Rss Facebook
2017
Lapkritis
20
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Andrius Blaževičius: „Šventasis“ padeda tau atpažinti save ir savo šalį“  0

2017-09-13
Kadras iš filmo „Šventasis“

– Andriau, prieš penketą metų esi prisipažinęs, kad gavęs didelį filmo biudžetą eitum filmuoti Lietuvos provincijos. Šiandien jau matome rezultatą – „Šventąjį“. Kas tave pastūmėjo link tokių proziškų temų kaip krizė ar Lietuvos provincija?

– Visų pirma – pats lietuvių kinas. Augdamas žiūrėdavau lietuvių kiną, man patikdavo dokumentika ar Šarūnas Bartas, bet su likusia vaidybinio kino dalimi būdavo labai sunku susitapatinti. Galėdavai pažiūrėti vieną kitą Puipos ar Miškinio filmą, tačiau trūko filmų apie normalius žmones – ne „filosofus“, kurie filosofuoja, nors tam nėra jokio pagrindo, ir gyvena senamiesčio butuose… Aš esu iš Žirmūnų, juose užaugau ir iki šiol gyvenu, senamiesčio nebuvau akyse matęs. Nė vienas mano draugas iki studijų negyveno senamiestyje. Šią miesto dalį pamačiau tik pradėjęs studijuoti. Kitas dalykas – 2008 metų finansinė krizė. Ji labai smarkiai palietė ir mane, ir labai daug žmonių aplinkui. Turėjau pažįstamų, kurie buvo prisipirkę butų ir turėdavo juos pardavinėti, arba bankai tuos butus pasiimdavo. Aš pats irgi neturėjau jokio darbo, sėdėdavau namuose kaip pagrindinis filmo „Šventasis“ personažas. Dar vienas dalykas – mūsų naujausiame kine (tarkime, Emilio Vėlyvio filmuose) atsiranda keistas žmonių vaizdavimas: arba jie buduliai ir marozai, arba kažkokie labai egzotiški… Aš pats save laikau tokiu pat personažu kaip mano kuriami herojai. O provincijos niekas niekada žmoniškai neparodė…

– Interviu esi kalbėjęs apie savo kartos – Giedrės Beinoriūtės mokinių – atsiribojimą nuo siurrealizmo ir būtinybę matyti kasdienybę tokią, kokia ji yra. Tai taip pat padeda nusiimti kaukes…

– Taip. Žiūrėdamas vaidybinį kiną, kuris Lietuvoje buvo kuriamas daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, nė velnio nesuprasi, kaip tuos dvidešimt metų gyveno Lietuva. Bet dabar kažkas keičiasi. Net Igno Jonyno „Lošėjuje“ gali pamatyti platesnį Lietuvos gyvenimo veidrodį. O „Šventasis“ padeda tau atpažinti save, savo šalį. Jei kas nors pažiūrės šį filmą po dvidešimties metų, galės pamatyti, kaip gyveno šita šalis. Ir netgi jei šita šalis išnyks, kas nors galės pamatyti ją šitame filme (šypsomės abu).

– Gal svarbu ne tik vertinti tavo filme rodomus žmones kaip vieną iš klasių, bet ir save pačius suvokti kaip vienus iš jų…

– Būtent. Mane labai erzina bandymai teigti, esą „aš rodau kažkokius kitokius“. Aš rodau save ir savo aplinką. Tai, kad jie negyvena Vilniuje ar „nesitūsina“ Vilniaus senamiestyje, dar nereiškia, kad jie yra kitokie.

– Interviu esi pasakojęs, kad pervažiavęs Lietuvos provinciją buvai sukrėstas to, ką pamatei. Kaip manai, ar per šiuos metus kas nors juda į geresnę pusę?

– Ne. Mačiau, paprastai tariant, tuščius laukus. Ten nieko nėra. Pirma, visi iš tos provincijos bėga. Buvau tokiame Noriūnų kaimelyje Šiaurės Lietuvoje, dirbau edukaciniame projekte su viena klase, kurioje buvo dešimt vaikų. Šešių iš jų tėvai buvo emigravę, o tie vaikai buvo ketvirtokai, ir juos vos pabaigus ketvirtą klasę tėvai turėjo pasiimti į airijas, anglijas ar norvegijas. Kitų trijų vaikų tėvai taip pat žadėjo emigruoti vos vaikams baigus tuos mokslo metus. Taigi, iš dešimties vaikų liks tik vienas… Tai rodo, kad kažkas negerai, taip sakant, papuvę. Kitas šokiruojantis dalykas – tai, kad po šešių vakaro ten absoliučiai tuščia. Judesio gali rasti tik ryte, kai žmonės eina į darbą. Vakare praeina vienas kitas paauglys. Sykį eidamas Jurbarko gatve pastebėjau, kad visų languose šviečia televizoriai. Visi žiūri tą šūdą, kuris plauna jų smegenis, ir tu nieko negali padaryti. Ir šiaip žmonėms nėra ką veikti.

