Rss Facebook
2017
Birželis
26
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

Tirštos knygos su bjaurumo estetikos ir ilgesio prieskoniais 0

2017-02-08

Šiuolaikinės jaunųjų kūrėjų poezijos apžvalgą pradėsiu nuo pirmosios Manto Balakausko knygos „Roma“ (2016. Versus aureus), vienos iš penkių pretendenčių Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų poezijos kategorijoje. Visų pirma, patraukė knygos pavadinimas – kodėl „Roma“? Pats autorius interviu Jurgai Tumasonytei teigia: „Baigiau istorijos studijas, vėliau istorinius kontekstus nejučiomis įsileidau ir į savo eilėraščius. Kai reikėjo galutinai apsvarstyti pavadinimą, toptelėjo Romos įvaizdis. Man jis tiko ir pagal knygos kontekstą, ir pagal jausenas. Roma –­ tai objektas, į kurį nukreiptas visas dėmesys, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Tai taip pat ir liguistos fiksacijos objektas. Šakutė į lizdą. Juk mes kartais nesveikai prisirišame prie žmonių, prie daiktų, prie žodžių, prie procesų, juos kartojame ir juose skęstame, tad viskas ir yra Roma.“1

„Roma“ iš tikrųjų labai „romėniška“ – du knygos skyrius simbolizuoja kolonos, eilėraščiai neturi pavadinimų, jie žymimi kardų (taip man pasirodė) simboliais. Knygoje statomas vidinis miestas – labirintiškas, gilus, persmelktas įvairių erdvių pojūčiais ir potyriais. Čia ne tik statoma, bet ir griaunama, perkuriama, atkuriama – dėmesio centre atsiduria subjektyvus autentiškas fokusas, asmeninis mitas. Eilėraščių žmogus – tikras keliautojas, atskleidžiantis vis naujus savo vidinės erdvės plotus. Bene įdomiausias yra autentiškumu dvelkiantis žmogaus ir pasaulio susidūrimas – tikras, nesumeluotas dialogas tarp ir Kito, tarp gyvenamojo erdvėlaikio ir transcendencijos. Tikrumo virpesys, dialogiškumas nuginkluoja, žodžiai rikiuojasi tiksliai, aštriai ir taupiai, vietomis jaučiamas išgrynintas, stiprus šiurkštumo prieskonis: „būsiu mažas ir durnas, būsiu mažas ir durnas, / žegnosiuos, net ir nemokėdamas, net ir nekrikštytas / dėliosiu rankas, atkartodamas šventą veiksmų seką, / bet į taktą nepataikysiu ir nepataikysiu, ir nepataikysiu, / būsiu be jokio talento šnabždėti dievui į ausį“ (p. 13).

Knygos verpetuose darniai sugula prieštaringų motyvų dermė, sakralumas čia apnuoginamas, savaip nuvainikuojamas ir taip glaudžiai prišliejamas prie paradoksų, kad pats virsta paradoksu, įkūnydamas Michailo Bachtino apibrėžtą karnavališkumo konceptą: „visai netoli tos vietos, / kur priėmiau pirmą komuniją, / bet nieko nepriėmiau į širdį, / ten, kur mudu laukėm, kol kas nors išardys spirito fabriką / ir galėsim išlandžiot griuvėsius...“ (p. 18).

Apsinuoginimu, sielos audinių skerspjūviu, gražia, įdomia kultūros, miesto ir gamtos derme nesuabejojau. Štai kaip viename eilėraštyje susiejami visi šie motyvai: „noriu dantimis draskyti brangių knygų viršelius, / suvalgyti visą pasaulio popierių, / turinį subadyti žirklėmis, užkapoti kirviu / begalybės spausdinimo mašiną / ir išgert iš jos rašalą, / pagilinti žaizdas ir nuodėmes, / ir beprotybes, nes Poundo, sėdinčio narve / ir rašančio savo Cantos, beprotybės nebepakanka, / mano gyvuliška tuštybė taikos gatvėje...“ (p. 12). „Romoje“ ryški įvairių erdvių sinergija, gausu su gamta susijusių įvaizdžių, tačiau ypač svarbus miestas (minima Roma ir Vilnius) su visais jo atributais – „pilkos daugiabučių žiedadulkės“, „komunalinės naktys, kurios telpa degtukų dėžutėje“, „daugiabučių įstatymai“, „dvokiantys daugiabučių nasrai“. Apstu metaforų, susiejančių daugiareikšmes Antikos ir šių laikų erdves (Akropolis, minima, media, maxima, IKEA).

