Rss Facebook
2017
Balandis
24
Naujienos
2017 Balandis
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Eglės Jesulaitytės tekstilės aplikacijų paroda „Šilko skraistė“ 0

www.kamane.lt, 2017-04-14

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė) veikia tekstilininkės-dailininkės Eglės Jesulaitytės tekstilės aplikacijų paroda „Šilko skraistė“.

Kauno menininkę E. Jesulaitytę visų pirma galima pristatyti kaip tekstilininkę. Nuolatos ieškodama naujų būdų, kaip panaudoti tradicines tekstilės technikas ir medžiagas, ji bando savo kūryboje atskleisti ir perteikti savo pačios asmenines savybes: žaismingumą, veržlumą, siekį kuo stipriau išjausti žmogaus ryšį su jėgomis, esančiomis aukščiau už jį. Savo naujausioje parodoje autorė tekstilę apjungė su tapyba ir popieriaus karpiniais. Drąsiai derindama skirtingas technikas – aplikaciją, koliažą, tapybą – ir atsisakydama formalios meninės kalbos, autorė labiausiai  pasikliovė savo nuojauta ir emocijomis.

E. Jesulaitytė savo parodą trumpai pristatė ir skirtingus darbus apjungiančio pavadinimo kilmę paaiškino šiais žodžiais: „Mes judame šiame šviesos ir šilumos kamuolyje, tarsi būtume įsupti į didžiulę šilko skraistę, kaip atmosferą – dujų sluoksnį, išorinę žvaigždės dalį, formuojančią planetos reljefą: vėjai pusto dulkes, sąnašas, eroduoja paviršių. Atmosfera lemia planetos likimą, gyvybės atsiradimą, saugo nuo meteoritų, ultravioletinių, rentgeno spindulių, švelnina dienos ir nakties temperatūrų skirtumą“. Kaip pagrindinę temą autorė pasirinko Dievo meilę žmogui (kuri apjungia ir kitas temas – žmogaus būties ir santykio su kitu problemas), o Žemę supantį atmosferos sluoksnį menininkė sutapatino su ta dieviškąja jėga, kuri saugo, gina ir globoja žmogų nuo jo dvasinį pasaulį „eroduojančių“ veiksnių – visų pirma nuo jo paties savanaudiškumo bei piktavališkumo, paliekančių ryškius ženklus vidinio gyvenimo peizaže. Dauguma kūriniuose vaizduojamų žmonių figūrų yra smarkiai supaprastintos, beveik depersonalizuotos, neturinčios jokių ryškesnių lyties požymių, tarsi mėginant pažvelgti į žmogų pačiame nekalčiausiame jo pavidale – prieš pat jo gimimą. Tačiau skambūs, vitališki spalvų deriniai tartum priešpastato pirminį tyrumą prieš gyvenimo neišvengiamai atnešamas įvairias teigiamas ir neigiamas patirtis, kurios beatodairiškai veikia bet kokią būtybę ir skaidrų sielos pavidalą padengia margaspalviais išgyvenimų, sprendimų ir jų padarinių atspaudais.

Parodai pasirinkdama aplikacijos techniką, autorė siekė meninėmis priemonėmis atkartoti Žemės daugiasluoksniškumą, tad nenuostabu, kad darbuose matoma ypatinga elementų gausa, o kartais juntama ir sąmoningai pasirinkta savotiška pertekliaus estetika. Ryškios, veržlios spalvinės kompozicijos, sakralinio liaudies meno motyvai papildo „ryšio su Žeme“ idėją, bet lengvi nėriniai ir tarsi ore pakibusios žmonių ir gyvūnų figūros kilsteli mintis virš žemiškosios kasdienybės. Šis kūriniuose jaučiamas dvilypumas pasitarnauja gvildenant žmogaus santykį su materialiuoju ir dvasiniu pasauliais. Stilizuoti gamtos ir miesto peizažai čia perkeliami į sapnų, pasakų ir simbolių erdvę, kurioje tyliai sklendžia savo vidinio pasaulio apmąstymuose paskendę būtybės. Kiekvienas darbas primena mažą istoriją, kurioje vis iš naujo fiksuojamas dviejų skirtingų pradų – materialiojo ir dvasinio, gėrio ir blogio – susidūrimas ir žmogaus mėginimas surasti balansą ir harmoniją visame jį supančiame chaose: „visa tai kryžiuojasi žmogaus širdyje – vyksta gėrio ir blogio kova – kaip ir atmosferoje, reiškiniai pilni visko, netikėčiausių dalykų buvimo šalia“. Kiekvienas parodos darbas iliustruoja šiuos du mūsų iki galo nepažintus vidinį ir išorinį pasaulius, kupinus paslapčių, išbandymų, netikėtumų, besimainančių spalvų ir amžino judėjimo.

Paroda veiks iki balandžio 24 d.

 

Kristina Dailidaitė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*