– Man atrodo, kad „Šventasis“ kuria labai lokalų, labai lietuvišką krizės naratyvą. Prie socialinės neteisybės darbe prisideda egzistencinis nerimas, negebėjimas kalbėtis, psichologinių stereotipų ir kompleksų spaudimas…

– Visiškai sutinku. Kurdamas šį filmą bijojau, kad jo niekas už Lietuvos ribų nesupras. Bet jį suprato. Vadinasi, jame esama ir universalių dalykų, atpažįstamų tiek Pietų Korėjoje, tiek Italijoje, tiek Vokietijoje. Bet esama šiame filme ir egzotiškų aspektų. Buvo įdomu stebėti, kaip užsienio žiūrovai reaguoja į personažus vyrus, kurie šiame filme tikrai gana stereotipiškai lietuviški – mažai šneka, nelabai moka iškomunikuoti savo jausmus, yra truputį linkę į savižudybę. Užsienio žiūrovai tai labai pastebėdavo, išsigandę klausdavo, ar visi vyrai pas mus tokie. Pasakydavau, kad ne visi, bet tokių daug. O dėl lokalumo – gerai, kad jis yra. Dabar mane labai erzina tendencija kurti festivalinius, sėkmingus filmus, kad visas pasaulis juos suprastų. O išeina filmas „be kiaušių“, impotentas. O mes drąsiai rinkomės padaryti kitaip.

– Bet esama panašaus kino ir Rumunijoje…

– Taip, ir Prancūzijoje. Mane vis su tais rumunais lygina. Man jų realistinis kinas yra įkvėpimo šaltinis, bet mūsų filmas šiek tiek kitoks. Jie labiau kritikuoja sistemą, o mes renkamės labiau egzistencinį realizmą.

– Jei pradėtum kalbėti lozungais kaip koks Jeanas-Lucas Godard’as, tarsi iškristum iš konteksto…

– Man, kaip tai banaliai beskambėtų, įdomiausios žmogiškos egzistencinės dramos. Bet su jomis susipinantis socialinis kontekstas – neišvengiamas.

– Krenta į akis labai individualizuota krizinės visuomenės versija – visa našta krenta ant individo pečių, pats esi kaltas dėl to, kad nesulauki sėkmės… Tai – kolektyvumo, bet kokios socializacijos, iš kurios galėtum tikėtis pagalbos, krizė. Esi susvetimėjęs su bet kuo, net su savo artimiausiais žmonėmis. Ar bendrumo, socialumo žlugimas nėra tam tikras mirties nuosprendis ištisiems Lietuvos socialiniams sluoksniams?

– Tai labai geras klausimas. Bendrumo nėra. Seniau atrodė kiek kitaip. Gal pats pasenau? (Juokiasi) Ir tai yra labai blogai. Viskas, galima sakyti, ir prasidėjo per krizę, kai per metus išvažiuodavo apie 70 000 žmonių – ištisa Marijampolė…

– Labai geras būdas atsekti, kaip buvo anksčiau, yra videofilmų ciklas „Mūsų miesteliai“. Dar apie 1994–1998 metus tuose miesteliuose buvo pilna žmonių.

– Pats tai prisimenu, nes vaikystėje su tėvais važiuodavau į Ignaliną. Ignalinoje ar Švenčionyse buvo pilna žmonių. Dabar tuščia. Tai didžiulė problema, ir aš neturiu ką pasakyti.

Mums labai norėjosi filme parodyti – koks baisus žodis – vertybinę krizę, netikrumą. Pirmoje filmo pusėje bandomas parodyti visa ko netikrumas, pradedant seksu, kai norint susijaudinti žiūrima pornografija, baigiant darbo birža, kurioje sistema apsimeta, kad tu jai rūpi, darbo mokymais, kuriuose tave bandoma paversti tuo, kas tu nesi, ir darbo pokalbiu, kuris yra visiškas absurdas – darbdavys ištisai šneka apie save, tu jam absoliučiai nerūpi. Net minimaliose scenose, kuriose veikėjai gerdami alų kalbasi apie internetu perkamus batus ar iš naftos gaminamą kebabų mėsą, norėjome sukurti netikrumo, feiko pasaulį. Šeima irgi tokia pati. Jei viskas yra feikas, jei Jėzus yra „Youtube“, tai ir santykiai tokie patys – jie netikri, gali pradėti viskuo abejoti. Beje, kurdamas tiek darbo pokalbio, tiek darbo biržos mokymų scenas rėmiausi asmenine patirtimi. Turėjau identiškus mokymus ir pokalbius, ir tai buvo absurdas.