Balakausko poezijoje esama intertekstų, tačiau jie pateikiami neįkyriai, neprikišamai, į vientisą eilėraščio audinį įpinami darniai, kartais itin įdomiai: „maža yra būt varžtais prisuktam prie tavo vaikystės, / rūdijančių rudenio lapų, kurie greičiausiai priklauso kitiems eilėraščiams, laikams susiplakusiems“ (p. 14); „...kad ausys nuolat filtruotų ką nors iš Mocarto / skambėjimo tonų, polifoninės 3310 tuštybės“ (p. 36). Balakauskui svarbu sukurti ir suprasti savo vidines erdves, „perskaityti“ asmenines duotybes – tuo tikslu klajojama po įvairius egzistencijos tarpsnius, skirtingus chronotopus, vis dėlto neteigiant pozityvistinės visiško savęs supratimo galimybės, veikiau akcentuojant, kad toks „perskaitymas“ nėra įmanomas: „...bet ir miegas to pasaulio man per gilus, nespalvotas, niekaip negaliu ten savęs iki galo perskaityti“ (p. 15). Vietomis užgula tų pastangų svoris, balsų polifonija rodo, kaip sunku išsirinkti savo autentišką balsą, išryškinti savitumą, originalumą. Šią svarbią šiuolaikinio postmodernaus būvio metaforą, informacijos perviršį, savotišką pasiklydimą tarp kontekstų pripažįsta ir pats eilėraščių herojus: „...gal skambėjo per daug balsų, / prikalbėjimų, norų pagelbėt, / begalinės jėgos stumtis į priekį, / turbūt todėl taip ir nesugebėjau / iki galo perprast, iš kur į mane / pūs vėjas kitą viduržiemį“ (p. 17).

„Romos“ autoriui svarbūs esminiai, neretai ribiniai potyriai. Klaidžiodamas po vidaus „romas“ ar vaikystės gatvėmis, kurdamas santykį su Kitu, lyrinis subjektas suvokia savąjį netvarumą, trapumą, mirtingumą. Šias būsenas Balakauskas neretai tiesiog fiksuoja, nesiūlydamas jų spręsti ( juolab kad spręsti čia nelabai yra ką), veikiau akcentuojamas pats suvokimas, egzistencialistinis blyksnis būties centre ar paraštėse. Kartais šis suvokimas pateikiamas kaip išvada: „ten, kur paukštis dar gyvas gieda giesmes, / kad nemirsim, / tik jau visad būsim nematomi“ (p. 21), o kartais kaip siužetinis eilėraščio sandas: „tada ir pagalvojau, kad galime nebesusitikti, / žodžiu, šiek tiek išsigandau, vis dėl to esu mirtingas, jaunas ir mirtingas žmogus, mano dienos, / supranti, taip ir eina, truputį priekyje manęs, / tarsi vestų tolyn už pavadžio, ir jaučiu, kad iš tiesų / veda, po truputį tolstu nuo žemės paviršiaus“ (p. 31).

Kitas svarbus Balakausko poezijos motyvas – pačios kalbos galia ką nors reikšti. Iš pasikartojančių įvaizdžių („žodžiai yra tuščiaviduriai kaminų dūmai, / paukščių iškamšos, tupinčios savo šešėlyje“, p. 21; „...ir nebelieka žodžių, / prasmės nebelieka...“, p. 20; „kalbame vėjus, tik kalbame“, p. 23; „jokia gramatika negali suturėt šito rūsio sienų“) ryškėja abejonė, ar kalba gali ką nors reikšti, įvardyti, nusakyti, susidaro įspūdis, kad labiau pasikliaujama vaizdais – „Romos“ poezija ištapoma, nuspalvinama. Ir vis dėlto tai pati tikriausia poezija. Čia eilėraščiai neabejotinai yra būties namai.

