Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

VTTFF: ilgi gyvenimai trumpuose filmuose 0

2017-02-02

Pasiilgau trumpo kino. Susiformavo iliuzija, kad jame, pastarąjį dešimt­metį dėl technologijų labai pajaunėjusiame, galima atrasti tikro gyvenimo. Tegul netgi momentinio, atsitiktinio, žalio, bet gyvo. Be to, čia nereikia iš anksto nustatyti reiklios kartelės, kaip ruošiantis žiūrėti normalių gabaritų ilgametražį ir, manyk sau, meninį filmą.

Pasiilgau trumpo formato žanro galbūt dar ir todėl, kad televizija – tam tik­ru atžvilgiu irgi „trumpas metras“ – to gyvenimo alkio nekompensuoja. Deja, netgi mūsų nacionalinės televizijos žurnalistų atpasakojami „gyvenimai“ (nekalbu apie visai kito lygio informacines ir politines laidas) tarsi spalvinimo knygelės suaugusiesiems. LRT – lyg trečiojo (atsiprašau, ketvirtojo) amžiaus universitetas, užvaldytas „Auksinio proto“ kilnios misijos: išmokysime tautą galvoti pasitelkdami atgyvenusią „a, b, c, d“ atsakymų formą! Akivaizdu, reformų reikia ne tik Lietuvos aukštosioms mokykloms.

11-uoju Vilniaus tarptautiniu trum­pųjų filmų festivaliu LRT niekaip nesidomėjo. Matyt, pasidomės tik „Auksinių gervių“ raudonuoju kilimu, kai bus teikiami prizai niekam nematytiems trumpa­metražiams filmams. 

VTTFF (sausio 18–22 d. Vilniuje, o vėliau ir kituose miestuose) inicia­tyvinė grupė atrinko ir pastatė visą Babilono bokštą – apie 50 vaidybinių, dokumentinių, animacinių filmų, kuriuos padarė daugiausia jauni kino meno kūrėjai iš viso pasaulio. Taip pat ir iš Lietuvos. Taigi mūsų akademiniam jaunimui (o ir jį mokantiems akademikams, jeigu jie lankytųsi peržiūrose) šis festivalis – brangi dovana. Bent jau aš per tris ilgus vakarus išvydau tokio margumo pasaulį, kokio nė nesitikėk užuosti mūsų tradiciniuose pavasariuose, rudenyse ar retrospektyvose. Dešimtyje programų pūtė įvairiausių krypčių vėjai, silpnesni ir stipresni, sūkuriuojantys ir įžūlūs.
Vis dėlto mano atmintyje jie tradiciškai sugulė patikimose žanrinėse lentynose.

Dokumentinio ekrano nedaug, bet jis įtikinamiausias – jeigu autoriui pavyksta įkopti į šitą kalną, kalnas atsilygina plačiu horizontu. Kaip vieno asmens žiuri prizą skirčiau iraniečio Avato Najafi filmui „Čia niekada nieko neįvyko“. Taip, gerai žinome: rugsėjo 11-oji tikrai įvyko, o štai lygiai po metų Teherane – nieko? Režisierius parodo gražųjį šiurpulingą fontaną Niujorko bokštų dvynių vietoje. Tačiau leidžia nuskambėti ir bombardavimo Irane liudytojų žodžiams: „Tie architektai iš JAV...“, „tegul pas mus pastato paminklą Obamai – pimpalo formos“, „tegul jie užrašo „karų už demokratiją aukoms“.“ Užslopinta trauma abipusė.

 

Ruso Vladimiro Golovniovo filmo „Dvi vaikystės“ stilistika, atvirkščiai, kuria džiugią ir drauge stingdančią įtampą. Nuo karo praėjo 70 metų ir jau trečia po jo gimusi karta (kurią mokytojai, ugdydami patriotizmą, aprengia karine uniforma, veda padėti gėlių prie obelisko ir kantriai mėgina išsiaiškinti, kodėl ji nenori susitikti su karo veteranais) atvirai priešinasi formaliai deklaruojamai pagarbai. Uralo mokyklos dešimtokai nenori aiškinti tėvynės sąvokos pagal vadovėlį – tai suteikia vilties ir jiems, ir mums. Visi patriotiniai mitingai, tautiniai verksmai (įskaitant ir nūdienius lietuviškus), keista, neturi ateities arba dar neišrasta forma, kaip perduoti tragiškų įvykių atminties estafetę.