– Dar viena tema, kurią savo filmuose narplioji, yra vyriškumo, maskulinizmo tema. Praradęs darbą vyras bijo netekti vyriškumo – augina raumenis, geria su draugais, net panaudoja smurtą prieš savo moterį… Kodėl tau yra aktuali ši tema?

– Asmeniškai man tai yra viena aktualiausių temų, nes pats esu vyras (juokiasi). Mūsų visuomenėje dar yra daug patriarchalizmo. Filmo scenoje, kur pagrindiniam herojui siūlomas apsaugininko darbas, motina dukrai sako: patylėk, leisk vyrui ramiai pavalgyti – tarsi vyras būtų šventa karvė. Pagal statistiką lietuviai vyrai žudosi dažniausiai ir miršta jauniausi. Jie nemoka kalbėtis, komunikuoti. Bijojau, kad dėl mūsų filme išskiriamo vyro vaidmens ant mūsų supyks feministės. Ačiū Dievui, nesupyko, o kai kurios netgi vadina filmą feministiniu. Bet tai, kad vyrai pas mus yra „užparinti“, yra svarbu. Neatsimenu, koks lietuvių filosofas yra rašęs, kad keičiantis socialiniams lyčių vaidmenims moterys dažniau gauna darbo nei vyrai. Kadaise hierarchijos viršuje buvę vyrai praranda savo pozicijas ir nežino, kaip šią problemą spręsti, nes tokia visuomenė, kokia yra dabar, jiems nepasiūlo išeities. Jie turi būti vyrai, šeimos galvos, bet staiga praranda savo pozicijas. Jie išgyvena dramą ir dėl to žudosi. Tie vyrai niekaip nebuvo paruošti tokiai keistai situacijai, kai iš jų kažko tikimasi, jie patiria visuomenės spaudimą. Bet juk pasikeitė visuomenė, ir vyras nebegali būti toks kaip anksčiau. Reikia prie to priprasti, ir ačiū Dievui, kad viskas keičiasi į tokią pusę.

– Filmas turi ir sacrum matmenį – draugai ne tik nueina į mišias, bet ir ieško „Youtube“ matyto vietos gyventojo (akt. Lukas Malinauskas). Filmo pabaigoje pagrindinį herojų Vytą (akt. Marius Repšys) tarsi aplanko religinis nušvitimas. Koks paties tavo santykis su religija ir kodėl manei, kad šiame filme reikia religinio motyvo?

– Kodėl reikėjo religinio motyvo? Kai atsiduri krizėje, labai dažnai pradedi ieškoti išeičių. Tikėjimas ar religija – viena iš jų. Ar pagrindinis herojus tiki ar netiki, nėra aišku net baigus žiūrėti filmą. Filmo gale jį ištinka ne, kaip čia pasakius, religinis nušvitimas, bet vilties ar tikėjimo siekis, siekis tikėti, kad kažkas pasikeis. Toks tikėjimas turi egzistuoti šalia krizės. Jei kalbėjome apie pinigus ar meilę, šalia to dar turi būti sveikata ir tikėjimas. O apie savo santykį su tikėjimu nelabai noriu kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis komplikuotas.

– Beje, nesunku pastebėti, kad tau patinka „dirbti“ su vardu Vytautas arba Vytas…

– Taip. Galima galvoti ir apie Vytautą Didįjį, ir apie Vytautą Landsbergį – mūsų istorijos didžiavyrius (šypsosi). Nuo trečio kurso pradėjau šį vardą duoti savo herojams, kurie nėra didieji. Čia slypi labai smagus prasmės apvertimas.

– Prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as, rašydamas knygą apie kiną, vartoja mažojo kino sąvoką. Toks kinas, kaip jis teigia, atsiranda trečiojo pasaulio šalyse, periferijoje ir sunkiai randa savo auditoriją, nes tie, kurie potencialiai galėtų žiūrėti tą kiną, yra persisotinę muilo operomis ir t. t. Šiame kontekste matau ir „Šventąjį“.

– Pažiūrėsime (šypsosi). Ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį apskritai sunku nustebinti ir sužavėti. Mūsų filmas sėkmingai pasirodė festivaliuose, atsiliepimai buvo labai geri. Lietuvoje filmą pradės rodyti rugsėjo 22-ąją. Gali būti, kad atsiras žmonių, kuriems žiūrėti šį filmą bus labai nemalonu, nepriimtina. Lietuviška savybė yra bėgti nuo problemų, jų nematyti. O čia jie bus priversti pamatyti kitokį Lietuvos vaizdelį, nei yra įpratę matyti.

