Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
19
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Rūta Staliliūnaitė – aktorė be būtojo laiko  0

2017-02-22
„Manajame teatre kažkas sugriuvo. Tolesnis buvimas atrodė neįmanomas“, - pasakojo po 30 metų darbo Kauno dramos teatrą palikusi aktorė Rūta Staliliūnaitė. Romualdo Rakausko nuotrauka

Praėjus šešeriems metams po aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) mirties išleista jos rankraščių ir laiškų knyga „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“. Rinkinį sudarė ir archyvinėmis nuotraukomis iš aktorės gyvenimo pasidalijo bibliotekininkė Dainuolė Kazlauskienė.

R. Staliliūnaitė Kaune (visą gyvenimą – tame pačiame teatre) kūrė tris dešimtmečius. „Kauno dramos teatras buvo mano pirmoji meilė. Buvau jauna, idealistė, turėjau šiek tiek drąsos. Nors, turiu pasakyti, drąsą išsklaidė režisierius Henrikas Vancevičius, priėmęs mane bandomajam vienų metų laikotarpiui, ir direktorius Romualdas Tumpa“, – yra pasakojusi R. Staliliūnaitė.

1993 metais aktorė išėjo iš teatro – nuo tada rengė literatūros skaitymus ir poezijos vakarus. „Kūrybos galima „atsikąsti“ bet kur, nes tai – vidinis procesas. Jei palygintum save su taure, jei jaustum, kad kas nors ją visąlaik lašina vynu, turi vienąkart išsilieti – netilps. Tada ieškai vietos, kur būtų galima tai padaryti. Išėjus iš teatro tokia erdvė greitai susiformavo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kurioje literatūros vakarus ruošė D. Kazlauskienė“, – tuomet kalbėjo ji.

Draugai ragino rašyti

D. Kazlauskienė gimė tais pačiais metais, kaip ir Rūta, abi mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Knygą bibliotekininkė rengė keletą metų. Surado dar nepublikuotų nuotraukų, laiškų, jautrių interviu.

Viename jų aktorė svarstė: „Buvo laimės, džiaugsmo ir nepasitenkinimo. Šiandien nesuvokiu, kad vaidinau 30 metų. Kai spauda, televizija ar radijas prašo medžiagos, rausiuosi savo archyve, randu lapelį, nuotrauką, atviruką ar dovanotą knygą. Atsiminimai griūva, vėl virpa širdis, pulsuoja mintis. Jaunystės draugai ragina visa tai užrašyti.“

Asmeninį archyvą (6 tūkst. eksponatų) aktorė padovanojo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Kauno dramos teatre liko dailininko Vytauto Ciplijausko nutapytas R. Staliliūnaitės portretas. Sausį teatre paminėta menininkės gimimo diena.

D. Kazlauskienė džiaugėsi draugyste su R. Staliliūnaite, jos kūryba, įsimintinais (Karalienės Barboros, Kleopatros, Noros, Jurgos, Mortos...) vaidmenimis. Iš viso jų sukūrė 45. „Mudvi su Rūta gimėme tame pačiame krašte, buvome pokario vaikai, todėl ir likimo takai – panašūs. Atrodė, kad Rūtelę gerai pažįstu, bet kai įsigilinau į jos rašytinį palikimą, supratau, kiek daug dar nežinau“, – užsiminė knygos autorė.

Rūtos kraičio skrynelė

Aprašydama savo vaikystės prisiminimus R. Staliliūnaitė pasakojo, kaip prasidėjo jos, aktorės, karjera. Mokykloje vaidino lapę, todėl po pažastimi atsinešė močiutės vištą. Kitas vaidmuo mokykloje – lėlė ant taburetės parduotuvėje. Paskui – dydžioji kryžkelė: ką studijuoti – mediciną ar aktorystę?

Atsiminimai knygoje – detalūs, ne tik iš dramos būrelio, spektaklių, perskaitytų prozos bei poezijos knygų, bet ir vaikystės, šeimos, sovietmečio. Dauguma jų rašyti ranka.

„Kadangi esu bibliotekininkė, gerbiau ir mylėjau Rūtą – rinkau straipsnius, recenzijas, jos kalbas, nuotraukas, susikaupė nemažai. Po Rūtelės mirties kilo didžiulis noras kuo nors prisidėti prie jos atminimo išsaugojimo, – kalbėjo D. Kazlauskienė. – Dirbti prie šios knygos buvo malonu. Vėl galėjau vaikščioti Rūtos takais. Į ką tik kreipiausi, kiekvienas su didele meile ją atsiminė.“

Prieš trejus metus pasirodė kolegų atsiminimai apie R. Staliliūnaitę „Aš esu Barbora“, knygą sudarė Svajūnas Sabaliauskas. D. Kazlauskienė teigė norėjusi surinkti pačios aktorės žodžius ir mintis. Daugumą jų rado asmeniniame archyve Vilniuje. Jį Rūta vadino savo kraičio skrynele. Kita – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur saugomi jos laiškai išeivijos poetui Stasiui Santvarui.

„Rūtos nėra jau šešerius metus, bet šiandien ji pristato savo knygą. Tai liudija, kad būtojo laiko menininkui nėra“, – sakė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

Prieš trejus metus pasirodė kolegų atsiminimai apie R. Staliliūnaitę „Aš esu Barbora“, knygą sudarė Svajūnas Sabaliauskas. D. Kazlauskienė teigė norėjusi surinkti pačios aktorės žodžius ir mintis. Daugumą jų rado asmeniniame archyve Vilniuje. Jį Rūta vadino savo kraičio skrynele. Kita – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur saugomi jos laiškai išeivijos poetui Stasiui Santvarui.

