Rss Facebook
2017
Kovas
24
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Tapybos alchemija, arba tapytojos darbo kabinetas 0

www.kamane.lt, 2017-02-14

Kauno „Meno parko“ galerijoje šių metų vasario mėnesį galima apžiūrėti tapytojos Aušros Vaitkūnienės parodą „Gamtos gurmano kabinetas“. Autorė savo parodos anotacijoje rašo: „Kas yra paroda? Žiūrovai jau įpratę, kad tai – galerijos sienos, nukabinėtos ar instaliuotos meno kūriniais. Jei kūrinių daug ir jie nesukuria įtaigos, tai dar ne paroda. Jei kūrinių daug, bet jie tik imituoja pasaulį, neužmegzdami ryšio su žiūrovu, tai taip pat ne paroda.“ Ši frazė ir išprovokavo mane rašyti, kad atsirastų tas toks svarbus autoriaus ir žiūrovo ryšys, nes ir pati paroda perauga „gamtos kabineto“ rėmus, versdama susimąstyti apie mus supančią gamtą, pasaulį, tapybą ir jos atsiradimo būdus.

„Kabinetas, tapęs atviru žiūrovams, perkeltas iš mano dirbtuvės ir namų, kad būtų galima bendrauti, kalbėtis ir juokauti“, – rašo autorė. Ir, iš tiesų, visi parodos eksponatai – išdėlioti daiktai, iškabinti natūros piešiniai su jiems priklausančiu moksliniu enciklopediniu aprašymu – verčia susimąstyti, kaip vyksta ir kada įvyksta ta ezoterinė tapybos alchemija, kai paprastas gamtos motyvas ar reiškinys tampa meno kūriniu. Parodoje kiek neįprastai didelis dėmesys skirtas tekstui, rašto teikiamoms galimybėms, asociacijoms, ir, anot pačios autorės, utopinėms vizijoms. Kalbos ir meninės išraiškos sintezės ieškojimo pastangos rodo, kad tapytoja ieško mąstymo ir būties vardiklio per žmogų kaip mediumą. Nežiūrint eksponatų skrupulingo rūšiavimo, jų aprašymo, gamtos pavyzdžių statistinio demonstravimo vitrinose, ant staliukų, buteliuose, neaiškios kilmės tirpaluose bei nuolat lydimo švelnaus autorės humoro, pagrindinė parodos tema – egzistencija, kuri paliečia tiek gyvą (grybai, medžiai, žmonės, vilkai), tiek negyvą (uolienos, baldai, koriai), tiek ir jau mirusią gamtą (kailiai, kaukolės, žievės, spygliai). Egzistencializmas kaip būties prasmės ir laikinumo apmąstymas visada buvo pati stipriausioji tapybos pusė, kuriai rūpi žmogaus Aš, individualus jo požiūris, raginantis žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį. Egzistenciniu požiūriu ir išsiskiria šios parodos kokybė.

Tapybos vaizdinėje poetinėje kalboje, skirtingai nei filosofijoje, lemiamą mąstymo formą užima reginys. Dar Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) teigė, jog „tapybos mokslas“ kalba ne žodžiais, o kūriniais, egzistuojančiais regimybėje, taip pat, kaip ir gamtos daiktai. Regėjimo dėka galime „liesti“ medžius, debesis, tolumas ir tuo pat metu būti visur. Todėl ir A. Vaitkūnienės kabinete tokią svarbią vietą užima gamtos „daiktai“, galintys tapti tapybos darbų motyvais. Apskritai visus kabineto eksponatus galima būtų suskirstyti į 3 rūšis, atitinkančias kūrinio gimimo etapus. Tai daiktai-motyvai ir instaliacijos, jų kontempliavimas piešiniuose ir rašytuose tekstuose bei patys tapybos darbai.

Visų parodoje eksponuojamų daiktų gurmaniškas bruožas yra tas, kad jie turi nepakartojamą pavidalą. Grožis čia slypi ne tobulybėje, o nepakartojamume, priešingai tam, kas nauja ir nepriekaištinga. Mūsų akimis, dėl laiko žymių daiktas dažnai tampa ne toks vertingas, bet tik ne tapytojui, kuriam susidėvėjimas daikto vertę padidina. A. Vaitkūnienė grožio ieško laikinume ir net nykime, kuris, sumišęs su ilgesiu, sukelia kažką panašaus į vienatvės ir paprastumo poreikį, tampantį esmingu. Daiktai paženklinti natūralių procesų pėdsakų. Rytiečiai tokiems daiktams priskirtų vabi sabi estetines savybes. Vabi sabi daiktus galime atpažinti pagal jų subraižytus paviršius, surūdijusius, išlūžusius, suskilusius pavidalus, veikiamus vėjo, saulės, lietaus, dirvožemio ir laiko. Tai daiktai, turintys savo istoriją. Ir nors iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti baisūs, tačiau juose nėra nieko gąsdinančio. Būtent tokie daiktai mus paliečia tiesioginiu savo buvimu – čia ir dabar. Juos reikia apžiūrėti, stebėti mumyse kylančius pojūčius, atsiminimus, kai niekas daugiau nesvarbu – vien tik akimirkos grožis.