– Pagrindinio filmo herojaus įkūnytojas Marius Repšys sakė, kad jam asmeniškai teko išgyventi panašią situaciją kaip minėtam herojui. Ar manai, kad filmo aktoriams prasiplėtė akiratis, kad filmas jiems padėjo pamatyti kai ką daugiau?

– Aktoriams patiko mūsų scenarijus. Ar jie pajuto, pamatė kažką daugiau, neįsivaizduoju, nes su jais apie tai nekalbėjau.

– Ar kuriant „Šventąjį“ nebuvo siekiama padaryti tam tikro politinio pareiškimo?

– Akivaizdu, kad buvo. Rodome finansinę, ekonominę krizę, rodome ne be politinių sprendimų pagalbos sunykusią provinciją. Bet man atrodo, kad to nereikia per daug sureikšminti.

– Filme jaučiamas stiprus noras empatiškai tapatintis su herojais, kurti subjektyvų universalumą vertinant jų problemas kaip savas.

– Labai gerai, kad taip atrodo. Pritariu Godard’o minčiai, kad viskas yra politika. Filmo kadre suformuluota idėja atspindi paties autoriaus politinę poziciją. Bet man filme svarbesni kiti dalykai.

– „Šventąjį“ kai kas lygina su taip pat neseniai pasirodžiusiu Keno Loacho filmu „Aš, Danielis Bleikas“. Realizmas šiandien madingas visame pasaulyje. Kaip manai, kodėl?

– „Danielio Bleiko“ dar nemačiau, bet kaip tik vakar jį atsisiunčiau. O kad realizmas atsigauna ir atgauna savo pozicijas, nemanau. Yra susidariusi nuomonė, kad jis yra madingas. Bet kas jį kuria Europoje? Rumunai, Kenas Loachas, broliai Dardenne’ai ir kai kurie prancūzų režisieriai. Šiaip realizmas nebėra madingas. Kurdami šį filmą supratome, kad tai bus problema – ypač Europos kontekste. Kino kritikai, vos pamatę realistinį kadrą, pradeda demonstruoti nuobodulį. Bet manau, kad mūsų filmas yra daugiau nei vien realizmas. Socialinė drama mūsų filme baigiasi ties filmo viduriu, vėliau prasideda visai kas kita. Be to, susidaro įspūdis, kad mūsų kine ir apskritai mene realizmas siejamas ne su socialinėmis dramomis, bet su socrealizmu, jis tarsi laikomas sovietiniu menu, todėl noras jį kurti dabar laikomas blogu skoniu. Taip mąstyti labai ydinga. Kita vertus, filmo pavadinime akcentuojama būtinybė filmą matyti ne tik kaip „mažojo žmogaus“, kaip tai juokingai įvardijama, istoriją. Filme rodoma daugiau nei vien tik socialinės problemos.

– Kaip manai, kaip filmą priims Lietuvos auditorija? Kas yra jo auditorija? Kam norėtum skirti šį filmą?

– Visiems. Noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Jis verčia susimąstyti apie šitoje šalyje vykstančius dalykus. Jei jį pamatys žmonės, gyvenantys provincijoje, gal jis juos šiek tiek išjudins. Jei jį pamatys koks nors į viską ironiškai, iš tam tikro atstumo žvelgiantis intelektualas, galbūt dėl šio filmo jis galės labiau susitapatinti su filmo herojais, tarp jų pamatyti save. Aš manau, kad tai įvyks. Per filmo peržiūrą buvo susirinkę nemažai kritikų, ir jų vertinimai išties geri. Vadinasi, žmonės sugebėjo susitapatinti.

– Gal taip yra dėl vaidybos natūralumo?

– Taip, manau, kad vaidyba buvo visai gera. Viešojoje erdvėje nuolat kalbama, kad didysis lietuvių filmų kompleksas – nenatūralūs dialogai ir labai bloga, teatrališka vaidyba. Mūsų filme, manau, to nėra, išskyrus darbo biržos mokymų ir darbo pokalbio scenas, bet ten to buvo siekiama.

– Kokie ateities planai?

– Dabar planuoju kurti antrą diptiko dalį apie moterį ir joje plėtoti laisvės temą.

 

 

Kalbėjosi Kasparas Pocius

 

http://www.satenai.lt/2017/09/01/andrius-blazevicius-sventasis-padeda-tau-atpazinti-save-ir-savo-sali


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*