Rss Facebook
2017
Lapkritis
20
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

M. Burokas: apie laimę, mirtį ir kalbos funkcijas (knygų apžvalga)  0

2017-07-25

Ši knygų apžvalga neįprasta – aptariama, kas įdomaus išleista užsienyje ir kalbama daugiausia jau apie žinomus lietuvių skaitytojui autorius, kurių nauji romanai, apsakymų rinkiniai pasirodė ar dar pasirodys šiemet. Taip pat trumpai pristatomos įdomesnės negrožinės, dokumentinės ir mokslinės literatūros knygos bei knygas, kurios dar tik pasirodys iki šių metų pabaigos. Taip LRT KLASIKOS laidoje sako poetas ir vertėjas Marius Burokas.

A. Roy „Didžiausios laimės ministerija“

Pradėsiu turbūt nuo vienos laukiamiausių ir didžiausią susidomėjimą sukėlusių šių metų knygų – indų rašytojos Arundhati Roy romano „Didžiausios laimės ministerija“ („The Ministry of Utmost Happiness“). 1961 m. gimusi A. Roy išgarsėjo 1996 m. pasirodžiusiu pirmuoju romanu „Mažmožių dievas“ už kurį 1997 m. jai buvo paskirta Bookerio premija. Romanas sulaukė milžiniško pasisekimo, jis buvo itin populiarus ir Lietuvoje (romaną vertė Danguolė Žalytė, 2013 m. jis buvo perleistas), o kritikai jį laiko viena įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų.

Parašiusi šį romaną, A. Roy nutraukė literatūrinę veiklą, tapo politine aktyviste ir savotiška Indijos sąžine – ji nuolat rašė ir pasisakė apie skaudžiausius ir svarbiausius šaliai dalykus: konfliktą dėl Kašmyro, branduolinius bandymus, karą su islamistais, apverktiną Indijos moterų ir skurdžiųjų visuomenės sluoksnių padėtį.

2007 m. rašytoja paskelbė rašanti naują romaną. Kaip ji pati sakė viename interviu: „Kalbant apie save, man pasirodė, kad kritiką valstybei geriausiai išsakys šios tiesios, skubios politinės esė. Tačiau kita mano dalis nori būti laukinė, neatsakinga ir neprotinga, argumentuojanti ne vien faktais ir skaičiais. Tai neturi nieko bendro su nusivylimu. Tik jutau, kad galiu pasikartoti. Atėjo laikas padaryti šį tą naujo.“

Naująjį romaną A. Roy rašė dešimt metų. Apie ką jis? Pirmasis jos romanas buvo apie šeimą, jos paslaptis, intymius žmonių santykius, moterų likimus, o antrasis – didžiulis epas pasakojantis Indijos istoriją, paliečiantis skaudžiausias šalies politines temas. Romane daugybė veikėjų, vietų, veiksmo. A. Roy išskiria dvi pagrindines veikėjas – Andžum, kuri yra hidžra – trečioji lytis, transseksualė. Rašytoja pasakoja jos gyvenimo Delyje istoriją, kuri susipina su kitos pagrindinės veikėjos Tilo – architektės, aktyvistės (pasak kritikų primenančios pačią autorę) gyvenimu.

Andžum namuose susitinka patys įvairiausi Indijos visuomenės atstumtieji – kitos hidžros, žemųjų kastų induistai, musulmonai, našlaičiai, kovotojai už Kašmyro laisvę.

Pasak A. Roy, „proza vienintelė sugeba parodyti ryšius tarp žmonių, kuriuos skiria juos supriešinančios sienos ir ribos – lyčių, kastų, religijos ribos, nacionalinės sienos – kaip Kašmyre, ar sienos, skiriančios šalies ir asmeninį žmogaus gyvenimą“. Taip, šį romaną galima vadinti politiniu, jame aidi įvairių A. Roy straipsnių atgarsiai, tačiau autorė išsaugojo smalsumą, susižavėjimą pasauliu, atidumą detalėms. Šis, pasak kritikų, palaidas, kiek netvarkingas, neaprėpiama bandantis aprėpti romanas vis tiek švyti autorės meile gyvenimui ir žmonėms. O mums telieka sulaukti jo lietuviškai.