„Gamtos gurmano kabinete“ mūsų žvilgsnį patraukia keistos formos akmuo, kaukolės, žvėrių kailiai vitrinose, apmusiję buteliai, konservuoti grybukai, ištrupėję bičių koriai, senas mėnulio gaublys, staliukas su dulkėse išrašyta data („Dulkės 1995“). O žiūrint į desertinius šungrybius, suguldytus ant seno kaimiško suolo, per atsitiktinį juslinį reginį sugrįžta „prustiška“ vaikystės prisiminimų akimirka, kai dar vaikas būdamas negalėdavai atitraukti akių nuo šventinio vaišių stalo per giminių susibūrimus kaime. Nei vestuvės, nei krikštynos neišsiversdavo be meduolinių baravykų, voveraičių, šungrybių, kurių „žemėtos“ apačios būdavo barstomos aguonų grūdeliais, be ryškiai žalių ežiukų, kaštonų, aplietų cukraus pudros glazūra, be „prisirpusių“ cukrinių braškių. Ir viskas valgoma, įskaitant ir nuodingąją raudonąją musmirę – tikra siurrealistinė puota gurmano akims. Tokiomis pat daiktų savybėmis pasižymi ir piešinių ekspozicija: susiraukšlėjęs gelsvos spalvos popierius, nelygūs, sudurstyti jų kraštai, nuskilę rėmai iš šeimyninės kolekcijos. Net ant koliažo atsitiktinai nukritusi audinio skiautė įsikūrė čia visam laikui be įtampos, užmezgusi ryšį su tuo, kas ten vyksta.

Gamtos sąvoką A. Vaitkūnienė nagrinėja labai plačiai – nuo žemiškos dulkės iki kosminių žvaigždėtų erdvių, pabrėždama visų gamtos reiškinių tarpusavio ryšį. Tarp tekstų galima rasti labai praktiškų grybų receptų, magiškų jų pavadinimų (pvz., raganų sviestas) aprašymų, mėnulio, saulės, dirvožemio, bitininkystės vadovėlių bei humoro nestokojančių vilkolakių atpažinimo instrukcijų, tačiau regėjimo aspektas čia yra vienas svarbiausių elementų. Salėse eksponuojami piešiniai pasižymi atvira, lanksčia, asimetrine, natūralia forma bei linija, kuri ypač kontrastuoja tuose darbuose, kuriems atlikti autorė renkasi milimetrinį popierių. Grybų pavyzdžių piešinius galima priskirti informatyviam magiškam realizmui, mėgautis jų sijonėlių klosčių grafika, akyta porėta minkštimo faktūra. Kiekvienas brūkšnelis nupieštas ant popieriaus išreiškia jų individualumą. Tačiau pats linksmiausias ir bravūriškiausias šios piešinių serijos eksponatas – instaliacija „Pasaulio galas“. Šis darbas sukurtas pagal Gustavo Kurbė (Gustave Courbet) drobę „Pasaulio kilmė“ (arba „Pasaulio pradžia“), kurioje menininkas apie 1866 m. atvirai pavaizdavo moters vaginą ir kurią užsakovas laiko už žalios užuolaidos (pagal vieną iš versijų). Užrašui „N-14“ leidus, ir A. Vaitkūnienės parodoje galima praverti užuolaidėles ir įsitikinti, kad jos sukurtas „Pasaulio galas“, kitaip tariant apžėlęs galiukas, nėra jau toks sensacingas ar vulgarus, nors tapybos istorijoje vaizduojant nuogą kūną buvo nuolat stengiamasi lyties organus laikyti pridengtus arba paslaptyje. O štai ir detalus grybų dauginimosi aprašymas viename iš parodoje pateiktų tekstų: „Dauginimasis. Grybai plinta daugindamiesi vegetatyviniu ir lytiniu būdu. Lytiškai dauginasi skirtalytės ląstelės. Vyriškosios ląstelės branduoliai pereina į moteriškąją ląstelę. Iš jos išauga hifai, kurių ląstelėse yra po du branduolius. Tuomet iš hifų formuojasi aukšliai, kuriuose du branduoliai susilieja. Paskui branduolys dalijasi tris kartus ir atsiranda aštuoni branduoliai...“ – tikra mistika, palyginti su žmogiškosios gyvybės pradėjimu.

Kai tapytojas tapo arba piešia, jis praktikuoja regėjimą ir prie daiktų derina savo kaip tapytojo aiškiaregystę. Ir vis dėlto daiktai nėra adekvatūs tapybai, kaip ir pati tapyba nėra adekvati daiktams. Pačios autorės paradoksalūs sugretinimai, pateikti tekstuose ir vaizdiniuose, yra nuoroda į  grįžimą prie daiktų iki pažinimo. Pirmapradis žmogaus santykis su pasauliu yra ne tai, ką aš mąstau, o tai, kuo aš gyvenu. Autorė tapo ją supančią aplinką: mišką, medžius, dangų, kaip ir pati aplinka „tapo“ tapytoją. Ji atvira pasauliui, susijusi su juo, bet jo neužvaldžiusi. Kontempliuodama mišką, medžius, grybus, dangaus kūnus, ji atsiduoda gamtai, pasineria į jos paslaptį, kurioje gimsta ir prasmės, ir jų deriniai.

Galerijos erdvėje nėra rodoma daug tapybos darbų, bet jie yra būtini, kad, vaikštant po salę laikrodžio rodyklės kryptimi, jie užbaigtų „Gamtos gurmano kabinetą“. Visa kūrybinių darbų, instaliacijų ir daiktų ekspozicija – tai gyva tapybos laboratorija, kurioje atsiveria kitas matymas, lydimas naujų atradimų ir ieškojimų, o atradimai vėl reikalauja naujų stebėjimų ir apmąstymų. Anot autorės prisipažinimo: „Taip ir prabėga trumpas gyvenimas, vaikštant po mišką, renkant grybus, svajojant ir tapant.“

 

Ramunė Staškevičiūtė

 

Airidos Rekštytės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*