Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
17
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Kultūros ministerija – be kultūros politikos  0

2017-02-14
Kultūros ministerija, užuot formavusi šalies kultūros politiką, daugiau dėmesio skiria pinigų skirstymui. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Per pastaruosius ketverius metus Kultūros ministerija, kuriai vadovavo „darbietis“ Šarūnas Birutis, taip ir neįgyvendino svarbiausio jai kelto uždavinio – formuoti Lietuvos kultūros politiką, tačiau ir toliau siekė kontroliuoti šiai sričiai tenkančias lėšas, nors jas skirstyti buvo patikėta 2012 metais suburtai Lietuvos kultūros tarybai. Tai atskleidžia Valstybės kontrolės audito ataskaitos projektas.

Seimui ir Kultūros ministerijai susipažinti perduotame Valstybės kontrolės audito ataskaitos projekte, kuriame nagrinėjama, kaip Kultūros ministerija 2012–2015 metais formavo kultūros politiką, konstatuojama, kad ši institucija, dar 2012-aisiais Lietuvos kultūros tarybai (LKT) perdavusi kultūros projektų finansavimą, vis dar daug laiko skiria ne šalies kultūros politikai formuoti, bet jai įgyvendinti, tai yra pati konkurso būdu finansuoja programas ir projektus.

„Politikos įgyvendinimo funkcijas atidavus LKT, ministerija turėjo aktyviau formuoti politiką ir įgyvendinti teigiamus kultūros valdymo pokyčius. Siekiant, kad pokyčiai būtų sisteminiai ir ilgalaikiai, jie turėjo būti planuojami ir vykdomi grindžiant patikimais duomenimis, tačiau nuolatinė kultūros procesų stebėsenos sistema nesukurta, ir ministerija neturi pakankamų ir patikimų įrodymų, reikalingų kultūros politikai formuoti“, – rašoma „Lietuvos žinių“ gautame Valstybės kontrolės ataskaitos projekte.

Kultūros ministerija šio projekto kol kas nekomentuoja. „Valstybės kontrolės išvadas norėtume komentuoti tada, kai jos bus oficialiai paskelbtos. Šiuo metu gilinamės į ministerijai perduotas preliminarias išvadas – puiku, kad Valstybės kontrolė mezga dialogą, o ne tiesiog konstatuoja faktus“, – „Lietuvos žinioms“ sakė kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas.

Naujoji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, prieš kelis mėnesius paklausta, kaip per pastaruosius ketverius metus pasikeitė šalies kultūros politika, žiniasklaidai teigė šioje srityje įžvelgianti neveiklumą. „Stebėjome stagnaciją, bendradarbiavimo stoką, užšalusias galimybes, nesusipratimus ir net konfliktus, nepasitikėjimą tarp kultūros organizacijų, net biudžetinių“, – apie laikotarpį, kai ministerijai vadovavo Š. Birutis, kalbėjo ji.

Nėra ilgalaikės politikos

Kaip matyti iš Valstybės kontrolės auditorių parengto projekto, kontrolieriai ne tik vertino ministerijos pateiktus dokumentus, bet ir surengė tikslines jai pavaldžių bei nevyriausybinių kultūros įstaigų atstovų išsamias grupių apklausas. Jos atskleidžia, kad kultūros darbuotojai ir visuomenininkai taip pat pasigedo Kultūros ministerijos veiklos nustatant kultūros politikos gaires.

„Negalėčiau sakyti, kad vyksta kultūros politikos formavimas. Vyksta tam tikra reakcija į įsisenėjusias, stagnuojančias, neišspręstas problemas, į kurias ne tik kultūros laukas, bet ir valstybė vėluoja atsakyti“, – projekte cituojamas vienas apklausos dalyvių.

Kitas apklaustasis teigė kultūros politikos pasigendantis per visus atkurtos nepriklausomybės metus. „Yra taškiniai veiksmai. Jei kažkas domina kuriuos nors iš ministerijos vadovų, tai kurios nors problemos pajuda, vienos srities. Taip pat matyti, kad po rinkimų, atėjus naujam ministrui arba per kadenciją pasikeitus ministrui, taigi vidutiniškai kas 2–3 metus, atsiranda naujų dalykų. Nėra ilgalaikės politikos“, – nurodė jis.

