai, kas atlikėjams skauda, svarbu, ir apie tai, kas jiems labai gera – ko jie ilgisi. Jei visa tai būtų pasakyta atpažįstamais žodžiais, misija subyrėtų, išnyktų muzikinė kalbos jėga. Man tai buvo jaunų, talentingų asmenybių žinia, kad teatras dar gali būti gyvas, kad jis žaibo greitumu gali sukrėsti ir ilgam įkvėpti apmąstymams.“

„Žinia“ suteikė kiekvienam žiūrovui galimybę priimti siunčiamą žinią savaip. Emocionalų atlikėjų kalbėjimą, dainavimą, šnabždėjimą „jokia“ kalba klausytojas galėjo interpretuoti, sukurti asmeninę, jam artimiausią prasmę. Vienintelė pasirodymo metu skambėjusi daina su žodžiais buvo atlikta senovės keltų kalba. Vienintelis aktorių daiktinis pagalbininkas – medinės lentelės, kurios veikė irgi kaip muzikos instrumentai.

Pasak V.Masalskio, „menas turi turėti griežtai sustyguotas ribas, formos, vidinio apsisprendimo nelaisvę – ir tik tose ribose, toje nelaisvėje atsiranda kūrėjo laisvė ir kūrinio dvasia. Beformėje masėje, chaose dvasios nėra. Mūsų „Žinioje“ forma yra labai aiški, todėl atlikėjai yra stiprūs ir savo viduje laisvi. Išorinis organizuotumas, disciplina ir vidinė laisvė yra teatro ginklai veikti žiūrovą. Stebėkite bičių avilį: kokia griežta tvarka ir koks saldus toje tvarkoje veikiančiųjų darbo rezultatas. Arba – simfoninis orkestras: fantastiška muzika gimsta beveik iš kareiviškos tvarkos.“

Sieks išsilaikyti kartu

Trupė „P.S.“ sudaryta iš vieno pramoginio scenos meno specialybės kurso studentų. Pavadinimas, kaip aiškino V. Masalskis, gali būti suprantamas kaip post scriptum (po to, kai viskas pasakyta) arba, kaip jam dar labiau patinka šifruoti trumpinį -- Pferdestärke, kas vokiškai reiškia „arklio galia“.

Muzikiniams popkultūros renginiams rengiami studentai būtų šokėjai ar pritariantieji vokalistai popatlikėjų programose. V.Masalskis su šiuo kursu sieja gerokai didesnius planus ir, kaip pats sako, gelbėja juos nuo tokio likimo. Baigę tris kursus Vilniaus kolegijoje, bendrakursiai tęs studijas Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje. Ten juos toliau mokys V.Masalskis ir drauge su katedros vedėja doc. dr. Danute Vaigauskaite rinks vaikinų kursą „P.S.“ trupei papildyti.

Šiemet „P.S“ drauge su kompozitore Nijole Sinkevičiūte dar rengia ritualinį miuziklą pagal dr. Clarissos Pinkolos Estes „Bėganti su vilkais“. Trupė jau turi keletą spektaklių, gastroliuoja po Lietuvą, ruošiasi vykti į Prancūziją.

„Būtina rasti lėšų, kad išleidus tokią trupę, kuri jau yra reiškinys ir turi repertuarą, galima būtų bent dvejus metus duoti jiems šansą įsitvirtinti teatro rinkoje. Stiprūs jie kartu, nes jie turi bendrą tikėjimą, bendrus principus. Po vieną patekę į tokius teatrus, kokie yra dabar, jie pražūtų, nes bemat taptų „kaip visi““, – įsitikinęs V.Masalskis.

Teatras privalo sustabdyti žiūrovą

Jis kalba ir apie aktoriaus, kaip kolektyvo dalies, svarbą, kurią šiuolaikinės teatralų rengimo sistemos pamiršo. „Kiekvienas aktorius užauga ne kur kitur, o kolektyve: dirbdamas su scenografu, kompozitoriumi, suprasdamas visus ženklus, kuriais privalo užvaldyti žiūrovus.

„Mes visus etiudus ir prisilietimus prie šių teatrinių ženklų darėme aiškindamiesi, ką tai reiškia: ką mes sukuriame ne sau, bet žiūrovui, ką jis girdės, ką matys, ką pajaus ir supras. Net didžiausi talentai turi išmokti krikščioniškųjų vertybių: tarnavimo kitiems, kitų matymo, atjautimo. Jie turi išmokti dalytis. Nes menas – tikėjimas tuo, ką darai, ir dalijimasis su kitu. Be to menas iš viso neegzistuoja.“

V.Masalskis stebi savo studentų "Žinią" Kaune

„Šiuolaikinis teatras pataikauja masių beskonybei, bet jis nesugeba sustabdyti vieno praeivio. Kartą, kai repetuodami darėme etiudus, pro šalį ėjo elektrikas. Jis sustojo su visais laidais ant peties ir žiūrėjo. Vėliau jis atėjo pažiūrėti to paties dar vakare. Mes bandome sustabdyti žmogų ne tuščiais šauksmais, ne pigia informacija ir ne kelnių nusimovimu, o vidine energija,“ – pasakojo V.Masalskis.

Laisvės alėjos praeiviai, išgirdę ir pamatę energingą V.Masalskio studentų „Žinią“, irgi stojo, klausė, žiūrėjo, žavėjosi. Kai staiga viskas baigėsi, žiūrovai, truputį suglumę nuo netikėto smūgio, ėmė nuoširdžiai ploti. Paskui dar stoviniavo, aptarinėjo. „Žinia“ pasiekė tikslą, nors niekas nežinojo, kad ji susijusi su Kauno ir Lietuvos teatrą išgarsinusio V.Masalskio talentu.

A.Masiokaitės nuotraukos