Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Po 10-ųjų „Sidabrinių gervių“: viskas gerai, kas gerai baigiasi 0

2017-06-15
„Sidabrinės gervės“ statulėlė. Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.

Pasibaigus 10-osioms „Sidabrinėms gervėms“ viskas stojo į savo vėžes. Daugiau ar mažiau. Pagrindinėse nominacijose apdovanojimus atsiėmė tie, kurie juos ir turėjo atsiimti – kaip reta turtingi lietuviško kino metai buvo vainikuoti debiutinio Andriaus Blaževičiaus ilgametražio vaidybinio filmo „Šventasis“ pergale.

Tiesa, galėjo būti ir kitaip: filmų atrankos komisija, kurią sudarė kinotyrininkė Gražina Arlickaitė, filosofas Nerijus Milerius, operatorė Kristina Sereikaitė, režisierė Alantė Kavaitė bei kompozitorius Algirdas Martinaitis šiemet į nominantų sąrašo sudarymą žiūrėjo itin demokratiškai ir nominavo kone visus, kurie ką nors sukūrė.

Suprantu argumentą, jog, pavyzdžiui, žiūrovų simpatijas pelniusios, tačiau profesionalų sukritikuotos „Emilijos iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas) ignoruoti ir nenominuoti nei vienoje kategorijoje būtų mažų mažiausiai snobizmas, nors jis meno apdovanojimuose ir nėra didžiausia galima nuodėmė – ir vis tik manau, jog septynios kategorijos, kuriose „Emilijos iš Laisvės alėjos“ pavadinimą tarp kitų nominantų išvydo filmo kūrėjai, buvo abejotinas sprendimas (ypač daug klausimų sukėlė geriausio scenarijaus ir geriausios aktorės nominacijos), priverčiantis svarstyti, kur link šiemet pasuko „Sidabrinės gervės“ ir ko galime laukti toliau.

Pastaruoju metu į nominantų sąrašo sudarymą žiūrėta itin principingai ir, jei metai buvo skurdūs, nevengta net atsisakyti kai kurių kategorijų – štai pernai nebuvo apdovanoti kino dramaturgai, o geriausio aktoriaus ir aktorės nominacijos suplaktos į vieną (suprask, nėra dramaturgijos, nėra ir vaidmenų).

Toks žarstymasis nominacijomis kartais gali atrodyti kategoriškas, tačiau jis jau buvo tapęs savotišku „Sidabrinių gervių“ ženklu, nurodančiu siekį išlaikyti kokybės kartelę net tada, kai kiekybės nematyti nė kvapo. Ir tikrai, kam reikalingi kino apdovanojimai, jei jie nekilsteli kino kultūros lygio ir, šiuo atveju, į viena sumeta autorinius kūrinius bei primityvokus, plakatiškus, į patriotizmo nervą „kalančius“ darbus, kone vieningai išpeiktus kino profesionalų?

Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi. Lietuvių kino akademija „Emilijai iš Laisvės alėjos“ neskyrė nei vieno apdovanojimo, taip demonstratyviai parodydama, jog filmas bent jau didžiojoje dalyje nominacijų atsidūrė per klaidą. Vis tik pats jo atsiradimo faktas verčia sunerimti ir viltis, jog „Sidabrinės gervės“ bėgant laikui netaps visų per metus sukurtų lietuviškų filmų rinkiniu, nes tai apdovanojimus tik gramzdintų į dugną, o ne keltų jų simbolinę vertę.

Kalbant apie apdovanojimų prestižą, neišvengiamai tenka atsigręžti ir į vieną keisčiausių nominacijų – „Publikos pasirinkimą“. Čia už filmus ne tik gali balsuoti žiūrovai, kas profesiniuose apdovanojimuose apskritai yra didis nesusipratimas, bet dargi savo balsą atiduoti kiek tik nori kartų.

Vadinasi, „Sidabrinės gervės“ įteikia prizą tam, kuris savo Facebook draugams įkyriausiai rašo, ragindamas balsuoti, ir tam, kuris yra sukūręs geriausią viešųjų ryšių strategiją. Tuomet nenuostabu, kai ir tas prizas – 10 000 eurų vertės reklamos paslaugų paketas portale lrytas.lt. Kitaip tariant, nacionaliniai kino apdovanojimai už click’us internetiniame portale dalina banerines kampanijas. Ką ten kalbėjome apie apdovanojimų prestižą?..

Pačios „Sidabrinių gervių“ įteikimo ceremonijos, kasmet sulaukiančios audringo aptarimo socialiniuose tinkluose, iš naujo narstyti nebesinori – belieka tik pripažinti, jog gerų lietuviškų kino scenarijų badas jau baigėsi, tačiau apie televiziją to paties kol kas pasakyti negalime. Tiesa, šiemet per apdovanojimus bent jau išvengta bereikalingo patoso ir pabandyta iš savęs pasijuokti. Tai – jau žingsnis į priekį, gal tik daugiau nei vienas juokelis, vartomas bene tris valandas, būtų pravertęs.

Vis tik norėtųsi atkreipti dėmesį į du apdovanojimų momentus: remiantis morališkai pasenusiomis tradicijomis, kurių pamažu atsisako vis daugiau pasaulinių renginių, manekenė Karolina Toleikytė buvo pasamdyta tam, kad stovėtų scenoje ir laikytų „Sidabrinių gervių“ statulėles, prieš jas įteikiant nugalėtojams, o dramaturgas Marius Ivaškevičius, įteikdamas „Sidabrinę gervę“ geriausiai aktorei, kalbėjo apie tai, jog šiuo metu nominantėms yra pats svarbiausias vyras, svarbesnis ir už jų pačių partnerius, bei leido sau neva tai viliokiškai tėkštelti, jog „aktorės niekada nebūna iki galo ištekėjusios“.

Nelieka nieko kito, kaip tik su lengvu ironijos šypsniu prisiminti praėjusių „Sidabrinių gervių“ šūkį – kinas vienija. Nebent esi moteris ir apdovanojimų scenoje tampi daiktų stovu arba net prieš sulaukdama įvertinimo už profesinius pasiekimus turi klausytis komentarų apie savo seksualinį gyvenimą.

Tačiau ant to paties grėblio kasmet užminanti „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremonija neatspindi lietuviško kino. O šiemet jis – aukštai iškėlęs galvą, jaunas, veržlus ir drąsus.

Ne tik A.Blaževičiaus ir scenarisčių Marijos ir Teklės Kavtaradzių, bet ir Linos Lužytės (truputį apmaudu, jog jos filmas „Amžinai kartu“ sulaukė tik vienos „Sidabrinės gervės“, pelnytai įteiktos Gabijai Jaraminaitei už geriausią aktorės vaidmenį), Gedimino Šiaulio, Kamilės Milašiūtės, šiemet neapdovanotos, bet apdovanojimo vertos Dovilės Šarutytės filmai tampa įrodymu, jog mintis apie lietuviško kino stagnaciją jau metas laidoti. „Sidabrinės gervės“, kad ir kaip bežiūrėtume, tai tik patvirtina.

 

Monika Gimbutaitė

15min.lt, 2017 06 14

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/po-10-uju-sidabriniu-gerviu-viskas-gerai-kas-gerai-baigiasi-4-812178

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*