„Andalūzijos šuo“ (2016. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – antrasis žinomo šiuolaikinio poeto, reperio Ernesto Noreikos eilėraščių rinkinys, už pirmąjį „Povų ežeras“ (2012. Naujoji Romuva) autoriui įteikta Zigmo Gėlės premija. Į akis iškart krinta pavadinimas, analogiškas siurrealistiniam Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dali filmui, pastatytam 1929 m. Siurrealizmas čia iš tikrųjų juntamas, bet ne vien jis. Kęstutis Navakas teigia: „Vienas geriausių jaunesniosios kartos poetų šia knyga įtikinamai įrodo, kad puiki poezija Lietuvoje teberašoma. Salvadoro Dali degančią žirafą čia pakeitęs degantis šuo, kas reikštų, jog siurrealizmą (kurio knygoje šiek tiek esama) keičia egzistencinė problematika. Tai ir yra pagrindinė poezijos tema ir pagrindinis poeto kelias, tačiau – tuo sunkiau juo einančiam. Autorius savo knygos kelią nueina garbingai. Drąsios ir kartais drastiškos metaforos nebijojimas atskleisti savus kompleksus bei silpnybes, meistriškas sakinio valdymas ir sugebėjimas įžiebti tekstą tuo, kas, atrodytų, tėra kasdienybės dulkės. Ši knyga mūsų poezijos kontekstui buvo labai reikalinga.“2

Tai neabejotinai labai tiršta knyga, iki aukščiausio įtampos taško gaubiama metaforų, įvaizdžių, simbolių tinklo. Kalbos peilis puikiai išgaląstas, sakiniai rakinėjami, veriami, pjaustomi preciziškai, taikliai. Mąstydama apie bendrą nuotaiką, prisiminiau keletą puikios grupės Soulsavers dainų, ypač „Pharaohs Chariot“ ir „Death bells“ (galite jas aptikti internete). Mano galva, čia ta pati tamsa, sutampanti su knygos jutikliais, – sodri, gąsdinanti ir labai paveiki. Autorius nepabijojo lošti va bank, žvelgdamas gilyn iki pat dugno, drąsiai apnuogindamas pačią egzistencijos šerdį, nuvainikuodamas sakralinius simbolius, – poetinė, istorinė tiesa tampa svarbesnė už relikvijas ir regalijas: „stebėk kaip išeina ikonos / dubasintos kryžiais iš dievo skerdyklų“ (p. 35). Vis šmėsteli tuštumos motyvas: „skraidantys kregždžių indeliai / nusimeta lietų / virš mano tuštumos / apsodintos medžiais, / ji beveik tapus kūnu, / beveik mirties krituliais, / aplinkui kaupiasi / juodi musių debesys / žaibuojantys paukščiais / tuštumos kūnas / beveik mano veidas“ (p. 14–15).

Eilėraščiais siekiama įtekstinti savo tapatybę, suvokti ne tiek iš kur ateinama, kiek pajusti, kaip tampama, – subjektui svarbu įsivardyti ir susitapatinti poetinės galios priemonėmis. Poezija čia tampa ir kūno su visomis formomis, kampais, linkiais projekcija: „mano kūnas užkeiktas šulinys, / kuriame nepamatysi savo veido...“ (p. 9); „ir dažniausiai pramerkiu akis / neišaušus / jos pilnos karščiuojančios žemės, / jos pilnos kruvinų traiškanų...“ (p. 12); „kregždžių indeliai / beveik mano veidas, / dangus beveik mano veidas...“ (p. 15); „pažiūrėk į akis / kiek ten liko sveikų – / tiktai sniegą akiduobėj pusto“ (p. 35); „savo pūvančio kūno lėktuvo“ (p. 47). Vietomis ši kūno ir ne tik jo estetika atgrasi, itin vizuali, užgriebianti būtuosius erdvėlaikius, svarbią istorinę socialinę ir kultūrinę patirtį, alsuojanti reminiscencijomis, „bjaurumo estetika“, bet beveik visada paveiki: „lyg protėvių kaulai įrėminę / sovietinę mėsą“ (p. 49). Didžioji stiprių, paveikių įvaizdžių dalis šokiruoja, o jų vizualumas tiesiog įsirėžia į vaizduotę: „mėnulio peiliu skerdžia naktį virš žydinčių rapsų, / tas pats maniakas, kur vėstantį sapną suraiko...“ (p. 44); „tai miestas išbertas konclageriais“ (p. 34); „tiktai čia medituoja debilai ir daunai“ (p. 38). Kultūrinius įvaizdžius tirpdo teksto srovė, aštrias realijas keičia subtilios užuominos.

