Rss Facebook
2017
Liepa
23
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Instrukcijos, vedančios link destrukcijos 0

www.kamane.lt, 2017-04-14
„Loterija. Auksinis pinigėlis“. Donato Ališausko nuotr.

Kaip dažnai nutinka, jog žmogus, besilaikantis gausybės taisyklių, nurodymų, kaip ir ką daryti, galiausiai praranda savo kaip individo tapatybę ir laisvę? Nebesuvokia, ko nori? Daugelis tiesiog nebemoka gyventi be tokių „instrukcijų“. Jos suteikia tariamą saugumą, komfortą, tačiau tik iki tam tikro lygio. Instrukcijos leidžia žmogui per daug nemąstyti, palengvina atsakomybės naštą bei susidūrimo su nežinojimu baimę. Likę be taisyklių daugelis nebežino, kaip gyventi, „kaip būti“. Būtent pastarasis klausimas buvo keliamas balandžio 8 dieną Kaune įvykusiame mini spektaklyje „Loterija. Auksinis pinigėlis“.

Improvizuotą interaktyvų šou režisavo Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos absolventė Eimantė Urmonaitė. Jaunosios režisierės idėjas įgyvendinti padėjo vaidybos studentės Urtė Šimkonytė, Marija Augutytė, absolventė Ingrida Čepanonytė bei nesudėtingas muzikines partijas atlikęs Deividas Paknys. Pastarasis menininkų susivienijimas sukūrė keistą ir dviprasmišką įspūdį palikusį reginį Kauno Pavasario mugės fone. Gan trumpas, apie 20 minučių trukęs „isteriškas“ pasirodymas tarsi tviskantis rožinis burbulas išsipūtė ir sprogo. Lyg staigiai įsiplieskęs degtukas netrukus užgeso, palikdamas daug klausimų. Bene pagrindinis jų negausioje žiūrovų minioje buvo – ar tai viskas? Klausiau savęs ir aš – nejaugi ties ironiška ir hiperbolizuota momentinių televizijos žaidimų parodija viskas baigiasi? Negi menininkai toliau nevystys šios temos, nestiprins to paviršutiniškumo įspūdžio, „nelinksmins mugės publikos“? Juk renginio aprašyme buvo nurodytos  net 3 valandos. Pasirodo, tai buvo kartotinis pasirodymas – reklama, anonsas būsimam spektakliui, kurio premjera įvyks birželio 5 d. Kauno kameriniame teatre. Vis dėlto praeiviai to nežinojo, todėl keletas jų lengvai pasipiktino, jog menininkai „pasityčiojo“ iš žiūrovų, užuot pateikę išties kažką įdomaus. Keletas užsieniečių, pasibaigus spektakliui, dar akimirką stovėjo ir laukė pratęsimo, o nesulaukę išsiskirstė. Išties, tąkart, nežinant konteksto, buvo gana didelė sumaištis viduje.

Pasirodymo tema buvo lengvo turinio, į šmaikštų pramoginį pavidalą įvilktų momentinių loterijų parodija. Režisierė pasitelkė ironijos, farso, hiperbolės, tragikomedijos elementus. Ryškūs perukai, aukštakulniai, blizgučiai, rodos, turėjo patraukti praeivių dėmesį, o siūlomas loterijos laimėjimas – „xxxx“ eurų paskatinti žiūrovus aktyviai dalyvauti žaidime. Bet mugės dalyviai įsitraukė vangiai, stebėjo nepatikliai ir kritiškai, lyg tikrame momentinių loterijų šou. Hiperbolizuotos, perspaustos veikėjų emocijos, veido išraiškos kėlė nejaukumo įspūdį ir norą atsitraukti, išlaikyti distanciją. Kuo intensyviau pagrindinė žaidimo vedėja kvietė sudalyvauti žaidime, tuo labiau žmonės traukėsi. Akivaizdu, jog niekas pernelyg nemėgsta, kai braunamasi į asmeninę erdvę, pirmenybę žiūrovai teikia nesuinteresuotam pasirodymo stebėjimui. Vis dėlto, keletas jaunų merginų sutiko sugriauti ketvirtąją nematomą sieną, skiriančią žiūrovus ir atlikėjus. Kaip įprasta viktorinose, joms buvo pateikta keletas klausimų, šiuo atveju – instrukcijų, kuriomis vadovaujamės atlikdami veiksmus. Į pirmuosius atsakymai buvo nesudėtingi ir nereikalaujantys ypatingų pastangų, bet paskutinis „ką reikia daryti, jei nori būti“ sukliudė kelią į fikcinį kelių tūkstančių eurų laimėjimą. Pastarasis klausimas, pasirodymo kulminacija – buvo atviras, nebuvo instrukcijos, kaip į jį atsakyti, todėl viskas netikėtai užsibaigė veikėjų mirtimi.

Pasirodymo laikas ir vieta, galima teigti, buvo pasirinkti neatsitiktinai. Senojo kino teatro „Romuva“ paunksmėje prisiglaudę menininkai išties atkreipė ne vieno praeivio dėmesį. Mugės kontekstas atliepė, papildė pasirodyme gvildentą problematiką – paviršutiniškumą šiuolaikinėje populiariojoje medijoje, lengvas emocijas, scenarijus, kartotes, kurios lydi žmonių gyvenimus, „instrukcijas“, kuriomis vadovaudamiesi priimame sprendimus, atliekame veiksmus. Pasirodyme buvo ironiškai atspindėtos mugėse dažnai vykstančios loterijos, kviečiančios ką nors laimėti, ir tik stiprino bendrą netikrumo, paviršutiniškumo įspūdį.

Birželio 5 dieną įvyksiantis spektaklis „Instrukcija“ kviečia išdrįsti atsiriboti nuo instrukcijų, išsivaduoti nuo mąstymą stigmatizuojančių taisyklių. Remdamiesi asmeninėmis patirtimis ir autentiškais tekstais, menininkai sieks atrasti atsakymą į paskutinį loterijos klausimą – „ką reikia daryti, jei nori būti“, sykiu su žiūrovais reflektuos, kaip „būna“ žmogus, kai nesivadovauja instrukcijomis, reglamentais, kokias buvimo sąlygas atranda.

 

Agota Bričkutė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*