Rss Facebook
2017
Gruodis
17
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Susipynusios laikotarpių gijos  0

2017-04-18
„Ir aš ją pažinojau...“. Sudarė Virgilija Stonytė – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Eseistika, publicistika, prisiminimai –­ tokie pristatomų knygų žanrą apibūdinantys raktažodžiai priskirti joms interneto knygynuose. Maniau, šiais žymenimis (beje, nukreipiančiais tai į grožinės, tai į dalykinės literatūros skiltį) jų tarpusavio sąsajos ir apsiribos. Bet skaitant aiškėjo, jog pirmas įspūdis apgaulingas: apie laike nutolusius įvykius ir nuotaikas rašančiųjų mintys šiose knygose dažnai susiliečia ar net susipina, nužymėdamos laikotarpių gijas sudėtingame Lietuvos kultūros audinyje. Atskleisdamos jos šaknų gylį ir evoliuciją nuo pokario tuštumos iki šiandienės perkrovos būsenos. Leisdamos įžvelgti šio rašto margumą ir smulkių detalių preciziką.

„Ir aš ją pažinojau...“. Sudarė Virgilija Stonytė – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

„Ir aš ją pažinojau...“ formaliai gali būti laikoma 2012 m. išleisto Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymo“ tęsiniu, nors tarp vadinamųjų LRS leidyklos komplektų* šios knygų poros neaptiksime. Leidinio sudarytoja Virgilija Stonytė – kitų dažnai vadinama Zabors­kaitės įdukra, savuose tekstuose besikreipianti į ją kaip į mamą – čia pateikia su šia iškilia asmenybe bendravusių žmonių liudijimus. Knygą užbaigia trumpas pačios Zaborskaitės tekstukas „Motina“ (nebaigta ir ligi šiol nepublikuota pirmosios autobiografinės apybraižos versijos pradžia) ir 1969 m. apgintos disertacijos apie Maironį bylos dokumentai.

Jausmai skaitant knygas apie žymius žmones neretai keistoki. Pavyzdžiui, šįkart nemenka dalis rašančiųjų apie daugybę svarbių darbų nuveikusią moterį akcentuoja smulkias buities detales, trumpalaikių problemų peripetijas. Kai kurie pasakojimai, pernelyg nuklystantys į politines aktualijas ar švietimo reformos niuansus, net ima varginti. Gelbsti tai, kad knygą galima skaityti atskirais fragmentais (įvairių autorių pateikiamų skirtingo ilgio tekstų joje apie šimtą) pasirenkant labiau įtraukiančius, dėl konkrečių priežasčių sudominusius epizodus. Atsiminimus bandyta dėstyti chronologiškai, bet, pasak sudarytojos, daugelis „brėžia punktyrinę pažinties istoriją, apimančią skirtingus laikotarpius“, tad nuo bendro konteksto pernelyg neatitrūkstama ir skaitymui pritaikius atsitiktinės atrankos principą.

Neapleidžia mintis, kad tikslios įvykių datos, auditorijų, kuriose vyko įsimintinos paskaitos, numeriai, svarbesnių publikacijų pavadinimai ar per keliones aplankytų objektų toponimai atsidūrė knygoje ne šiaip sau. Tai nėra mažmožiai: dėl jų pasakojimo šešėlyje lieka visos institucijos, partijos, pareigos, postai ir kita viešoji smulkmė. Nors kai kurie autoriai panašius reikalus laiko svarbiais ir dargi tyčia pabrėžia, skaitant knygą nejučia imi suvokti šios paviršinės politūros laikinumą – dangalas keičiamas lengvai, pagrindas išlieka.