Vienas iš pagrindinių rinkinį siejančių motyvų – žvilgsnio su visais jo priklausiniais moduliavimas. Dažname „Andalūzijos šuns“ eilėraštyje kalbama apie akis, akiduobes, žvilgsnius, veidrodžius. Šių medijų, fiksuojančių subjektą – pirminės (akių) ir antrinės (veidrodžio), – pasirinkimas įtekstina svarbą regėti, atspindėti, kurti , Kitą ir pasaulį, įvardyti pamatines egzistencijos vertybes. Regėjimo, žvilgsnio motyvas eilėraščiuose ambivalentiškas. Lyrinis subjektas, viena vertus, trokšta gerti pasaulį, įsiskverbti į pačią jo šerdį, tiki žvilgsnio galia kurti, atspindėti, nors aplinkui žioji tuštuma: „tavo akys viskas / kas yra šviesu / many, / kai žiūri per aprūkusį / vidaus stiklelį, / o visa kita / užtemimas“ (p. 18); „...tik veidrody šoksiu ratu / užsimetęs šuns kailį ugninį“ (p. 39). Antra vertus, pabrėžiamas ištuštėjimas. Kad regimojo pasaulio galios nyksta, rodo tuščių akiduobių simbolis: „slepiame / surūdijusių akiduobių tuštumas“ (p. 26). Akimis regėti autentiškos būties negalima, tačiau praradusį galią išorinį žvilgsnį atsveria vidinis – sukurti ir išvysti pasaulį padeda poezija. „Andalūzijos šuns“ ars poetica aprėpia įvairias būties būsenas, autorius nesirenka vien patogios, šiltos „rausvaregystės“, bet nepaskęsta ir „juodregystėje“. Tai deganti ir deginanti poezija.

Nerijaus Cibulsko antroji poezijos knyga „Archeologija“ (2016. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) jau pelnė autoriui Jaunojo jotvingio premiją (pirmoji knyga „Nutrinami“ išleista tos pačios leidyklos 2012 m.). „Archeologijos“ anotacijoje rašoma: „Naujuose eilėraščiuose poetas gilinasi į atminties ir vidinių būsenų raišką. Neretai atsiremiama į netolimą praeitį ar vaiko metus, o skaudesni dabarties išgyvenimai, slepiami po tapybišku vaizdų sluoksniu, metaforų ir vaizdinių konstrukcijų prisodrintu lyriniu pasakojimu, perteikia elegišką, ilgesingą nuotaiką.“ Pavadinimas neapgauna – būtis čia kasinėjama giliai, nuosekliai, sistemiškai.

Iš trijų skyrių sudaryta knyga itin vientisa, nostalgiška, alsuojanti praeitimi, persunkta egzistencinio ilgesio – ilgimasi namų, praėjusio laiko skaidrumo, pasaulio tokio, koks jis niekada nebebus… Knygos kvintesenciją taikliai išreiškia eilėraščio „Muziejus“ eilutės: „Erdvę skiedžia laikas, įvairūs amžiai čia – / išbaigtas, iki paskutinio narelio / atkurtas atminties skeletas“ (p. 64). „Archeologijoje“ vienodai svarbios tiek preciziškos laiko nuorodos, tiek tą laiką persmelkianti erdvė, kasinėjant juk irgi svarbus ne tik pats objektas, bet ir jo kilmės chronotopas. Vaikystės veidai čia aiškiai matomi, apčiuopiami: „Tukas, gavęs į kuprą nuo tėvo, lekia / prie kepyklos, bet su pirma prieblanda / grįžta lyg didvyris. / Mes vis dar už save pakovojantys / ką tik iškeptos duonos valgytojai. / Įstatymas, kas parneš kamuolį iš sutemusio priešų kiemo. / Įstatymas, kas už siūlo temps piniginę į krūmus“ (p. 13–14); „Ilgiausiai stoviu prie aronijų krūmo, išsibudinęs / 1993-iųjų pavakarę, pamiršęs naujas rogutes, kurių ėjau pasiimti“ (p. 66).

Stengiamasi atgaivinti būtąjį laiką, kartu suvokiant, kad fizinių pasaulio atributų nyksmas suponuoja ne tik vaikystės erdvių netektį – netenkama ir paties savęs: „Bent per visus šventuosius savęs paklausiu, kas nurėžė / mėlyną, išsikreivojusią tują. Kas nukirto mus, / narsiuosius dviejų kiemų indianas, klajojančius / kitoj rytmečio bėgių pusėj“ (p. 17). Mėginimas supoetinti, paversti namais skirtingas pasaulio erdves, suartinti žmones yra kertinis šios knygos motyvas. Bus atkasinėjami įvairūs būties pavidalai, – šnabžda pradžios tekstai. Ir nemeluoja. Štai kaip itin vizualiuose, tapybiškuose eilėraščiuose atsiskleidžia namų, gyvenamojo pasaulio idilė: „Žalia medinė veranda markstosi įsauly, stiklai / virpčioja pravažiuojant birželio traukiniams“ (p. 7); „Atsivėręs vėjuotos dienos kiaušas, atsilupus / šio miškingo peizažo žievė, pro kurios tarpus / sunkiasi skaidri ramybės sula“ (p. 8); „Pirmąkart vidury kopų. / Ne smėlio, o blyškaus peleno / dubuo, nepaliaujamai gręžiamas zenitinės saulės“ (p. 10).