L. Binet „Septintosios kalbos funkcijos“

Pereikime prie kito didžiulį susidomėjimą sukėlusio romano – prancūzų rašytojo Laurent’o Binet „Septintosios kalbos funkcijos“. Šis romanas prancūziškai pasirodė 2015 m., o angliškai – tik šiemet. L. Binet Lietuvoje žinomas iš romano keistu pavadinimu „HHhH“ (vertė Diana Bučiūtė), kuris pasakojo apie Prahoje įvykdytą operaciją: atsiųsti iš Londono čekų ir slovakų parašiutininkai pasikėsino į Reinhardą Heidrichą, Čekijos protektorių, pavojingiausią Trečiojo reicho žmogų, gestapo ir nacių slaptųjų tarnybų vadovą, vieną iš Holokausto organizatorių. O kartu šis romanas tapo ir apmąstymu apie istorinio romano rašymo problemas, apie istorinės tiesos ir išmonės santykį kūryboje.

„Septintoji kalbos funkcija“ ne mažiau keista: 1980 m. vasario 25 d. garsųjį prancūzų lingvistą, semiotiką, kritiką, filosofą Rolandą Barthesą Paryžiaus gatvėje partrenkė skalbinius vežęs sunkvežimis. Po mėnesio R. Barthesas mirė.

L. Binet atsispiria nuo šio fakto ir surezga dar vieną istorinį trilerį, jis užduoda klausimą: o ką, jei R. Barthesas buvo nužudytas? Pasak jo, didysis semiotikas tapo sudėtingo sąmokslo auka. Autorius teigia, kad R. Barthesas turėjo ypatingos, pasaulinės svarbos dokumentą apie septintąją kalbos funkciją – ją sužinojęs ir įvaldęs žmogus gali bet ką įtikinti bet kuo, gali įteigti ir įsakyti žmogui ką tik nori.

Bylos imasi policijos kapitonas Žakas Bajaras ir jo pagalbininkas, studentas Simonas Hercogas. Jie pamažu atskleidžia pasaulinį sąmokslą, į kurį įsivėlęs prezidentas, žudikai bulgarai, slapta save žalojančių debatų mėgėjų draugija ir daugelis kitų. Absurdiškas, šmaikštus romanas gana pašaipiai vaizduoja to meto prancūzų intelektualus, jame pilna įvairių tikrų ir pramanytų anekdotų, istorijų ir teorijų. Romane juntama ir tų laikų nostalgija, laikų, kai filosofai ir lingvistai buvo žvaigždės, kai Foucault, Deleuze‘o, Derrida, Bourdeau ir kitų pavardės skambėjo nuolat.

Intelektualų trilerį, įtraukiantį detektyvą parašiusį L. Binet kritikai jau spėjo praminti Umberto Eco įpėdiniu, o patį romaną pavadinti vienu išradingiausių ir smagiausių šių metų kūrinių.

G. Saundersas „Linkolnas bardo“

Na, ir trečioji itin laukta, daug kalbų sukėlusi ir itin palankiai įvertinta knyga – garsaus JAV rašytojo George’o Saunderso pirmasis romanas „Linkolnas bardo“ („Lincoln in the Bardot“). Visiškai lietuvių skaitytojui nežinomas G. Saundersas laikomas apsakymo meistru ir išgarsėjo savo keistais, šiuolaikinę Ameriką ir netolimą jos ateitį vaizduojančiais tekstais. Jis rašo apie ofisų darbuotojus, priemiesčius, tą nepastebimąją, bet didžiąją Ameriką. G. Saundersas – ne tik puikus pasakotojas, bet ir išradingas eksperimentatorius kalba bei apsakymo žanru.

Pirmasis jo romanas pasakoja apie JAV prezidentą Abrahamą Linkolną ir jo sūnaus Vilio mirtį JAV pilietinio karo išvakarėse. Miręs Vilis paguldomas į marmurinę kriptą Džordžtauno kapinėse; tą patį vakarą, 1862 m. vasario 22 d. į kapines gedėti sūnaus paslapčiomis ateina ir Linkolnas.

Beveik visas romano veiksmas vyksta kapinėse, jau minėtoje bardo būsenoje ir trunka vieną vakarą. Kas yra bardo? Taip Tibeto budizme vadinama būsena tarp mirties akimirkos ir tolesnio persikūnijimo arba nirvanos, būsena tarp daiktiškojo ir dvasinio pasaulio. Išsamiausiai šios būsenos pakopos ir joje patiriami virsmai aprašyti „Tibeto mirusiųjų knygoje“.