„Rūtos nėra jau šešerius metus, bet šiandien ji pristato savo knygą. Tai liudija, kad būtojo laiko menininkui nėra“, – sakė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

Kolegoms – gražūs žodžiai

1972 metais režisierius Jonas Jurašas ėmė statyti Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“. Barboros vaidmenį skyrė R. Staliliūnaitei. Apie šią asmenybę aktorė medžiagos rado Kauno bibliotekoje – lenkų kalba, uždaruose fonduose.

„Naujų prisitaikymų, gausių išraiškos priemonių banga tai pakildavo, tai atslūgdavo respublikos ir sąjungos teatruose. Tai vienur, tai kitur pamatydavai kažką naujo, lyg ir nežinomo, lyg ir labai šviežio, gyvo“, – prisiminimuose rašė R. Staliliūnaitė.

Monika Mironaitė, pasak jos, parodė, kas yra tikrasis aktorystės menas. Po jos vaidinimų, rašė Rūta, galėdavo nepareiti namo ir pasukdavo į priešingą pusę. Taip jai nutiko pamačius Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“.

„Negaliu užmiršti vieno iš paskutinių sukrėtimų, kurį patyriau Lietuvos teatro scenoje. Kai prieš keletą metų Vilniuje, gerokai vėluodama, pagaliau pamačiau Jaunimo teatre „Meilę ir mirtį Veronoje“ – Kostui Smoriginui norėjau viso pasaulio gėles dovanoti, nors žinojau, kad vis tiek neatlyginsiu“, – gyrė ji.

Ne tik Rūta, bet ir Rūtą kolegos atsiminė kaip dvasingą, profesionalią aktorę. „Per nedidelį Rūtos archyvo plyšelį D. Kazlauskienė sugebėjo atverti lobį, kurio tada, kai mokėmės, dirbome teatre, mes neįvertinome. Ji mus vertė klausytis Frederico Chopino. Pamenu, kaip piktinosi, kai laikraštyje rado užrašyta „Jonas S. Bachas“ – kur tai matyta!“ – juokėsi R. Staliliūnaitės kurso draugė Regina Kazlauskaitė.

Paslaptinga aktorė

„Nedaug ką kartu su Rūta nuveikėme, bet darbai – neišdildomi. Ji sutiko vaidinti filme „Kai aš buvau partizanas“, tapo filmo siela. Po jos ligos dar nutariau pratęsti mūsų kūrybinę draugystę, paprašiau, kad įrašytų pasaką „Berniukas ir žuvėdros“, – pasakojo rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis. – Kai studentams aktoriams kalbu apie profesiją, sakau: „Kuo daugiau paslapties, tuo įdomiau į aktorių žiūrėti. Domėkitės giliais dalykais ir nesakykite visko, ką galvojate, jaučiate. Tada į jus bus baisiai įdomu žiūrėti.“

Literatūriniai skaitymai, anot R. Staliliūnaitės, teikė atgaivos, nors palikdama teatrą dar nežinojo, ką kurs toliau. „Buvo svarbu žengtį tą žingsnį, paskui – kad ir tvanas. O gyvenimas taip sutvarkė, kad manęs vos užtenka, – apie kūrybinius vakarus kalbėjo ji, o paklausta, kodėl paliko sceną, užsiminė: – Manajame teatre – tai ne tik Kauno drama, bet ir mano supratimas, išgyvenimai, tikėjimas. Manajame teatre kažkas sugriuvo. Tolesnis buvimas atrodė kvestionuotinas arba išvis neįmanomas.“

Neskaitykite eilėraščių, Marlene

Savo dienoraščius aktorė paprašė atverti praėjus dešimtmečiui po jos mirties. Juos rašė studijų metais, kelis – jaunystėje, paskutinis įrašas iš teatro laikotarpio: „Šiąnakt mirė R. Tumpa.“

Visą gyvenimą ji rašė ir laiškus. „Buvau gavusi keistą laišką, jame parašyta: „Neskaitykite daugiau eilėraščių, jūs primenate Marlene Dietrich.“ Didelis komplimentas – man džiaugtis, pasipūsti? Ar įsižeisti, užsigauti, supykti? O gal iš tikrųjų nebereikia ir poezijos skaityti? Visada veržiuosi į keistas jausmų aukštumas“, – kalbėjo menininkė.

Kai buvo maža, su šeima ji keldavosi iš miestelio į miestelį, kur tėtis agronomas zootechnikas Juozas Staliliūnas būdavo paskirtas dirbti. Vėliau vis keitėsi teatro mokytojai. Dėl to aktorė prisirišo prie vieno teatro ir jame dirbo visą gyvenimą. „Kai buvau gimnazistė, mėgau eiti prieš vėją. Buvo toli ligi mokyklos – aštuntoje klasėje eidavau keturis kilometrus. Išsitiesdavau, atsukdavau veidą vėjui. Dabar galvoju, visas bėdas, kurios tik mane yra ištikusios, galėjau priimti tokiu veidu“, – viename interviu svarstė R. Staliliūnaitė.

Gintarė Čiuladaitė

Lzinios.lt, 2017 02 21

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/ruta-staliliunaite-aktore-be-butojo-laiko/239096


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*