Rss Facebook
2017
Birželis
26
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

In memoriam klasikinei muzikai. Bet ar iš tiesų? 0

2017-02-07

Ar esate girdėję skambant istoriją? Ir ne tik pasakojimą apie meilės ir ilgesio kankinamą jaunąją madam Baterflai, ironiškų likimo posūkių kupiną bohemiečių gyvenimą ar vaikystės paslaptimi dvelkiančią Spragtuko ir Klaros draugystę. Pasakojimą apie ištisus šimtmečius, žmones – tikrus ir išgalvotus, karus ne tik fronte, bet ir už nuleistų dvaro buduarų užuolaidų, jaudinančias meilės istorijas ir paprastų žmonių kasdienius darbus, antikos dievus ir Švenčiausiosios Trejybės slėpinius – istoriją, aprėpiančią Vakarų civilizacijos raidą ir ataidinčią iki šių dienų simfonijomis, fugomis, koncertais, operomis. Klasikinė muzika – tai kiekvieno mūsų intelektualinis paveldas, Europos kultūros etapus ženklinantis fenomenas, davęs gaires šiandieninei muzikos sampratai. Ir visgi neretai dvejojama dėl klasikinės muzikos ateities. Vis dažniau suabejojama ja, jos aktualumu didesnei visuomenės daliai, lygiai kaip ir pajėgumu atlaikyti nuolat kintančias tendencijas, poreikius, galų gale – auditorijas. Sklidina formalių ritualų ir nerašytų taisyklių, lyg paslapties šydas tvyrančių koncertų salėse, siaura interesantų grupe apsiribojanti klasikinė muzika tapo tarsi ta konservatyvi, seno kirpimo ne itin mėgstama teta, per giminių susitikimus sodinama atokiai stalo kampe. Tokią matome ją šiandien – stereotipizuotą, nurašytą kaip neįdomią tų, kurie net nebandė jos pažinti, be didelių gyvybingumo ženklų laukiančią savojo galo. Kodėl jai, šimtmečius teikusiai džiaugsmą žmogaus ausiai ir širdžiai, tenka tokia negarbė? Ar kaltę derėtų versti visuomenės nenuovokumui, o gal tai jos pačios dinamiškumo ir prisitaikymo stygius? Vieną atsakymą šiems klausimams rasti sudėtinga dėl pačios klasikinės muzikos įvairiapusiškumo, tačiau vis dėlto leiskite man pabandyti išdėstyti jos alibi ir galbūt ši situacija taps kiek mažiau paini.

Kalbėdami apie klasikinę muziką, o ypač apie jos svarbą šiuolaikinei visuomenei, neretai susiduriame su dalimi stereotipų ir nuostatų, kuriančių klasikos, kaip privilegijuotų asmenų nuosavybės, vaizdinį. Deja, šis vaizdinys gana tiksliai atspindi realią klasikinės muzikos poziciją šių dienų kultūriniame gyvenime. Ji uždaroma auksiniame prestižo narve ir apribojama specifinėmis taisyklėmis, kurių privalu paisyti ir išmanyti. Jos diktuojami formalūs ritualai atitolina adresantą nuo adresato – muziką nuo klausytojo, palikdami bereikšmę prarają, kurioje emocijos, o juolab jų reiškimas yra nepageidaujami ir smerkiami. Tačiau griežtos nuostatos egzistavo anaiptol ne visuomet. Amerikiečių istorikas Josephas Horowitzas itin vaizdžiai aprašo auditoriją, šaukiančią ir plojančią, net stovinčią ant kėdžių per klasikinės muzikos koncertus XIX a. pabaigoje. O „The New York Times“ 1920 m. aprašo „Metropolitan Opera“ koncertą, kuriame po puikaus solisto pasirodymo žmonės ne tik šaukė, šurmuliavo, beatodairiškai plojo, bet ir mėtė skrajutes bei gėles ant scenos. Ar galėtumėte tokį vaizdą įsivaizduoti Nacionalinėje filharmonijoje šiandien? Akivaizdu, kad dar ne taip seniai žmonės turėjo teisę ir poreikį išgyventi ir reikšti klasikinės muzikos jiems keliamas emocijas. Tą galime matyti įvairiuose populiariosios muzikos koncertuose. Ir ne tik juose, bet ir, atsigręžus keletą šimtmečių į praeitį, tokių kompozitorių kaip Ludwigas van Beethovenas kūrybos ir gyvenimo laikotarpiu.

