Apie gyvenimą ir kitką – pokalbis su Giedre Kazlauskaite 2015-03-27
Apie Giedrę Kazlauskaitę pirmą kartą sužinojau vėlyvoje paauglystėje – vienas mano draugas ją buvo įsimylėjęs iš tekstų „Šiaurės Atėnuose“ ir svajojo kada nors užkalbinti, kai pamatys gyvai (neužkalbino). Vėliau keliai su tuo draugu išsiskyrė, G. Kazlauskaitė išleido dvi poezijos knygas, gavo apdovanojimų, tapo „Šiaurės Atėnų“ redaktore. Nors tą draugą pralenkiau jau dešimtis kartų, tai – pirmasis pokalbis, kai su G. Kazlauskaite kalbamės tiek daug ir taip viešai.
Nestandartinis „Žydiškų daiktų kambario“ išplanavimas 2014-11-27
Knygoje minimų žydų sutinkama labai daug, rašoma, kaip pagrindinė veikėja juos atpažįsta socialiniuose tinkluose, tačiau neaišku, kaip juos randa(juk neatskiria iš veido?). Ir išvis, kodėl žydai? Ar pasikeistų knygos esmė, jei veikėjai būtų latviai arba gruzinai?
Apie Dariaus ir Girėno „permatymą" 2014-10-20
Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų duetas apie tautos didvyrius Darių ir Girėną praėjusiais metais buvo periodiškai publikuojami kultūrinėje spaudoje, o visai netrukus pasirodys ir jų knyga „Dešimt litų“. Taigi ta proga, kad pagaliau išeis lietuviška grafinė biografija kalbamės apie pasaulyje klestintį, o mūsuose į literatūrinį lauką dar tik nedrąsiai įžingsniuojantį komiksų žanrą bei tautinių herojų dekonstravimą.
Keliautoja Vaiva Rykštaitė: „Nemėgstu kelionių literatūros žanro“ 2014-09-29
Beveik prieš trisdešimt metų pasirodžiusiuose Jurgos Ivanauskaitės tekstuose jos veikėjai buvo lyginami su iki tol literatūroje nematytais egzotiškais paukščiais. Vaiva Rykštaitė taip pat galėtų būti vienu iš tokių paukščių. Po pasaulį besibastanti autorė išleido jau du romanus, taip pat kelionių knygą „Viena Indijoje“, kuri netyčia pakliuvo į mano rankas ir nepaleido porą dienų. Su savo klausimais užklupau autorę kaip tik tuo metu, kai ji ir vėl krovėsi lagaminus.
Biografijai netinkama ― Stasio Stacevičiaus esė „Milda supaisys“ 2014-09-04
Jo esė primena vaikystėje kurtus „sekretus“ ar vaikiškų turtų pilnas dėžutes, kuriose buvo saugiai slepiami spalvoti saldainių popierėliai, žurnalų nuotraukos, gražios sagos, juostelės ir kiti lobiai. Praktiškai jie menkaverčiai, dvasiškai ― neįkainojami.
Apie postmodernius klasikos fenomenus 2014-07-09
Iš pirmo žvilgsnio teigiamieji personažai atrodo ypatingai darnūs, bet kuo giliau analizuoji jų portretus, tuo labiau pajunti, kad tas vientisumas kyla iš dirbtinos moralumo fikcijos. Po Šventųjų gyvenimų sėkmės nutariau nebesikliauti tik savo siaurakaktiška pozicija ir kartu su jumis pažvelgti į pastaraisiais metais gausiai leidžiamas Granausko knygas – gal įvyko pokytis?
Aleksandra Fomina: tarsi nepadoru kalbėti apie džiuginančius dalykus 2014-03-26
Tąkart nemažai kalbėjomės apie literatūrą ir apie tai, koks jausmas, kai tarsi oficialiai tampi rašytoja. Šis pokalbis – tarsi nesąmoningas noras atsisėsti ir iš dūšios pasikalbėti apie visokius nūdienos dalykus, išsiplečiančius iki asmeninių pasirinkimų trajektorijų.
Rašytojas Vidas Morkūnas: „Nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą“ 2013-12-05
Mano galva, menas kaip tik turi versti žmogų matyti viską – ir tai, kas gražu, ir tai, kas šlykštu, liūdna, tragiška, nes be vieno nėra kito. Todėl man nelabai patinka sąvoka „bjaurumo estetika“ – aš tik aprašau tai, kas egzistuoja, norime to ar nenorime.
