Spalis

(Laimos Drazdauskaitės akvarelių paroda Grafikos galerijoje) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 10 19

Egidijaus Rudinsko ir Laimos Drazdauskaitės nuotr.

„Jei žiūrėsime pro smėlio prizmę, visi daiktai, turintys formą, yra nerealūs. Realus tik smėlio, neigiančio bet kokią formą, judėjimas“ (Kobo Abė, „Moteris smėlynuose“).

Moteris smėlynuose – toks vaizdinys užtvindo mintis stebint Laimos Drazdauskaitės akvareles. Moteris, kuri mėgina prisijaukinti ir pažaboti smėlį, pažinti jo lakią prigimtį. Jos akvarelės suteikia smėliui struktūrą, drėgnas popierius sugaudo ištrūkti bandančias smiltis. Neapčiuopiamos stichijos – smėlis, migla, vanduo čia įgauna besvorę, bet aiškią, net griežtoką formą.

L.Drazdauskaitė giliai pasineria į motyvą – akvarelėje išbarsto kopų trupinius, ritmingai surezga juos į korėtą mezginį, sušiaušia, perplauna marių vandeniu, permaišo su rūku ar dulksna. Jai pavyksta perprasti abstraktų smėlio charakterį, suteikti formą tam, kas neturi pavidalo.

Nuolat judanti ir kintanti materija Laimos akvarelėse yra suvaldoma, pristabdoma, tartum užtvenkiama. Kartais ją sulaiko balti popieriaus plotai, kitąsyk – trapi, bet reikli dažo linija. Toks aiškus ribų akcentavimas sukuria fragmentiškumo įspūdį – tarsi autorė būtų atskėlusi nedidelę vaizdo detalę ir išdidinusi ją iki paties atomo.

Esama ir labiau nutolusio rakurso darbų, gana lengvai atpažįstamų horizonto vaizdinių – paplūdimys, bangų motyvai. Nepaisant to, sunku šias akvareles vadinti peizažais. Ne tik dėl vienaplanės, plokščios perspektyvos ar minimalios meninės kalbos. Atrodo, kad autorės tikslas – perteikti ne gamtos elementų, bet už jų glūdinčios būties gylį.

Tam padeda ir ypač subtilus, jautrus kūrinių koloritas. Skreitan surinkti pajūrio įspūdžiai išsilieja akvarelėse švelniais, padūmavusiais tonais. Jie fiksuoja spalvinę smiltynės kaitą – nuo auksinio, saulės išdeginto iki šlapio, pilkšvo, tarsi su kriauklių priemaišomis smėlio. Dailininkės sukurta erdvė dvelkia pirmykščiu natūralumu, todėl primena ką tik sutvertą pasaulį.

O ką apie savo kūrinius kalba pati „moteris smėlynuose“ – Laima Drazdauskaitė?

- Jūs visada daug piešėte, dirbote akvarele ir tušu. Kodėl tik dabar šia technika atliktus kūrinius rodote Kauno žiūrovams?

- Anksčiau tiesiog nekūriau parodinių darbų, kol manęs neišprovokavo pasiūlymas surengti kūrybos parodą Lenkijoje, Vroclave. Aliejinius darbus sunku transportuoti. Akvareles galima sudėti į segtuvą ir nuvežti. Grafikos galerijoje eksponuoju tik nedidelę dalį kūrinių, kurie buvo rodyti Lenkijoje.

- Kuo Jums ypatinga akvarelės technika? Ar ji buvo tinkamiausia perteikti Jūsų pasirinktus motyvus?

- Akvarelė žavi tuo, kad ji leidžia kalbėti itin aiškiai. Todėl motyvus norėjosi kurti būtent akvarele – tapyti juos aliejumi būtų visai neįmanoma.

- Naujoji Jūsų paroda – tai atostogų pajūryje refleksija. Tokie motyvai kaip jūra ir kopos dailėje paprastai laikomi banaliais. Ar lengvai pavyko atrasti autentišką plastinį sprendimą?

- Nidos gamta man buvo didelis iššūkis, pajutau, kad jos motyvai mane intriguoja. Motyvas slepia savo plastiką, tik reikia sugebėti jį perskaityti, rasti su juo ryšį. Žiūrėdama į bangą, matau, kaip ji užlieja krantą ir paskui atsitraukia – lieka pėdsakas smėlyje. Vanduo, vėjas taip pat palieka pėdsaką. Man buvo įdomu, kaip iš to sukurti estetiką, kaip prieiti prie motyvo, pasižiūrėti į jį savitai.

- Abstraktūs, minimalios formos kūriniai verčia dėmesį sutelkti ties koloritu. Koks Jūsų santykis su spalva?

- Spalvą bandau užčiuopti kaip ir patį motyvą, jo pirminę struktūrą. Visada ieškau labai tikslių niuansų. Spalva turi užgauti tą pačią tonaciją, kuriai priklauso motyvas. Struktūra ir spalva kalba kartu – ir viena, ir kita kalba ypač paprastai.