Amerikos dienraščio „Huffington Post“ žurnalistas Richardas Dare’as nusistovėjusius koncertų formalumus prilygina šių laikų klasikinės muzikos Šiaurės Korėjai, keldamas klausimą, ar iš tiesų griežti ritualai yra būtina klausymosi sąlyga, ar būtent tokią savo kūrybos realizaciją būtų norėję išvysti patys kompozitoriai. Derėtų pripažinti, kad klasikinės muzikos stagnaciją, besitęsiančią nuo XX a., lėmė įvairūs sociokultūriniai veiksniai, vieni svarbiausių – perdėtas preciziškumas nustatant klasikinei muzikai „būtiną“ aplinką, tarsi ši būtų lepi gėlė oranžerijoje, taip pat šioje aplinkoje tarpstantis makabriškas snobizmas, tapęs savotišku klasikinės muzikos fenomeno šleifu.

Snobiškumo aspektas, verčiantis klasiką išsigimti ir tapti labiau ritualu nei įkvepiančia patirtimi, pianistės Annos Goldsworthy nuomone, smarkiai veikia šiandieninę nestabilią klasikinės muzikos poziciją. Moteris, kuri po kamerinės muzikos koncerto prabangiame restorane prie vyno taurės dėsto, kad klasikinė muzika – neatsiejama gero gyvenimo dalis, yra tarsi deformuotas provaizdis, lyginant šį epizodą su 1942 m. okupuotame Leningrade karo nualintų ir alkstančių muzikantų pirmą kartą atlikta Dmitrijaus Šostakovičiaus septintąja simfonija ir griausminga valandą trukusių ovacijų audra, virš galvų griaudžiant nacistinei artilerijai.

Tad problema čia veikiausiai yra abipusė – pernelyg formalizuotai pateikiama klasika verčia įsipareigoti, o šie apribojimai tenkina tik siaurą juos puoselėjančių žmonių grupę. Svarbu pasakyti ir tai, kad klasikinės muzikos pasiūlą teikia tie, kurių nemaža dalis formavosi tradicinių muzikos mokyklų kontekste. Mokyklose, kurių programos paremtos konservatyviomis ir anaiptol su dinamiška visuomene nederančiomis nuostatomis, grindžiamomis dviem pagrindinėmis „profesionalaus“ muzikanto perspektyvomis: darbu orkestre arba muzikos mokykloje. Tačiau abi sritys arba yra nepasiekiamos platesnei auditorijai, arba reprezentuoja labai siaurą šio meno aspektą. Tad klasikinės muzikos pateikimo stagnacija taip pat yra ir edukacijos klausimas, besiremiantis įsisenėjusiais stereotipais, kad klasikinė muzika turi būti reprezentuojama tik saujelės profesionalių, griežtai kvalifikuotų, tačiau plačiai auditorijai retai pasiekiamų pavienių muzikantų arba orkestrų, taip apribojant klasikos raidą mažiau nuspėjamomis kryptimis.

Modernioje ir vietoje nenustygstančioje kultūrinėje aplinkoje klasikinei muzikai, stingstančiai ritualuose ir formalumuose, sudėtinga prilygti inovatyviai, nuolat prisitaikančiai prie tendencijų populiariajai muzikai. „The New York Times“ žurnalisto Granto Wigginso teigimu, mūsų pasirinkimas, ką vartoti, yra padiktuotas mūsų gyvenimo ritmo, todėl populiarioji muzika tarsi „tinka“ greitam miesto žmogaus gyvenimo tempui. Tačiau muzikos kritikas Brianas Reinhartas tvirtina, kad klasikinės muzikos populiarumo prognozės yra kaip niekad palankios. Galbūt senoji, įmantri klasikos koncertų tradicija ir nėra itin populiari, tačiau, keičiantis informacijos ir komunikavimo būdams, atsiranda naujų prieigų klasikai išgirsti, tokių kaip tiesiogiai transliuojami koncertai, įrašai, jų aptarimai ir diskusijos internetinėje erdvėje. Kad taptų vartojama, klasikinė muzika turi atsirasti vietose, kuriose žmonės susiduria su įvairaus tipo kultūra, ir būtent dėl internetinių tinklų ir technologinių naujovių toks klasikinės muzikos realizavimas yra įmanomas. Tą puikiai atspindi kino teatruose tiesiogiai transliuojami Niujorko „Metropolitan Opera“ spektakliai, pritraukiantys plataus spektro auditoriją. Tad senosios koncertinės tradicijos reorganizavimas gali praversti naujiems klasikinės muzikos komunikavimo būdams.

