2007 metai

Archyvas:

KAM PYKTI ANT J.VAITKAUS “JUODVARNIO”? 2007-10-02

Vieni laukė pradžios, kiti – stebuklo. Juokingiausia, kad ir tie, ir tie už laukimą sumokėjo pinigus iš savo asmeninės kišenės ir už tai, kas sukurta ne iš kūrėjų asmeninės kišenės, o iš tų, kurie sumokėjo iš savo asmeninės kišenės. Čia yra pati juokingiausia „Juodvarnio“ vieta.

LIONGINAS ŠEPKA: DIEVDIRBIO FENOMENAS 2007-10-09

Jį vadino įvairiai – ir Pandėlio „durniumi“, ir keistuoliu dievdirbiu, ir genijumi, ir tikruoju menininku. Pats pasirašinėjo išdidžiai: „arkitektas Lionginas Šepka“. Galima gūžčioti pečiais, kol supranti, kad jis taip mėgino apibūdinti savo požiūrį į skulptūrą.

A.VAITKŪNUI ATMINTI. LIZDAI 2007-10-01

A.Vaitkūnui atminti. Lizdai. Ilgesio ir vienišumo jausmas -- Arūno gyvenimo palydovai. Tikrų artimų draugų jis neturėjo. Būdamas kompanijos siela, juokaudamas draugijoje, jis jautėsi vienišas. Gal todėl jam buvo artimi filosofai egzistencialistai. Kai pradėjome draugauti, skųsdavosi: „Aš vis vienas ir vienas.“ Po kiek laiko staiga pareiškė : „Žinai, nereikia prie nieko prisirišti. Paskui tik įpranti...“ Toks širdį draskantis prieštaravimas, matyt, buvo jo skaudžios gyvenimo patirties vaisius. Kad troško šilumos ir dvasinio artumo, byloja jo pasirinkti tapybos motyvai su lizdais. Tačiau tai buvo širšių lizdai.

A.VAITKŪNUI ATMINTI. ŽENKLAI. 2007-10-01

A.Vaitkūnui atminti. Ženklai. Prie Apuolės piliakalnio, nusileidus kairiuoju šlaitu, yra įspūdingas akmuo, kurio viršutinė dalis iškalinėta runomis. Jos matomos tik tada, kai šviečia saulė. Arūnas jau ruošėsi jas persipiešti į savo blonknotą. Kai pradėjo piešti, užslinko debesys. Palaukė, kai vėl nušvito saulė, pradėjo piešti, bet -- vėl debesys. Tris kartus taip bandė, bet kažkokios jėgos neleido perpiešti runų. Jam tai paliko didelį įspūdį. Kaip ženklą kontakto su senuoju pagonių pasauliu.

A.VAITKŪNUI ATMINTI: KAITOS IR IŠLIEKANČIŲ ŽENKLŲ METAFOROS 2007-10-01

A.Vaitkūnui atminti. Kaitos metaforos. Arūno tapyboje atsirado mokslininko -- alchemiko tyrinėjimai. Jis tai įvardijo kaip procesus. Spalvos yra taip niuansuotos, kad mažiau išlavėjusi akis gali nepastebėti visos skalės. Jeigu lygintume su garsais ar muzika, šiame darbe spalva pasiekia ultragarso dažnį. Potėpiai nervingi, bet organizuoti ir atkartoja natūralius žolių augimo ir vytimo procesus. Pačiame drobės paviršiuje -- lyg ploni, pabalę kauleliai -- kitu teptuko galu įbrėžtos linijos, žyminčios džiūvančius augalus.

“KAUNAS PHOTO” MĮSLĖS IR ILIUZIJOS 2007-10-31

Rekordinis dalyvių bei jų darbų skaičius dažnai išduoda netolygų kokybės rodiklį. Tad ir „Kaunas Photo‘07“, įtraukęs miestą į veržlų parodų sūkurį, nepritrenkė neabejotina aktualių temų ar raiškos naujovių gausa. G.Millerio ir R.Riedlerio pasirodymas Kaune teikia vilties, kad ateityje festivalis „Kaunas Photo“ ras ambicijų virsti kūrybiniu reaktoriumi, kuriame kunkuliuotų branduolinei energijai prilygstanti meninė jėga.

AKVARELĖS IŠ SMĖLIO IR RŪKO 2007-10-19

Moteris smėlynuose – toks vaizdinys užtvindo mintis stebint Laimos Drazdauskaitės akvareles. Moteris, kuri mėgina prisijaukinti ir pažaboti smėlį, pažinti jo lakią prigimtį. Jos akvarelės suteikia smėliui struktūrą, drėgnas popierius sugaudo ištrūkti bandančias smiltis. Neapčiuopiamos stichijos – smėlis, migla, vanduo čia įgauna besvorę, bet aiškią, net griežtoką formą.