Norvego Eveno Hafnoro „Pokalbius apie nieką“ laikyčiau vaidybine dokumentika, kurią liuteroniški skandinavai moka surežisuoti šaltai ir vis dėlto skaudžiai. Reali plati giminė prie pietų stalo Kristiansande susirenka švęsti 16-metės atžalos gimtadienio, kuriame dalyvauja tolėliau lovoje su žarnelėmis gulinti močiutė (ją patylomis, kitiems užkandžiaujant, aptarnauja juodaodis); lygiai taip pat susitelkusi toji giminė po kurio laiko sustoja prie patalo, sudainuoja gulinčiajai jos mylimą dainą „Esi, kas esi, ir to pakanka“ ir nusprendžia, kad gyvybę palaikantį aparatą reikia atjungti – vaikams laikas į savus egzaminus... Atrodo, šiame šiauriniame pasaulio pakraštyje mažai vietos nera­cionaliam pat­riotizmui ar šeimos šilumos dirbtiniam kurstymui.

Rumuno Mihai Grecu filmas „Refleksija apie valdžią“ taip pat miksuoja dokumentiką – bet jau su kombinuotų kadrų animacija. Iš Šiaurės Korėjos met­ro tunelių plūsteli vanduo ir tyliu potvyniu užlieja realias tuščias aikštes, gat­ves, dainuojančius pionierius, skulptūras. Įsileistas filmuoti svečias laikosi valdžiai duoto pažado nekritikuoti, nesityčioti – jis iš tiesų kuria tik meninę reflesiją apie paslaptingą šalį, kurią nuo krašto iki krašto semia vanduo. Juk vanduo, tyrinėjant kitas planetas, kaip žinome, yra gyvybės garantija!.. Dviprasmiška išvada, tačiau ji nuteikia daug gaiviau nei išgirtas garsaus rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio filmas „Čia visad šviečia saulė“, mano galva, ne itin etiškas filmuojamų herojų atžvilgiu, manipuliuojantis montažu panašiai, kaip tai daro su žmonėmis pačios Korėjos struktūros.

Ir pagaliau šveicarės Louise Carrin blaivi istorija (kamera įtaisyta viename taške ir veikia visą parą) „Venusia“ apie Ženevos viešnamio šeimininkę, tokią šiuolaikinę Mirandoliną, plepančią su kolege apie seną prostitucijos verslą ir pašaukimą. Kasdienė tarnybinė kronika –­ įvertink, jei nori, pats.

 

Ambicingesnis ir tuštesnis vaidybinis trumpas metras. Pačiam sukurti kažką vertingiau nei gyvenimo srauto atplukdomos dokumentinės srovės, pasirodo, ne taip paprasta. Režisieriui, kaip naujo pasaulio kūrėjui, būtina branda – jos dar nėra, naujos pigios technologijos režisūrą neįtikėtinai atjaunino ir debiutuojama turbūt visu dešimtmečiu anksčiau. Jeigu ir pavyksta veiksmu ar vaizdu pasiekti įdomesnę kulminaciją, tai finalui dažniausiai nebeužtenka jėgų.

Matytose programose norisi išskirti prancūzų režisierės Constance Meyer „Rapsodiją“, kuri tobulai sugriežia melodiją apie seną vienišą vyrą (jį vaidina G. Depardieu, matyt, apsidžiaugęs visiškai neįprastu jam charakteriu), patikimai prižiūrintį daugiabučio kaimynės kūdikį. Herojaus būseną išduoda tik daina: „Esu mamos toli nuo namų paliktas vaikas...“

Taip pat tobulai kompoziciškai išdėliota ir suvaidinta novelė „Vonia“ apie tris suaugusius brolius. Skirtingus, matyt, amžinai besikivirčijančius, nevienodų pasiekimų vyrus suvienija nedylanti meilė juos išauginusiai motinai, kurios filme nėra ir kuri vis dėlto yra: sūnūs, patrypčioję ankštoje vonioje ir vos nesusimušę, akivaizdžiai peržengia per save ir sulipa į vandenį nuogi, nes nori juokais atkurti ir padovanoti mamai identišką senai naują fotografiją su jos berniukais.

Įvairių šalių jaunas animacinis kinas nustebino vienodu piešiniu ir drauge tarsi nepriklausoma maniera perteikiamu turiniu – idėja primygtinai neperšama, ji kiek tik įmanoma užkasama, sulyginama su šalutinėmis siužeto linijomis, iš po kurių turi pats post factum išsikasti tai, kas svarbiausia („Raudona stora katė“, „Iškyla gamtoje“, „Seilės velodrome“, „Putė“, „Anatomija“).