Cibulskas fokusuoja žvilgsnį tarsi kameros lęšį – jis slysta ir fiksuoja įvairius erdvės objektus, susieja dichotomiškas erdves, ne tiek vertindamas, kiek konstatuodamas: „Balų oniksas niaukiasi saulėj. Rugsėjo / mugė, rojaus obelų sodinukai sunkvežimiuose. / Miesto kamštis plūduriuoja / šilumos akvariume be stiklo sienų...“ (p. 34). Tačiau vaizdiniai anaiptol nėra vien idiliški – dažna žmogaus, pakibusio beorėje erdvėje, jau išvietinto iš savo gyvenamojo pasaulio, išaugusio savo laiką, nerandančio autentiškos laikysenos, būsena: „Tu – išmagnetinta kompaso rodyklė. Vartaisi / lovoje, gremždamas kietą tamsą“ (p. 9). Eilėraščiuose tvinkčioja įtampa tarp geidžiamo ir esamo, tarp savo ir svetimo: „Skurdus, netvarkingas herbariumas, išbarstytas / po tylinčiu dangum, niekieno kūrinija, / be atsako beldžianti į svetimų valdų paviršių“ (p. 10). Žmogus dažnai susiduria su gamtos reiškiniais – vietomis atsiranda simbiozė, vietomis egzistuojama šalia, atskirai, tačiau jaučiant vienas kito buvimą. Mirtis tarpsta greta gyvybės, buitis – greta būties: „Poilsis šalia tvarkingų kapinaičių ir kirų / sparnų kirčiai vandeningame danguje […] Turime užtektinai vakaro, kad galėtume / jį nugramdyti nuo paviršiaus, / kurio po dažais gal iš viso nėra“ (p. 11).

Gamta ir kultūra Cibulsko poezijoje darniai susilieja, neretai sugretinami kontrastingi vaizdai, miestas ir gamta papildo, persmelkia vienas kitą: „Fotoaparatas sulinkusio turisto rankose. / Miniatiūrinė avilio kopija, kur sulekia / pavargusios šviesos bitės“ (p. 21); „Įdienojus iš balkono atsiveria pievos architektūra“ (p. 25); „Parke nuolat girdisi rasos klavesinai“ (p. 26). Žmogus čia tampa meno simboliu, o meno simbolis – žmogumi: „Guliu ant lovos krašto tartum tapytojo parašas, / iškritęs iš dešiniojo paveikslo kampo“ (p. 24).

Tematika ir originalumu bene labiausiai išsiskiria eilėraštis „Trumpa krumpliaračio studija“ – čia apmąstoma galimà pasaulio ir žmogaus prigimtis, egzistencinis „esmo ir niekio“ paradoksas, apsvarstoma poezijos reikšmė: „o ką poezija ką tuomet eilėraščiai kadaise nusvidinti aptakūs / žodžių ratukai šlifavę sielos užkampius ką jie su savo riedėjimu / be jokių kliūčių kai žmogus jau užsikirtęs nebesutepamas savo / gyvenimu pirmyn atgal pirmyn atgal ir daugiau nė iš vietos“ (p. 48).

„Archeologija“ – tai knyga visiems, pasiilgusiems nostalgiškos, vaizdingos, raiškios poezijos. Visiems būties kasinėtojams.