Dauguma romano veikėjų – toje būsenoje įstrigę seniai ir neseniai mirę kapinių gyventojai, nuoširdžiai tikintys, kad jie tik „gydosi“ ir tuoj pasveikę sugrįš prie savo žemiškųjų reikalų. Tad ir šis bardo labiau primena savotišką skaistyklą. Visi mirusieji G. Saunderso romane – itin gyvi, kalbūs ir veiklūs, jie prisimena savo gyvenimus, ginčijasi, pykstasi, padeda vienas kitam ir kenkia. Romaną nėra lengva skaityti, jo struktūra sudėtinga, jis vis pertraukiamas tikromis ir tariamomis išnašomis iš esamų ir neegzistuojančių Linkolno biografijų, bet, kita vertus, skaitytojo laukia tikras džiaugsmas: išradinga kalba, šmaikštūs dialogai, labai savotiškas ir kruopščiai sukurtas pasaulis.

Šia neįprasta forma G. Saundersas svarsto amžinas temas: mirties, sielvarto, santykio tarp gėrio ir blogio. Jo knyga – ir savotiška gyvenimo galimybių studija, ką žmogus galėjai padaryti, bet nepadarei ir kodėl, dabar, žvelgdamas iš neaiškaus anapus, aiškiai matai savo klystkelius ir darbus.

Nežinia, ar ši knyga kada nors pasirodys lietuviškai (nes vertėjo lauktų labai nelengvas darbas), bet perskaityti ją itin rekomenduočiau – ypač ieškantiems ko nors neįprasta.

M. Kempas, G. Pallanti „Mona Liza: žmonės ir paveikslas“

Iš įdomesnės negrožinės literatūros galima paminėti Oksfordo profesoriaus Martino Kempo ir italų profesoriaus Giuseppe Pallanti knygą „Mona Liza: žmonės ir paveikslas“ („Mona Lisa: The People and the Painting“), pasakojančią, pasak autorių, tikrąją paveikslo istoriją, o ne atkartojančią daugybę su ja susijusių keistų sąmokslo teorijų.

Knyga pasakoja paties dailininko ir jo tėvo gyvenimą, pasakoja paveiksle vaizduojamos Lizos Džerardini ir jos vyro Frančesko del Džiokondo istorijas. Abu autoriai stengiasi sugrąžinti garsiausią pasaulio paveikslą į realybę, papasakoti jo istorinį ir meninį kontekstą. O juk tai ne mažiau įdomu, nei įvairios neįtikėtinos teorijos.

G. Kasparovas „Gilusis mąstymas: kur baigiasi mašinos protas ir prasideda žmogaus kūrybiškumas“

Gegužės mėnesį pasirodė ir garsiojo šachmatininko, Rusijos opozicionieriaus ir politinio veikėjo Gario Kasparovo knyga „Gilusis mąstymas: kur baigiasi mašinos protas ir prasideda žmogaus kūrybiškumas“. Šioje knygoje Kasparovas pirmą kartą išsamiai pasakoja apie prieš dvidešimtį metų įvykusią garsiąją žmogaus ir dirbtinio intelekto dvikovą, kai jis – garsiausias pasaulio šachmatininkas pirmą kartą palaimėjo IBM sukurtam superkompiuteriui „Deep Blue“. G. Kasparovas pasakoja, kaip ruošėsi dvikovai su nepavargstančiu ir nepalaužiamu oponentu, trumpai per šachmatų išstorija apsako ir dirbtinio intelekto vystymosi istoriją. Remdamasis patirtimi jis bando spėti dirbtinio intelekto ateitį ir, kas netikėta, nepiešia jos niūriomis spalvomis, neįsilieja į antiutopinį kritikų chorą.

U. Raullfas „Atsisveikinimas su arkliu: paskutinis mūsų santykių amžius“

Visiškai kitokį, į praeitį besitraukiantį gyvenimą aprašo vokiečių žurnalisto ir kultūros tyrinėtojo Ulricho Raullfo knyga „Atsisveikinimas su arkliu: paskutinis mūsų santykių amžius“. Vokiškai ši knyga pasirodė 2015-aisiais, o angliškai – tik šiemet. Tai nėra nei elegija, ne epitafija – autorius pasakoja, kaip 20 amžiuje staiga nutrūko daugybę amžių tęsęsis tvirtas žmogaus ir arklio ryšys. Jis pasakoja apie arklio kultūrinį ir istorinį vaidmenį, apie arklį ir žirgą mene bei literatūroje ir apie dabartinį jo vaidmenį – marginalų, žmogaus gyvenimo paraštėse. Vokietijoje bestseleriu tapusi knygą yra tikras paminklas arkliui – ištikimam žmogaus palydovui daugybę šimtmečių.

