Rss Facebook
2017
Birželis
28
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

Grybų kosmogonija  0

Įspūdžiai iš Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodos
2017-03-01
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Pasaulio pabaiga“

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės „Gamtos gurmano kabinete“ skleidžiasi šmaikštus patirties apmąstymų žaismas. Didelį estetinį ir intelektualinį malonumą teikianti paroda kviečia pasinerti į gamtotyrą, intuityviai užčiuopiant paslaptingus palyginimus ir sugretinimus, kurie regimiems ir neregimiems fragmentams suteikia unikalią – daugiareikšmę, daugiaprasmę – struktūrą. Sumaniai kaitaliojami vaizdai ir tekstai tampa hiperterpe, kurioje gausu tiesioginių ir netiesioginių nuorodų į normalius ir paranormalius reiškinius, įsivaizduojamą ir esamą tikrovę, kitus meno kūrinius ir vizionieriškas fantazijas. Atsiveria neapibrėžta virtualybė...

Nenuostabu, kad šioje natūrfilosofiją atgaivinančioje parodoje vyrauja grybo metafora, šungrybio arba taškuotosios musmirės apoteozė, primenanti Arvydo Šliogerio patyrimą: „Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu viską ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?..“1 Tapytoją, regis, pakerėjo grybas, lyg savaime atvėręs Visatos genezę ir haliucinacinį dabartiškumą.

Savuosius regėjimus, matymus, patirties ir nuostabos akimirkas iš sodybos ir namų Vaitkūnienė kūrybingai perkėlė į „Meno parko“ erdvę. Piešiniai pinasi su radiniais, asmeniniai užrašai – su cituojamų tekstų chimeromis, viską apimančioje patirtyje skleidžiasi tiek reikšmingi, tiek bereikšmiai santykiai su pasauliu…

Įstabūs grybų pavyzdžiai – ne tik graži ir akiai maloni instaliacija, bet ir šiuolaikinės sporinės kultūros simbolis. Argi kitaip ją nusako mūsų sudievinti prancūzų filosofai Gilles‘is Deleuze‘as ir Félixas Guattari knygoje Mille plateaux: capitalisme et schizophrénie 2 (Paris, Éditions de Minuit, 1980), kurios pavadinimą, atsižvelgiant į lietuviškąjį kontekstą, būtų galima pakeisti į „Tūkstantis grybynių: produktyvus rankiojimas ir išlaisvinančios haliucinacijos“.

Skirtingai negu medžiai, kurie turi gilyn besiskverbiančias šaknis ir stiebiasi aukštyn į dangų, grybai – tikri gamtos hibridai – išauga iš sporų ir dauginasi sporomis. Vos iškilę į paviršių, jie yra neregimo painaus tinklo – chaosmoso – regimoji apraiška. Kai kada įgyja pasakiškai gražius pavidalus, kai kurie gali sukelti ryškius vaizdinius ir vizijas. Bet kokiu atveju jie tikrai kitokios padermės negu medžiai – gelminės, įcentrintos erdvės simboliai.

Valgomų, nuodingų, haliucinogeninių grybų rūšys ir pavadinimai (lietuviškieji – Raganų sviestas, Ašutinis mažunis, Raudonžvynis nuosėdis, lotyniškieji – Agaricus campestris, Murasmius androsceus...) atskleidžia nuostabų gamtos fantastiškumą ir mistiškumą.

Vaizdų ir tekstų hiperterpė, sumaniai realizuota galerijos erdvėje, sužadina žiūrovų vaizduotę, skatindama kurti įvairius asociatyvius pasakojimus. Akmuo ir kaukolė, kailis ir vilkolakis, grybai ir vizijos, koriai ir kūryba – visos užuominos ir vizualiniai elementai susikerta sporinėse kombinacijose, įtraukia į mąstymo, prisiminimų srautą, sužadinantį neapibrėžto supratimo malonumą. Primena, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė regimųjų įspūdžių ir vizijų pynė.

Nedidelėje parodoje galima įžvelgti sąsajų su kunstkamerų tradicija, parodos pavadinimas įprasmina kabinetą, kuris pasirodo esąs kūrybinga tyrinėjimų terpė. Beje, ši sena tradicija, siejanti meną su mokslu, emocinį išgyvenimą su kritiniu tyrimu, pastaruoju metu atgyja ir plėtojasi.