 

Festivalio razina N-18 buvo pasirinktas vokietis – odiozinis Janas Soldatas (gim. 1984), filmuojantis „alternatyvias seksualines praktikas ir fetišus“. Mačiau tik vieną jo filmą bendroje programoje, atskirai retrospektyvai nesiaukojau, bet suprantu, kad režisieriaus kultivuojamos markizo de Sade’o idėjos rinktinei publikai yra svarbios. Tik gal ryškinamos trumpo kino kad­ruose, o ne literatūros pasažuose jos sukuria atvirkštinį efektą.

Jaunieji lietuvių kinematografininkai VTTFF sugebėjo sulipdyti net dvi programas. Tiesa, į jas „dėl svorio“ buvo įtrauktas kitos kategorijos Giedrės Žickytės (drauge su čiliete kolege) filmas „Aš čia tik svečias“ – švelniai žiauri novelė apie senatvę. Bei „Kinemos“ jungtinės grupės „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“, prie kurio savo rankelę pridėjo aišku visiems kas. Pastarąjį darbą galima būtų pavadinti narcizišku portretu, jei tas narcizas nežydėtų taip nuostabiai (be to, jis ir padarytas reklamai Pompidou centro užsakymu), o jo aromatas nedvelktų iš pačių sielos gelmių (garsas įrašomas ir sklinda, atrodo, tiesiai iš paslaptingų herojaus vidurių...).

Pradedančiųjų kine nėra nė vienos dokumentinės juostos – šioje vietoje, taip sakant, norėtųsi paklausti LMTA dėstančių praktikų ir teoretikų: kodėl jie diktuoja lengvesnę studijų kryptį; pagaliau, kur tradicijų tąsa? Studijuojančiųjų žinios ir entuziazmas panaudotas labiau scenarijaus suvaidinimui nei kino iliuzijos paieškai. To mėginimo iš nieko išskelti kino ugnį daugiau yra animacinėje „Sausroje“ (Agnė Kup­šytė, Balys Kumža).

„Kupranugario“ (Laurynas Bareiša) laidojimo akcijoje trūksta finalinio baubimo vertos įžangos – na, netikiu, kad ten, už rąsto, guli nudvėsusi ir visų mylima kupranugarė Maša, o turėčiau tikėti.

„Mimikriją ir jos sindromus“ (Anastasija Piroženko) galima pagirti už apdulkėjusį tarybinį rekvizitą, bet po dulkėmis kaip ir mažokai atrasta („Nemoku anglų kalbos“).

„Sigiui“ (Tomas Gvozdas) parašyta sudėtinga istorija, jo kadrai prigrūsti baldų ir bandelių, bet akvariumo žuvytė viską absoliutina ir vietomis skaniai pakvimpa Kaurismäki...

Deja, neatsimenu, kokia mintis čionai buvo įdėta, o be jos metaforos neapsieina.

 

„8 minutėse“ (Dovilė Šarutytė) gražus soliariumo geldos, atbogintos prie lango į gatvę, kadras, nufilmuotas Eitvydo Doškaus, beje, kaip ir visi kiti jo kadrai lietuje ir dirbtinėje saulėje.

Filme „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ (Vygantas Bachmackij) grupė suka daug mazgelių ir juos neišrištus palieka, chebrai tiesiog įdomu filmuoti, iš to kaifo kartais net užkvimpa kinu... Jeigu dar truputį pasistengtų, atrodo, kažkas net išeitų. Beje, mūsų trumpuose filmuose daug keiksmažodžių ir netyčia gali suklysti – gal čia jie tave taip užsuka?

Filmą „Šaknys karčios“ (Domas Petronis) galima buvo rodyti Seimo nariams, susitelkusiems prie dirbtinio apvaisinimo problemos – ji išsyk būtų supaprastėjusi.

Ir ši buitinė istorija, ir „Namo“ (Gab­rielė Urbonaitė) su emigrante, grįžusia į kino teatro „Lietuva“ griuvėsius, priartėja prie televizinės laidos, tenkinasi jos keliama kartele.

Organizatoriai šiais metais savo festivaliui pasirinko moto „Trumpi, bet filmai“. Filmų, kaip ir „ilgame“ festivalyje, čia atsirenki nedaug, bet užtektinai. Todėl norėtųsi, kad festivalis būtų tęstinis.

Apibendrinant lietuvišką programą, norisi pakartoti Kino centro vadovo Rolando Kvietkausko apgailesta­vimą, kad trūksta kūrėjų paraiškų trum­pamet­ražiams filmams – visi iškart gviešiasi pilnametražių... Bet!

 

 

Jūratė Visockaitė

 

http://literaturairmenas.lt/2017-01-27-nr-3600/3759-kinas/5783-jurate-visockaite-vttff-ilgi-gyvenimai-trumpuose-filmuose


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*