Tas pagrindas – Zaborskaitės vidinė tvirtybė. Ją artimiau pažinę žmonės liudija: buvusi dora, principinga ir sykiu atlaidi. Mokėjusi aiškiai tai parodyti tiek kasdienėse situacijose („kartą anūkė užlaikė knygą ilgiau, nei aš buvau sutarusi, o ir atidavė ją kiek „apipešiotą“ (...) jos reakcija buvo griežta: „Daugiau jūsų anūkei knygų neskolinsiu, neprašykit“, p. 113), tiek viešai deklaruodama savo pozicijas: sovietmečiu nesislapstydama lankydavo bažnyčią; atgavus nepriklausomybę, gindama kairiąsias pažiūras, atvirai diskutuodavo su konservatyviai nusiteikusiais dešiniaisiais, nebijojo palaikyti jų itin nemėgstamų asmenų; net sužinojusi apie išdavikišką ir skaudžiai jos likimą palietusį kai kurių kolegų elgesį, neskubėjo teisti. Retas savybių derinys – ypač šiomis dienomis. Gal atkeliavęs dar iš anų, pačios Zaborskaitės „Motinoje“ (p. 482–498) aprašomų laikų, iš griežtos prieškario namų tvarkos ir begalinio tėvų atsidavimo vaikų ateičiai vienodai stropiai besirūpinant ir buitimi, ir būtimi.

Šis tolimas, su savotišku aristokratiškumu susijęs pradas juntamas nuolat. Lyginant su nūdiena, ryškus santykių su pamatinėmis vertybėmis ir jų skleidėjais (tėvais, vyresniaisiais, mokytojais, bažnyčia) pokytis. Jį išduoda didžiųjų raidžių gausa kreipiniuose: beveik visi buvę Zaborskaitės studentai atsiminimuose vadina ją Profesore, Mokytoja. Iš didžiosios raidės žodį „Mama“ rašo ir leidinio sudarytoja Stonytė. Jos, V. Juknaitės ir G. Vėbrienės-Mizaraitės atsiminimai – įsimintiniausi, daugiausiai savyje absorbavę. Ne mažiau įdomūs ir trumpučiai pasisakymai žmonių, sutikusių Zaborskaitę ankstyvoje jaunystėje ar vasarojant kaime.

Šiame portrete ypač svarbios kasdienės detalės. Parodomi veido bruožai (dažnai minimos didelės akys ir „snapo formos“ nosis leidžia susidaryti gyvą vaizdą), atskleidžiamas būdas – trumpi epizodai, kuriuose aprašomas bendravimas su V. Mykolaičiu-Putinu ir R. Vėb­ra, neleidžia suabejoti išgyventos meilės taurumu, o pasakojimuose apie elgesį su mylimu šuniuku ar polinkį skanauti saldumynus įžvelgiame vaikiško nuoširdumo ženklų. Vis dėlto smulkmenos nenustelbia pagrindinės knygos idėjos – pademonstruoti intelektualiosios kultūros kontekstą, ryškiausius jo polius, idėjų raidos tolydumą. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į knygos pabaigoje pateikiamą asmenvardžių rodyklę: daugiau nei 700 pavardžių, įvairioms kartoms (kitąsyk –­ net epochoms) ir pažiūroms atstovaujantys autoritetai... Dar vienas įrodymas, kad pažiūrų skirtumai nublanksta prieš žmogiškas vertybes – ne veltui dažnai kalbama apie lietuviams neįprastą Zaborskaitės gebėjimą suderinti krikščioniškas ir socialdemokratiškas pozicijas.

Deja, sunku apsiriboti pagyromis. Tad pabaigoje – kelios pastabos, galbūt ateityje praversiančios panašių leidinių rengėjams. Pirmiausia – skurdokas dizainas. Žinia, biografinio pobūdžio knygas įprasta leisti „nepersistengiant“: dauguma skaitytojų vis vien bus tie, kas bendravo su aprašomu asmeniu (dažnai leidykla atiduoda visą panašių knygų tiražą užsakovams), tad „sueis“ ir pilkesnės, mažiau išskirtinės (o ir atsieis pigiau). Bet rengiant leidinius apie plačiajai visuomenei žinomus ir poveikį svarbiausių valstybės idėjų sampratai dariusius žmones privalu labiau pasistengti. Todėl knygą apipavidalinusiam ir maketavusiam Kazimierui Paškauskui kitąsyk siūlyčiau geriau apmąstyti ir viršelio, ir nuotraukų išdėstymo tekste sprendimus. Kiek sausoka, tarsi dirbtinai „prilipdyta“ ir knygos gale pateikiama „Maironio“ monografijos disertacinio gynimo medžiaga. Gal jos vaizdui pagyvinti ir jaunesnei publikai suinteresuoti būtų pravertę komentarai, paaiškinantys, ką vienas ar kitas popiergalis tuo metu reiškė, kokie buvo juos rengusių asmenų santykiai su pačia Zaborskaite ir jos darbais. Kita vertus, to turbūt pasiges nedaugelis: neabejoju, kad tarp būsimų knygos skaitytojų vyraus vyresnio amžiaus filologai, puikiai įsivaizduojantys aprašomas situacijas. Jiems ši knyga bus eilinė galimybė prisiminti profesorę Vandą. Likusiems – gera proga su ja susipažinti.