Paroda alsuoja magiška gamtos ir antgamčio filosofija, labiau primenančia ne tiek įdomybių kolekcijas, būdingas XVI–XVII a. kunstkameroms, kiek natūrfilosofiją, į kurią XVIII–XIX a. buvo panirę rašytojai, dailininkai, derindami menines ir mokslines vizijas. Ši primiršta srovė, siejanti gamtiškumą ir estetiškumą, mokslą ir meną, filosofinį mąstymą ir ezoteriką, regis, irgi atgimsta šiuolaikinėje vizualinio meno terpėje. Reprezentacijos ir sąvokos, abstrahuojami ir gretinami vaizdiniai kūrybinės sėkmės atveju patiria „trumpąjį jungimą“, kuris veiksmingai išplečia reikšmių lauką. Konkretybės perauga į abstrakcijas, atskleidžiančias prieštaringą realybę, nesuvokiamą, nuolat kintančią visatos ir kūrybos skalę. „Dabar mokslininkai teigia, kad pasaulis – tai holograma“, – per parodos atidarymą užsiminė autorė. Esama nuomonių, kad mūsų apskritai nėra... Argi tai neprimena haliucinacijų, kurias sukelia stebuklingi grybukai?

Žemišką būtį nustelbia magiškas regimybės žavesys, tikrovę užgožia spalvingos iliuzijos, fikcijos – kaleidoskopiška interneto virtualybė, stebuklingas abstrakcijų, konkretybių ir smulkmenų miražas. „Psichodeliniai grybai – tai daugiau negu galimybė pažvelgti į pasaulį tarsi pro kaleidoskopą. Jame esantys haliucinogenai veikia žmogaus smegenis ir leidžia jam panirti į sapno būseną. Nematomos šių grybų sporos sklando visur ir yra seniai paveikusios žmogaus protą, nors gal jis to nesuvokia. Tai,ką matome Visatoje, galima palyginti su 3D formato filmu kino teatre, nors ten ir nėra tikrų hologramų“, – rašoma viename iš tekstų, iliustruojančių grybofilės surinktą kolekciją.

Natūrfilosofijos puoselėtojas Johannas Wolfgangas von Goethe, įsitraukęs į fizinio pasaulio tyrimus, vis dėlto ieškojo neregimų dvasios atspindžių, sielos kaip astralinio kūno pėdsakų. Literatūros klasiko metafizinės įžvalgos išplaukė iš kruopštaus gamtos – geologijos (akmenų ir mineralų), botanikos (augalų ir organinių medžiagų), antropologijos (žmogaus ir gyvūnų kaulų), spalvų (šviesos ir tamsos) – tyrinėjimo. Dekonstruodamas ir rekonstruodamas įvairius fenomenus, šis postmodernaus meninio tyrimo pradininkas trynė ribas tarp regimybės ir neregimybės, tarp vaizduotės ir kritinio mąstymo. Pripažino, kad vizualus įspūdis, prisiminimas, produktyvi vaizduotė, konceptai ir idėjos turi nepaliaujamai ir visiškai laisvai sąveikauti gyvame žmogiškosios patirties procese.2

Pastaruoju metu vis daugiau menininkų specializuojasi kaip tyrėjai. Analizė ir tyrimas, būdingas mokslui, jau senokai įsiliejo į vizualinio meno lauką, kuriamas sintetinis meninio kalbėjimo būdas, patyrimą siejantis su tyrimu, žiūrėjimą su skaitymu, matymą su mąstymu, pažinimą su vizijomis. Tai daroma gal ne tiek savarankiškai, kiek jaučiant naujųjų medijų įtaką.

Vaitkūnienės parodoje esama žaismingos ironijos tokio moksliškumo atžvilgiu. Kruopščiai parinktas internetines citatas, preciziškai nusakančias vieno ar kito gamtos reiškinio ypatybes, papildo netikėti minčių apgręžimai, tarsi dekonstruoja, negyvais moksliniais terminais, internetinės enciklopedijos sąvokomis sunaikina tą paslaptingą bestiją, kuri kėsinasi praryti pačią tikrovę. Nusakiusi tai, kas žinoma, bet plika akimi nematoma – dirvožemio kilmę ir mėnulio kraterius, – autorė pateikia nuorodą į mūsų gamtinę įsivaizduojamybę: „Neįmanoma atpažinti žmogaus, galinčio pasiversti vilkolakiu.“

Intriguojantys parodos tekstukai, kaip hiperteksto fragmentai, išraiškingai dera su individualaus matymo patirtimi, estetine nuostata, apimančia ne tik paviršiaus regėjimą, bet ir matymą kaip suvokimą, sugrąžinantį prie tapybos prigimties – juslinio daiktiškumo ir atviros metaforų žaismės.