Dovilės Bagdonaitės „Mėlynojo banginio širdis“ 2016 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą Pirmosios knygos konkursą (poezijos kategorijoje). Anotacijoje ji pristatoma taip: „Autorė atvira šių dienų visuomenės pokyčiams. Temos įvairios – menas, jausmai, kūnas, savasties paieškos, aplinkos atspindžiai. Ginama meno autonomija, individualumas, masinių stereotipų atsisakymas. Visumos trauka, asociatyvus mąstymas susieja skirtingus reiškinius, randasi netikėtos jungtys, paradoksalūs prasminiai sąskambiai. Šiuolaikinės grožio sampratos, vertybių refleksija lydima žaismės, jaunatviškos drąsos, ironijos.“

Knygoje, kurią sudaro keturi skyriai, gražiai apžaidžiama mokslo ir meno dermė – menine paskata tampa banginio širdies tyrinėjimo istorija. Gausu įvairiausių patirčių – nuo kasdieniško nuotykio („Rožė vazonėlyje prekybos centre / prasčiausiai atrodanti pavytus su akcija / tarp menkai vešančių džiunglių / kondicionierių nusausintuos takuose“, p. 7), kultūrinių aspiracijų iki (su)žaistos mirties („Pažaisk su manimi. / Pažaisk su manimi rusišką ruletę – / klik“, p. 66), koncentracijos stovyklų, apžaistų sovietmečio reliktų. Knygoje fiksuojami vartotojų kultūros ženklai, neretai iš jų subtiliai pasišaipant, pasmaigstant aštriomis ironijos adatėlėmis, siekiant autentiškumo ir grynumo, bet kartu suprantant, kad populiariosios kultūros atšvaitai irgi yra mūsų būties dalis, todėl privaloma juos aptarti, išsiaiškinti jų vietą bendrame kontekste. Autorei svarbu nusistatyti savo autentišką santykį su reiškinių įvairove. Pavyzdžiui, McDonald’s reflektuojamas taip: „sykį ten pamačiau nuotrauką / geriausio mėnesio darbuotojo. / Jis buvo storas ir neaišku / vyras tai ar moteris / be šypsenos. / Tada supratau, kad ši vieta dar turi sąžinę“ (p. 40). Eilėraščiai alsuoja įvairiausio kalibro kultūrinėmis realijomis, intertekstais: „Bet šis eilėraštis ne apie tai / išties / aš noriu pavirst Hariu Poteriu / vien tam, kad būčiau / šalia Hermionos / štai kur slepias visas motyvas“ (p. 41); „apsimetinėju Dedalu – / braižau labirintą kreida ant betoninio grindinio“ (p. 24). Bagdonaitės tekstai neatsiranda plyname literatūriniame lauke – čia aptinkame intertekstų nuo Jono Biliūno „Kliudžiau“ iki Antano Škėmos kūrybos. Įvaizdžių laukas labai platus, net su modifikuotais pasakų motyvais. Įdomu, kad autorė šiais intertekstais žaidžia, nepriima jų aklai, atskleidžia tiesos, kurią jie teigia, alogiškumą: „Kodėl Sigutė, tiek kartų įspėta / Žengė per slenkstį žarijų? / Kodėl gyvuliai mylėjo ją, / Tokią kvailą?“ (p. 51). Neretai viename eilėraštyje susiduria gana skirtingi, iš įvairių kultūrų paimti intertekstai, tačiau prasminė pagava juos gana darniai suvienija: „Labiau nei Tesėjas ir Ariadnė / man mielesni Jonukas su Grytute“ (p. 24).

Bagdonaitės eilėraščiuose esama vietos ir kūnui – kaipgi be jo. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kūnas išdavikas“ apmąstoma, kokią įtaką tapatybei daro lytis su savo primetamais grožio stereotipais. Siužeto pradžia primena Gregoro Zamzos (Kafkos „Metamorfozių“ pagrindinio veikėjo) istoriją – pagrindiniu veikėju tampa prie spenelio išaugęs plaukas: „Ir še tau / tarsi koks revoliucionierius / tarsi Barthes’o fotografijos punctum / tas plaukas styro ir žinau / juokiasi iš manęs“ (p. 14).

Knygos stiprybe laikyčiau mėginimą apmąstyti poezijos paskirtį, raišką ir vietą šiandienos kontekste – tą rodo įdomūs simboliški pavadinimai: „Politiškai labai nekorektiškas eilėraštis (neskaitykit)“ ir „Man reikia atsarginio eilėraščio“ (specialus poezijos skaitymams).

Trumpai tariant, tai neblogas pirmosios knygos bandymas įtekstinti save nesutramdomą.

 

1    http://literaturairmenas.lt/2016-06-17-nr-3572/3323-pokalbiai-zodis-i-zodi/5176-mantas-balakauskas-myledamas-visada-buni-truputeli-paribyje

2    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-02-andaluzijos-suo-antroji-e-noreikos-eilerasciu-knyga/150838

 

 

Lina Buividavičiūtė

Nr. 1, 2017


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*