R. Sapolsky „Elgtis: žmonių biologija jų geriausiomis ir blogiausiomis akimirkomis“

Tuo tarpu biologijos ir neurologijos profesoriaus, rašytojo Roberto Sapolsky knyga „Elgtis: žmonių biologija jų geriausiomis ir blogiausiomis akimirkomis“ („Behave: The Biology of Humans at Our Best and Worst“) siekia atsakyti į klausimą, kas nutinka žmogaus smegenyse ir organizme, prieš pasielgiant vienaip ar kitaip? Kas jį skatina vienaip ar kitaip elgtis? Kokie vaizdai, kvapai, garsai, kokie hormonai? Kodėl žmogus, pavyzdžiui, gali įvažiuoti sunkvežimių į beginklių žmonių grupę? Ir kaip į grėsmę reaguoja toje grupėje esantis žmogus? Šioje įtraukiančioje, dešimtmetį rašytoje knygoje autorius imasi unikalaus metodo: jis žvelgia į tam tikrus tam tikrą akimirką žmogaus elgesį veikiančius faktorius ir grįžta atgal laiku, palaipsniui atskleisdamas istoriškai ir biologiškai susiklosčiusias elgesio priežastis. Ieškodamas vienokio ar kitokio elgesio priežasčių Sapolsky‘is grįžta į milijonų metų praeitį, tad ši knyga didžiulė žmogaus elgesio studija ir panorama.

Knygos, kurių sulauksime

Baigdamas šią margą apžvalgą norėčiau paminėti knygas, kurios dar tik pasirodys – juk metai tik įpusėjo ir mes sulauksime nemažai įdomių knygų. Rugpjūčio mėnesį angliškai pasirodys naujas, dešimtasis turkų rašytojo Orhano Pamuko romanas „Raudonplaukė moteris“, pasakojantis apie tėvų ir sūnų santykius ir jiems perteikti pasitelkiantis Edipo mitą bei persų epinę poemą „Šaname“. Tai pasakojimas apie šulinių kasėją ir jaunąjį jo mokinį, apie juos siejantį ryšį, apie nelaimingą atsitikimą ir raudonplaukę moterį iš klajojančio teatro. Na, o kadangi tai Pamukas – vėl susidurs Rytai ir Vakarai, tradicija ir modernybė.

Rugsėjo mėnesį pasirodys tryliktasis Salmano Rushdie romanas „Goldeno namai“ („The Golden House“). Kritikai sako, kad šiuo romanu Rushdie grįžta prie realizmo. Romanas pasakoja apie pastarojo dešimtmečio, Obamos laikų Ameriką, apie paslaptingą milijardierių Nero Goldeną ir jo tris suaugusius sūnus, persikeliančius gyventi į uždarą bendruomenę Grinič Vilidže. Ir apie jų kaimyną, ambicingą kino kūrėją Renė, sukantį apie juos filmą. O taip pat apie kitą milijardierių, tikrą „blogietį“ iš komiksų, netikėtai pradedantį savo rinkimų kompaniją į JAV prezidentus. Taigi, tai aktualus, tirštas, pilnas įvairiausių personažų romanas.

Spalį pasirodo ir Tomo Hankso (taip, to paties garsaus Holivudo aktoriaus) apsakymų knyga „Neįprastas šriftas“. Knygoje – 17 apsakymų ir visus juos sieja rašomųjų mašinėlių tema. Beje, T. Hanksas visą gyvenimą kolekcionuoja rašomąsias mašinėles, tad žino, apie ką rašo. Tai tradiciniai apsakymai amžinosiomis temomis – apie žmonių gyvenimus. Pirmieji atsiliepimai apie knygą – stebėtinai geri ir šilti. Tikriausiai T. Hanksas toks pat geras rašytojas, kaip ir aktorius. Belieka palinkėti jam sėkmės, juk naują rašytojo karjerą jis pradėjo sulaukęs šešiasdešimties.

Būsimų naujienų tikrai daug ir kai kurias jų, manau, apžvelgsiu vėliau – rudenį arba žiemą, o šių išvardintų knygų turėtų pakati visai vasarai. Keletą jų galima rasti net Vilniaus knygynuose. O visa kita – parsisiųsti. Knygų kainos Lietuvoje tokios, kad siųstis jas iš užsienio dabar tapo ne ką brangiau.

 

Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“,

LRT.lt, 2017 07 24

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/180537/m_burokas_apie_laime_mirti_ir_kalbos_funkcijas_knygu_apzvalga


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*