Rss Facebook
2017
Spalis
21
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

„Tetyli moteris apie moterį“ (Nietzsche)?  0

2017-03-15
Jūratė Baranova. Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo. V.: Tyto alba, 2014. 540 p.

Įsistebeiliju į šykštų vasario sniegą lange. Vėl vasaris. Atsisveikinimo su Jurga mėnuo. Šįmet – 10-asis.

Lentynoje susirandu Jūratės Baranovos „plytą“: „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014).

Nustembu atradusi pamirštus akylos skaitytojos ženklus – daugiau nei 30 vietų esu pasižymėjusi atmintukes ir braukinukus. Tatai lyg ir suteikia man teises pretenduoti į recenziją, lyg į diskusiją su autore, su Jurga, su savimi.

Jurgos Jūratė Baranova nepažinojo. Nebuvo nė karto net sutikusi. Tai įdomi aplinkybė, turint omeny jų abiejų tapatų laiką ir – kaip vėliau aiškėja knygoje – daugybę adekvačių kelionės stotelių.

Jau išlydėtas žmogus tampa simboliu. Jis nesutrikdys refleksijų – jis aiškus, apimtinis, užbaigtas. Su juo būti saugu. Gali gerti iš jo šaltinio ar naudoti savęs apreiškimo pretekstu.

Jurga čia kuriama toli gražu ne vien iš jos pačios paliktų pėdsakų, bet didžiąja dalimi iš pačios autorės reminiscencijos bei filosofinių-kultūrinių patirčių kaupo, staiga lyg praplyšus siūlėms išsprogdinant gausų nevienareikšmį turinį.

Yra visiškai aišku, kad Jurgos neįmanoma suvokti kaip dailininkės, rašytojos, keliautojos ar mąstytojos atskirai. Ji tiesiog Jurga, ir tai nepatogiausia. Knygoje atrakinama daugybė jos durelių, akylai stebint paliktus pėdsakus, rodosi, net jos laiptinės dulkėse.

Jurga sudaroma iš daugybės mikroskopinių dalelių – iš jų konstruojamas jos sielos kūnas ir tveriasi dvasios ištarmės. Subudavojamas monumentas, kurio kiekvienas akmenėlis, kruopščiai lipdomas kultūros ir filosofijos klijais, susilydo į originalią formą – nepakartojamą, gyvą asmenį, kuriam – paradoksalu – labiausiai betgi netinka monumentalumas. Tuo ji, perfrazuojant itin dažnai autorės cituojamą Deleuze’ą, „įveikia savo pačios pozų šaltinį ir laikinumą“…

Jurgos erotinių troškimų prigimtis, už kurią jai teko nemažai Lietuvoje (akivaizdu) susimokėti, čia perkeliama į vieną aukščiausių vertybinių lentynėlių – neapeinant ir dygių feministinių užuominų.

Ypatingas dėmesys asmenybei, kurios nepažinojai ir kuri tampa pažini, netgi artima per savo paliktus ženklus.

Ženklų ieškota toli gražu ne lengviausiu keliu (vien laiškuose ir atsiminimuose). Neišbrendamuose jos gyvenimo kontekstų šabakštynuose ir išdegintose dykumose nevienareikšmiškos istorijos paslaptį knygos autorė bando atsekti kryptingai šuoliuodama įvykiais ir kontekstais.

Jūratė B., kaip būdinga ir kitoms jos literatūrinėms pasijoms, nešykšti plačios ir itin spalvingos panoramos ir veikėjų – nuo žymiausių filosofų iki kino ir meno kūrėjų, – formavusių laikmečio atmosferą ir aprašomą personą, praturtindama kiek mažiau praprususio skaitytojo intelektą gausiomis citatomis ir paradoksaliais palyginimais.

Intelektualioji informacija čia užgriūva kaip sniego lavina, iš kurios (jei likai gyvas) iškiši nušvitusią galvą, jau be baimės laukiančią kitos baltos pūgos.

Autorė vienijasi su heroje joms abiem artimomis atodangomis tų pačių skaitytų knygų, kino filmų, filosofijos ištarmių, muzikinių hitų etc. prisodrintoje erdvėje, kur ant draugiškai iškeltų rankų siūbuoja atviros abiejų sielos, apsaugotos savų.

Siurbdama kruopščiai „suregistruotą“ Jurgą, kartais sutrinku – gal tai ne jos įasmeninta esatis, bet intelektualinių patirčių išklotinė – įspūdingas lego tipo paveikslas? Jos herojų poelgių ir motyvacijų egzistavimas knygos autorės išpreparuotame pasaulio lobyno kūne sukelia keistą klaustrofobinį efektą. Tarsi Jurga niekada nebūtų išėjusi iš namų (kaip iš kokios lifto kabinos), kurių sienos, lubos ir grindys būtų nukabinėtos įvairių svetimų patirčių liudijimais, kuriuos kruopščiai šifruodama lipdė save, bandydama prisijaukinti pasaulį, kuriame svetimi visi. Susivieniję atpažįstame svetimus aklame bendrumo ieškojime ir vienijimosi neįmanomume.