Nors internetinė erdvė yra palanki klasikinei muzikai integruotis į rinką, ne mažiau svarbus ir tiesioginis atlikimas. Vieši, atviro pobūdžio, gerai reklamuojami koncertai galėtų ne tik skatinti platesnę visuomenės dalį domėtis, dalyvauti ir pažinti klasikinę muziką, bet ir padėti klausytojui ją pajusti. Klasikos kaip potyrio reorganizavimas teikia šiai muzikos tradicijai perspektyvą tapti unikalia patirtimi, tačiau tuo pat metu išlaikyti jai būtiną autentiškumą. Ne paslaptis, kad, kaip ir dauguma kilnių ateities vizijų, klasikinės muzikos išsaugojimo viltis projektuojama į naująją kartą, kuri, bėgdama nuo jau kiek pabodusios ir perteklinės tapusios populiariosios muzikos, gręžiasi į senąją muzikos tradiciją ir ši vėl atgimsta naujam gyvenimui. Tačiau tam, kad ateinanti karta perimtų garbingą klasikinės muzikos palikimą, reikalinga atitinkama edukacija. 2005 m. Prinstono universitete atliktų tyrimų duomenimis, asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalyvavimas klasikinės muzikos koncertuose yra beveik septynis kartus didesnis nei žmonių, turinčių vidurinį ar žemesnį išsilavinimą. Tačiau aukštojo mokslo galimybė ne visiems prieinama, tad kyla klausimas, ką daryti tiems, kuriems pasisekė mažiau. Šiai problemai spręsti kuriamos tokios organizacijos kaip „El Sistema“ Venesueloje, mokančios vaikus iš skurdžių šeimų klasikinės muzikos pagrindų, istorijos, pažindinančios vaikus su įvairiais instrumentais. Deja, valstybinėse mokyklose išplėstinis muzikos mokymas yra itin retas reiškinys, dažniau aptinkamas nemažoje dalyje privačių mokyklų, kur tokiam mokymui skiriama daugiau dėmesio. Klasikinės muzikos integracija į švietimo sistemą gali būti puikus būdas nuo ankstyvo amžiaus auginti ne tik ritualo dalyvį, bet ir klausytoją, pažindinti jį su Europos kultūriniu paveldu ir padėti klasikai pagaliau atsikratyti dešimtmečius ją marinusių stereotipų.

Ir nors vargu ar klasika kada nors puikuosis populiarumo viršūnėse, ji visuomet turės savo stabilią nišą, nes, kaip yra pasakęs amerikiečių muzikologas ir pianistas Charlesas Rosenas, tariama klasikinės muzikos mirtis yra bene seniausia šio reiškinio tradicija. Kitaip tariant, in memoriam įrašas nėra tik modernių laikų fenomenas – jis ištisus šimtmečius buvo kantriai graviruojamas klasikinės muzikos istorijoje. Ir tik nuo kiekvieno, kuris širdyje jaučia bent kiek prielankumo šiam įstabiam vakarietiškos kultūros artefaktui, priklausys, ar atminimo įrašas bus išgraviruotas, ar jo vietoje liks tabula rasa naujoms kūrybos perspektyvoms.

 

Juna Armonaitė

2017 01 27

http://www.satenai.lt/2017/01/27/in-memoriam-klasikinei-muzikai-bet-ar-is-tiesu/

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*