Kaip vieną svarbių ministerijos veiklos trūkumų tikslinės apklausos dalyviai – kultūros bendruomenės atstovai – nurodė faktą, kad ne visi ministerijos darbuotojai turi kultūros srities darbo patirties. „Ministerija įtartinai atrodo, kai skelbdama konkursus net neįtraukia tarp prioritetų reikalavimo, kad žmogus būtų dirbęs kultūros sektoriuje. Ir ten atsiranda daug kadrų, kurie ateina turėdami negatyvų požiūrį į kultūrą, galvoja: jeigu yra menininkas, jis nori vogti pinigus, o ne realiai įgyvendinti projektus. Su tokiu žmogumi komunikuoti gana sudėtinga“, – dėstė tyrimo dalyviai.

Rūpinasi tik saviškiais

Iš Valstybės kontrolės ataskaitos projekto ryškėja Kultūros ministerijos nenoras į savo veiklos lauką įtraukti nevyriausybines organizacijas. Pati būdama 56 biudžetinių įstaigų steigėja, ministerija per minimą laikotarpį taip ir nesugebėjo suskaičiuoti, kiek kultūros įstaigų veikia mūsų šalyje.

„Tik 2016 metais ministerija numatė „nubraižyti“ kultūros įstaigų regionuose žemėlapį, bet jis neparengtas. Apklausti kultūros bendruomenės atstovai pažymi, kad ministerija neturi ir nesistemina statistikos, kiek šalyje iš viso yra kultūros įstaigų. Jai rūpi tik pavaldžios kultūros ir meno įstaigos, nors kultūros srityje šalies ir tarptautiniu mastu svarbios yra ir nevyriausybinės kultūros srities organizacijos“, – nurodoma ataskaitos projekte.

Jame taip pat konstatuojama, kad Kultūros ministerija neatliko ir kito jai pavesto darbo, kuris turėjo demokratizuoti kultūros valdymą, – neįgyvendino ir net į veiklos planus neįtraukė pavedimo kartu su Finansų ministerija sukurti ir taikyti nevyriausybinių kultūros organizacijų ilgalaikio finansavimo modelį. Dėl tos priežasties nevyriausybinės organizacijos iki šiol paraiškas LKT dėl projektų finansavimo teikia tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos.

„Jų konkurencinės sąlygos nevienodos, nes ministerijai pavaldžios įstaigos yra išlaikomos iš valstybės biudžeto, o nevyriausybinės – ne. Nustatėme, kad audituojamu laikotarpiu pavaldžioms įstaigoms LKT per projektus kasmet skyrė apie 37 proc. administruojamų lėšų“, – teigė auditoriai.

Siekdama sukurti kultūros lauko stebėsenos sistemą, reikalingą kultūros politikai formuoti, Kultūros ministerija 2012–2015 metų laikotarpiu užsakė tyrimus, kurie kainavo 341,6 tūkst. eurų. Tačiau iš auditorių ataskaitos aiškėja, kad šie pinigai buvo išmesti į balą – ministerija sugebėjo įgyvendinti tik apie 30 proc. jai pateiktų rekomendacijų. Tokių sprendimų rezultatas apverktinas: 2014-aisiais pirmą kartą atliktas tyrimas dėl kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų aktyvumo atskleidė, kad didelė dalis Lietuvos visuomenės – net 62,8 proc. – apskritai nedalyvauja jokioje kūrybinėje meninėje veikloje.

Abejoja ministerijos reikalingumu

„Valstybės kontrolės išvados yra labai teisingos. Šiuo metu Lietuvos kultūros politikos apskritai nėra, ir situacija tik prastėja. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais vyko didžiulis Lietuvos kultūros kongresas, jam parengta labai plati programa, suregistruoti visi skausmai. Po jo buvo matyti didelis užsidegimas, juolab kad ir kultūros ministro pareigas ėjo žmonės, kurie dar norėjo girdėti, kas vyksta visuomenėje. Bet paskui palaipsniui – kadencija po kadencijos – padėtis vis prastėjo“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Lietuvos kultūros kongreso vadovas filosofas Krescencijus Stoškus.

Jo teigimu, pokyčių buvo galima tikėtis, 2012 metais valstybei apsisprendus nuo Kultūros ministerijos atskirti pinigų dalybų funkciją ir ją patikėti naujai įkurtai LKT. „Tuo metu paskelbtas siekis demokratizuoti kultūros politiką vertintinas labai teigiamai. Idėja buvo labai perspektyvi, atitiko tai, ką pirmaisiais nepriklausomybės metais darė Kultūros kongresas bei pirmieji kultūros ministrai. Bėda ta, kad tuo metu dirbęs ministras Arūnas Gelūnas, baigdamas kadenciją, paliko uždavinį neišspręstą: jis taip ir neįtvirtino, kas nustato kultūros politikos prioritetus, kas sprendžia, ką reikia paremti per LKT“, – kalbėjo Kultūros kongreso lyderis.