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fu­ga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Gėda prisipažinti, bet „Uosto fuga“ –­ pirmoji mano perskaityta Mindaugo Kvietkausko knyga (lig tol akiratin buvo pakliuvę tik keli jo rašiniai perio­dikoje). Gal tai buvo ir viena pagrindinių priežasčių, leidusių be nuovargio ir vidinės prievartos įveikti šį esė rinkinį maždaug per pusdienį. Tačiau neabejoju, kad įtraukiančius pasakojimus įvairiausiomis temomis – nuo M. K. Čiurlionio nuomoto buto paieškų Vilniuje iki graudoko, į eilėraščio formatą lėtai pereinančio post scriptum, skirto išsakyti sentimentaliam ilgesiui, suvokus, kad su laiškais užmarštin nuėjo ištisa rašytinio bendravimo tradicija, – greitai perskaityčiau ir tuo atveju, jei prieš tai jau būčiau susidūręs su Kvietkausko monografijomis, moksliniais straipsniais ar eilėraščiais.

Leidinio vaizdinių ir idėjų aprėptis išties plati. Gerai, kad leidėjai, kitaip nei maisto gamintojai, nėra įpareigoti kiekvienos knygos gale pateikti teksto sudėties. Antraip su „Uosto fuga“ tektų gerokai paplušėti ir jiems, ir skaitytojams. Pirmiesiems, siekiantiems nurodyti faktų ar aliuzijų kilmę bei poveikį, kiltų problemų talpinant į deramo formato lipduką daugybę vardų, datų, šalių, miestų pavadinimų, antriesiems –­ dešifruojant itin smulkiu šriftu (kitaip šio kultūrinio, istorinio, literatūrinio margumyno nepavyktų deramai charakterizuoti) pateiktą užrašą. Autoriui iškylančių klausimų gausa ir galimų atsakymų į juos įvairiapusiškumas neturėtų palikti abejingo nė vieno susimąstyti linkusio skaitytojo. Bet Kvietkausko rinkinys pasižymi ne vien apžvelgiamų įvykių ir refleksijų pločiu. Tarp kitus prozos žanrus lietuvių literatūroje pastaraisiais metais išstumiančios eseistikos gausybės ši knyga išsiskiria minties veržlumu ir apipavidalinimo patrauklumu, už kurį dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, iliustracijoms panaudojusiai autoriaus ir jo bičiulių asmeninio archyvo nuotraukas, paskirta gražiausios 2016 m. knygos premija.