Parodos kulminacija – atsigręžimas į meno istoriją, suvokiant ją kaip regimo ir neregimo dermę, savotišką regresą arba kultūros posūkį į chaosmosą, sugrįžimą į pirmapradę nestruktūruotą stichiją, beribį tikrovės ir vizijų okeaną.

Dailininkė ryžtingai meta iššūkį žymiam realistinės tapybos atstovui Gustavui Courbet ir jo paveikslui „Pasaulio pradžia“ (1866), kuriame pavaizduota moters vagina. Šokiruojantis vaizdinys ilgai tūnojo Vakarų kultūros užkulisiuose, buvo parodytas publikai tik XX a. pabaigoje, kai jau prarado erotinę ir fantazminę aurą. Nykstant bet kokiems kūno ir vaizdinių tapatumams, paveikslas, išreiškiantis vyrišką žvilgsnį, geismo malonumą ir kūrybos aistrą, prarado ankstesnį paslaptingumą.

Kaip Courbet „Pasaulio pradžios“ apropriaciją arba repliką tapytoja pateikia savo paveikslą „Pasaulio pabaiga“, kuris po juoda užuolaidėle slepia, nepatikėsite – ryškiai raudonos musmirės su baltais taškeliais (Amanita caesarea) atvaizdą. Efektingas akibrokštas!

Greta pateiktas tekstas primena meno istorijos delyrą – Courbet paveikslą, kažkieno pavadintą „Pasaulio pradžia“ arba „Pasaulio kilmė“, 1866 m. nutapė turkų diplomatui, erotinių meno kūrinių kolekcininkui Khalilui Bey’ui. Provokuojantį kūrinį šis laikė paslėpęs po žalia užuolaidėle savo vonioje. Beje, šią drobę, sėkmingai išgyvenusią tiek nacizmo, tiek stalinizmo siautėjimą Europoje, 1954 m. įsigijo žymus prancūzų psichoanalitikas Jacques’as Lacanas, kuris ją irgi laikė paslėpęs. Lacano žmona net paprašė, kad André Massonas sukurtų paveikslui dangtį, kurį savo ruožtu pavadino „Erotinė žemė“. Lacanas „Pasaulio pradžią“ rodydavo tik artimiausiems bičiuliams, tarp kurių buvo Claude’as Lévi-Straussas, Margueritte Duras, Jeanas-Bertrand’as Pontalis, Julienas Michelis Leiris, Pablas Picasso, Marcelis Duchamp’as. 1991 m. atiduota į muziejų, ši drobė tapo visiems prieinama, visų garbinama ir nepaprastai brangi, nors erotiškumo prisisotinęs žvilgsnis jau abejingas bet kokiems lytiškumo akibrokštams.

Musmirė, pasislėpusi už užuolaidos, irgi yra efektingas, garbinimo ritualų vertas objektas, simbolizuojantis haliucinacinę pabaigą. Jis sugrąžina mus į „grybų žemę“, bylodamas apie savotišką animizmo, panteizmo ir pagonybės atgimimą. Sveiki atvykę į naują – svaiginančių haliucinacijų – amžių. Tokias sukelia grybai, sužadinantys pojūčius, ryškius vaizdinius, paveikiantys ne tik elgseną, bet ir įsitikinimus!

Finalinis spalvingų musmirių paveikslas asocijuojasi su dešimtuoju M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimo“ (1905–1906) ciklo momentu, su vizionieriškos mistikos dvasia, giliai prasiskverbusia į kolektyvinę pasąmonę. Ten visada glūdi kažkas archajiškai pradmeniško, ką poetiškai užčiuopė Sigitas Geda eilėraštyje „Lietinga vasara“: „Grybai, pirmosios / Žemės šventyklos, / Nesaugomos dievo.“

Galbūt ši paroda yra viso labo gražus vasaros įspūdžių prisiminimas, galbūt daugiau negu vien tai... Apžiūrinėti ją yra tikras gurmaniškas malonumas, nes atsiveria neįtikėtinų vizijų, viena kitą keičiančių realybių ekranai…

_______________

1           Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. Iš filosofo dienoraščių. Vilnius: Apostrofa. 2010, p. 7.

2           Goethes naturwissenschaftliche Weltanschauung: Auswahl aus seinen naturwissenfchaftlichen Schriften. Bielefeld: Verlag von Velhagen & Klafing. 1927.

 

 

Odeta Žukauskienė

2017/Nr.2


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*