Spalis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt , 2007 10 01  

A.Vaitkūnas. „Sudužę širšių lizdai“. 1988m., dr., al. 70x90 cm

Arūnui nebuvo įdomu tai, kas neturėjo tradicijos. Nei daiktai, nei vietos. Nors jis sekė ir visas naujoves. Keliaudamas po Lietuvą, sakralines jos vietas, visą laiką piešdavo įdomesnius objektus, užsirašydavo įžvalgas ar pasižymėdavo senoviškas antkapių epitafijas. Sukaupta medžiaga, domėjimasis istorija ir tradicijomis -- visa patirtis suformavo jo tapybos intelektualumą.

Tapyboje jis sulydė savo jausmingą ekspresiją su intelektu. Todėl jo tapyba daugiaklodė. Tai ne vien tik paviršiaus ekspresija, pro kurią, pasak vienos jaunos menotyrininkės, reikia praeiti kaip pro radijo trukdžius ar triukšmą, o gilios pasaulio sąrangos, prasmių įžvalgos. Arūno tapybai suprasti reikia pažinti ir Europos dailės kontekstą.

Ilgesio ir vienišumo jausmas -- Arūno gyvenimo palydovai. Tikrų artimų draugų jis neturėjo. Kas geriau jį pažinojo, galėjo matyti, kad ir būdamas kompanijos siela, juokaudamas draugijoje, jis jautėsi vienišas. Gal todėl jam buvo artimi filosofai egzistencialistai.

Kai pradėjome draugauti, jis skųsdavosi: „Aš vis vienas ir vienas.“

O po kiek laiko staiga pareiškė : „Žinai, nereikia prie nieko prisirišti. Paskui tik įpranti...“

Toks širdį draskantis prieštaravimas, matyt, buvo jo skaudžios gyvenimo patirties vaisius.

Kad troško šilumos ir dvasinio artumo, byloja jo pasirinkti tapybos motyvai su lizdais.

Tačiau -- širšių lizdais.

Lizdas -- koks tai simbolis? Šilumos, jaukaus, saugaus gyvenimo? O kas slypi širšių lizde? Vienatvės ir skaudžios patirties laikotarpiu,1988 m. Dovainonyse, Arūnas ir nutapė paveikslą „Sudužę širšių lizdai“.

Tamsaus kolorito, grublėtų, sunkių faktūrų, tįstančių formų paveikslas -- dramatiškas ir skaudus. Šis darbas savo vidine nuotaika nėra išimtis iš kitų Arūno drobių. Klampi dažų masė organiškai išaugina plastines formas. Teptukas lyg noragas aria dažų dirvonus. Kai kur tapybos paviršiaus vagos slidžios, bet iš esmės -- pamatiniai potėpiai formuoja savotišką judėjimą ir tik viršutinėje paveikslo dalyje aprimsta. Horizontalūs potėpiai, pilkų ir žalsvų spalvų tonai, pereidami į vakaro raudonio refleksus, pabaigia sudaužytų lizdų dramą.

Jau daug vėliau, Margionyse, Arūnas rinko lizdų kolekciją. Jam šis motyvas, kaip simbolis, išliko artimas. Kai keliaudavome jau trise miškais ar laukais, kai rasdavo kokį lizdą, būtinai parsinešdavo į savo kolekciją. Nors jų nebetapė. Rasti lizdai buvo linksmi, jaukūs. Džiaugdamasis Arūnas žiūrėdavo į juos ir sakydavo: „Gyvenimo pilnatvė.“