„Bendrumas – tai buvimas kartu gerais laikais, ėjimas kur nors drauge. Tačiau draugystė privalo tęstis ir tada, kai eini niekur. Todėl lydėti kitus žmones į mirtį yra buvimo kartu esmė“ (Alphonso Lingis).

Visgi – filosofai yra tobulos kempinės. Sugerdamos ir suburdamos „skaudančios minties“ objektus ir kosmines archetipinių patirčių dulkes į konkrečių išgyvenimų pavidalus, jie suteikia būtinosios esimo vilties, be kurios liktų nepastebėtas aštrios rašytojo plunksnos (pardon, kompiuterio klavišo) krebždėjimas popieriaus nekaltybėje ar įstabus teptuko bučinys drobei.

Jurgos paveikslas knygoje – ne apologetiškos žiūros objektas, anaiptol, jis chirurgiškai objektyvus, realesnis nei realiai įsivaizduotinas. Išstatytas „žmogaus ir pasaulio“ laisvamaniškam teismui, kurio kontekste kiekvienas gali pasidairyti savo „teisiamojo“ suolelio.

Gera žinia „tinginiams“: perskaičius knygą, nebūtina skaityti ir visų Jurgos knygų – sužinosi (ir suprasi) „viską“. Be to, pasisemsi ne tik Baranovos, bet ir „didžiųjų“ išminties. Reikia tik pasiryžimo įveikti 539 puslapius (kurių visgi mažiau už tuos, kuriuos, kartu sudėjus, parašė Jurga).

Kelios mane kiek sutrikdžiusios detalės:

Artėjanti knygos pabaiga, kurioje tradiciškai lauki reziumė, prasideda Jurgos „Viršvalandžiais“ ir, pamenant jų skaudžią įtaigą, baisiai norisi, kad jais ir užsibaigtų…

Bet čia autorė, pajutusi adoracijos nuovargį, nutaria jam dar nepasiduoti, vėl kopia į kalną, oriai ir užtikrintai vedusį į šventovę, – grįžta, vėl tempdama kiek pavargusį skaitytoją už rankovės, kartoja maršrutą… Jame perviršinio dėmesio, manau, sulaukia Frida Kahlo – pietietiška Jurgos „sesuo“, pernelyg ryškiu žėrėjimu pritildydama Jurgos šnabždesius (nors aš asmeniškai apsidžiaugiu papildžiusi Kahlo biografiją).

Taigi aktyvus tekstas per visą skaitymo laiką nemažina temperatūros, neleidžia atsikvėpti ir kiek kontempliatyviau pasibūti su Jurga…

Jis ir nutrūksta toje pačioje kaitroje, kurioje užsiliepsnojo, palikdamas keistą nepabaigiamumo įspūdį, būdingą „apsėstiesiems“. Betgi autorei apsėdimas Jurga – išskirtinis, jaudinantis atvejis drungnumu paženklintoje abejingoje kultūros ir elementarių žmogiškų santykių panoramoje.

Plačiu mostu atlapojusi intravertiško Jurgos statinio ertmes, ji įtaigiai „įsijurgina“ apvaisindama savo mintis ir patirtis „nepažinios“ Jurgos fenomenu per to nepažinumo savęs atpažinimą. Būtent tai, mano galva, yra įdomiausias atradimas skaitytojui (o gal ir pačiai rašytojai).

Nepažinumo ir baigties situacija leidžia autorei prisijaukinti heroję laisvai improvizuota meile, kurios nedrumstė abipusio proceso trukdžiai.

Interpretuojant cituojamą Camus įžvalgą apie išsilaisvinimo principą, „gyvenimas pergyvenamas ir praturtinamas be įsimylėjėlio trumparegiškumo“…

Ar tai būtų įmanu ropinėjant realiu KITO pavidalu?

Reziumė: intelekto ir žodžio meistrės knyga – lobis empatiškos vaizduotės žmogui ir svarus atsakas radikalaus maskulinizmo šalininkams. Rekomenduoju ne tik Jurgos, bet ir Baranovos gerbėjams.

 

Taigi, garbusis pone Nietzsche,

galbūt šįkart suklydot

kiek netyčia…

 

Nors?!

 

 

Jūratė Stauskaitė

2017 02 24

http://www.satenai.lt/2017/02/24/tetyli-moteris-apie-moteri-nietzsche/


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*