Vienas pirmųjų klausimų, kylančių susidūrus su tikrai gera knyga: kas lėmė jos išskirtinumą? Priežasčių, kaip visada, ne viena, bet šįsyk akivaizdžiausios dvi. Pirma, Kvietkauskas – vienas iš nedaugelio neskubančių autorių. „Uosto fugos“ tekstas – gerai nušlifuotas ir ilgai rengtas: kiekvienos esė pabaigoje pateiktos datos rodo, kad dauguma tekstų baigti rašyti 2014–2016 m., bet pavieniai – 1998, 2000, 2001, 2003 m. Ši savybė tikrai svarbi mėginant sukurti įsimintinesnį, vartotojiškumo tėkmėje nepasimetantį ir gilesniuose sluoksniuose glūdinčias idėjas perteikiantį rašinį. Bet lėtą ir kruopštų rašymo procesą nebūtinai vainikuoja kokybiškas tekstas. Tam reikia talento. Manau, tai antroji (ir pagrindinė) šios knygos išskirtinumo priežastis. Drįsiu net retoriškai paklausti: ar Kvietkauskui nevertėtų rimčiau susimastyti apie savo gyvenimo prioritetus ir skirti daugiau dėmesio kūrybai? Žinia, monografijų ir straipsnių rašymas taip pat savotiška kūrybinio darbo forma, o dar ir „duonai uždirbti“ kažkaip reikia, nors keistais klystkeliais vingiuojanti švietimo ir mokslo reforma grasina mokslinius tyrimus – ypač humanitarinėje srityje – paversti ne tik visiškai nepelningu, bet ir gėdingu užsiėmimu. Tačiau sprendžiant iš to, kaip lengva skaityti lengvų tekstų kategorijai sunkiai priskirtinus rašytojo kūrinius, pagalvoti apie posūkį meno link nepakenktų.

Deja, kol kas Kvietkauskas, regis, nenori pernelyg viešai deklaruoti savo kūrybingumo. Gal tai vienas būdų išsisukti nuo aukštosios literatūros vertinimo standartų? Leidžiantis rašyti apsimetant prašalaičiu, priklydėliu, mažai ką išmanančiu diletantu. Ar knygos autoriaus elgesys neprimena vienoje esė „Kam klausytis nežinėlių?“ (p. 121–127) aprašomos Baranausko ir Szymborskos laikysenos, mėginant nuslėpti tikrąjį vienų ar kitų dalykų suvokimo mastą? A. Baranauskas, pristatinėdamas visuomenei savo matematinės analizės rezultatus, kukliai teigia tik „įrodinėjęs seniai įrodytas lygtis“. Szymborska, per viešnagę Vilniuje Miłoszo paprašyta pakartoti prastai nugirstą frazę, išvengia joje nuskambėjusio abiejų poetų palyginimo su kalnų viršūnėmis. Gal Kvietkauskui taip pat patogu vaizduoti profaną: kolegos pagirs, o tikrieji (?) kūrėjai netraktuos per daug rimtai...

Kiek šios įžvalgos teisingos, nežinia. Aišku viena: „Uosto fugos“ autorius –­ tikras profesionalas, kuriam nederėtų apsimetinėti rašytoju mėgėju. Kartu kyla klausimas, ar tokia laikysena nėra vienas iš naujosios povakarietiškos tvarkos, prie kurios, regis, vis labiau artėjame, atspindžių? Palyginimui prisiminkime Zabors­kaitės nuostatas: net nepakančioje tam atmosferoje nuolat laikytasi atvirumo, aiškumo.

Apžvalgos pradžioje minėtos laikotarpių gijos abiejose knygose susipina, nuolat primindamos sukcesinio istorijos modelio nepaneigiamumą. Jau pirmuose knygos puslapiuose Kvietkauskas kalba apie žmones, nesyk minėtus ir prisimenant Zaborskaitę, o jos ir bendražygių pradėta mokyklų reforma tampa esminiu esė „Kultūros genai kintančioje mokykloje“ leit­motyvu. Tačiau įžvelgiami ir aiškūs rašančiųjų (o sykiu ir mūsų) santykio su aplinka pokyčiai: skiriasi informacijos suvokimo galimybės, minčių dėstymo būdas, potyrių pristatymo stilius. Bet labiausiai skiriasi žinojimo lygis. Kvietkauskui nebūtina spręsti daugelio Zaborskaitės kartai aktualių dilemų – pylimas, leidžiantis atsispirti, nukreipiantis derama linkme, supiltas. Belieka klausti, „ar šis pylimas gali be uosto?“ „Uosto fuga“ neleidžia suabejoti –­ tinkamas atsakymas tėra vienas.

* www.rsleidykla.lt/index.php?route=product/category&path=93&page=1

 

 

Antanas Sheshi

 

http://literaturairmenas.lt/2017-04-07-nr-3610/3905-knygu-presas/6000-antanas-sheshi-susipynusios-laikotarpiu-gijos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*