Pasak jo, A. Gelūną ministro poste pakeitęs Š. Birutis iš pradžių tarsi bandė prioritetų formavimą patikėti LKT. „Bet labai greitai ministras visą kontrolę perėmė į savo rankas, LKT palikdamas tik fondo lėšų skirstymą. Tai nebūtų blogai, jeigu prioritetai būtų rimtai aptariami, pasitelkiant visuomenę, nešališkus ekspertus, inicijuojant plačią diskusiją. Tačiau tokių pastangų nebūta: kai pats viską skirstai, jautiesi reikšmingas, o apie kultūros politikos rezultatus tiesiog nebegalvoji. Taigi iki šiol daugiausia laimėdavo tie, kurie būdavo agresyviausi. Kultūroje yra klaneliai, žmonių grupelės, darantys įtaką pažįstamiems ministerijų tarnautojams, ir per jų draugystę labai lengvai pinigėliai siurbiami“, – kalbėjo K. Stoškus.

Jis pasakojo, kad kultūros srities žmonės jau seniai kalba, jog Kultūros ministerijos iš viso nereikia. „Kelčiau klausimą – ar nebūtų galima padaryti taip, kad per tą laiką, kol nėra pakankamai sutvarkytos sistemos, lėšos kultūros politikai įgyvendinti gal apskritai būtų sumažintos, nes dabar nežinia, kam eina pinigai“, – svarstė visuomenininkas.

Pasigenda kontrolės

Apie Kultūros ministerijos interesus, dalijant projektams numatomas lėšas per LKT, „Lietuvos žinioms“ kalbėjo ir Lietuvos kultūros politikos instituto vadovas Antanas Staponkus. „Kultūros politikoje bet koks lėšų skirstymas negalimas, neturint tyrimais pagrįstų prioritetų. Tačiau ministerija turi „savus“ nevyriausybininkus, kai kurių nevyriausybinių organizacijų atsiradimą net pati inicijuoja, o šios dėsto tai, kas institucijai paranku. Dabar kultūroje yra stipriai įsigalėjusios tam tikros grupuotės, ir pro jas kitiems prasiveržti neįmanoma“, – tikino jis.

Pasak A. Staponkaus, pasidomėti, kokiems konkretiems projektams atiteko praėjusiais metais LKT paskirstyti 15 mln. eurų, turėtų naujoji kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson. „Šie pinigai Lietuvai – tikrai nemaža suma. Bet už ją pašokome, padainavome, gal kokį pikniką surengėme, ir lėšų nebeliko. O kur darbai, keičiantys kultūrinį gyvenimą, skatinantys kūrybines galias?“ – stebėjosi Kultūros politikos instituto vadovas.

Seimo Kultūros komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Vytautas Juozapaitis, praėjusios kadencijos Seime itin aktyviai reikalavęs pokyčių Kultūros ministerijos politikoje, „Lietuvos žinioms“ teigė, jog baigiamos rengti Valstybės kontrolės išvados tik sustiprino jo nuogąstavimus, kad pastarieji ketveri metai Lietuvos kultūrai buvo bergždi.

„Bandome teigti, kad kultūra yra tautos identiteto dalis, bet realūs darbai – net ir tų nedidelių pinigų paskirstymas per LKT, kuri iki šiol iš esmės vykdė kultūros ministro valią, – nepateisino dedamų vilčių, nors idėjos galbūt buvo ir neblogos. Viskas baigėsi tuo, kad politikai, neturintys nieko bendra su kultūra nei tiesiogine, nei perkeltine prasme, vadovavo ir tebevadovauja šiai sričiai. Tai sakau nenorėdamas kritikuoti dabartinės ministrės, kuri turi labai gerų intencijų, bet kol kas yra praėję per mažai laiko, kad pajustume kokių nors pokyčių, nors tai, jog diskusija prasideda, yra geras ženklas“, – aiškino parlamentaras.

 

Jurga Tvaskienė

Lzinios.lt, 2017 02 14

 http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/kulturos-ministerija-be-kulturos-politikos/238719


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*